Lietuva (baltų žemė)

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Baltų gentys apie 1200 m. (Marija Gimbutienė)

Lietuva, arba Lietuvos žemė (rusėn. Литовьская земля{{#set:Vietininkas=Lietuvoje}}) – žemė Šiaurės rytų Europoje, viena iš Baltų žemių, kurioje gyveno ar tebegyvena baltų tauta – lietuviai.

Turinys

Istorijos šaltiniai

Lietuvos žemė, arba tiesiog „Lietuva“ minima daugelyje XI-XIV a. rašytinių šaltinių:

Lietuvos vardas (lot. Litua, Lituae) pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Prūsijos ir Lietuvos pasienyje 1009 m. [1] vasario 14 arba kovo 9 dieną.

Seniausiame, XII a. rusų metraštyje „Senųjų laikų pasakojimas“ Lietuva (Литва) pirmą kartą minima žinioje apie Kijevo kunigaikščio Jaroslavo 1040 m. žygį. Šiame šaltinyje Lietuva minima ir kaip su Kijevo Rusia gretima žemė, ir kaip tauta, kalbanti atskira kalba.

Haličo-Voluinės metraštyje minimas Kijevo kunigaikščio Mstislavo Didžiojo ir Gardino kunigaikščio Vsevolodo žygis į Lietuvą, [2] tačiau tiksliai lokalizuoti Lietuvą pagal šį šaltinį sudėtinga.

Kiek tiksliau Lietuva lokalizuota šiuose šaltiniuose:

1) Mindaugo krikšto apeigose (1251 m.) dalyvavusio anonimo traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (lot. Incipiunt descriptiones terrarum; ~1260 m.), kuriame Lietuvos žemė apibūdinta kaip esanti į rytus nuo Žemaitijos: „O nuo jos [t. y. nuo Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“; plg., daugumoje XX a. sudarytų XII-XIII a. baltų žemių kartoschemų tiesiai į rytus nuo Žemaitijos figūruoja Deltuvos žemė.

2) Vokiečių ordino metraštininko Vygando Marburgiečio Naujojoje Prūsijos kronikoje pateiktame Vytauto ir jį rėmusių kryžiuočių pajėgų 1390 m. žygio aprašyme: „[…] minėtasis maršalas […] iš Gardino žygiuoja per Nerį į Lietuvą (de Garten proficiscitur per Nergam in Lithwaniam); Vytautas su saviškiais atvyko jiems į pagalbą, pereidami į Lietuvos krantą (in litore Lith[w]anico), ir paėmė Maišiagalą, o po to – Kernavę, kuris liudija, kad „Lietuva“ siaurąja prasme dar ir XIV a. pab. buvo suvokiama kaip (istorinis?) regionas, apimantis tik Neries žemupio dešiniojo kranto žemes.

3) Lietuvos metraščių legendinėje dalyje: Lietuvos („Užnerio“) žemė apibūdinta kaip tarp Neries žemupio, Šventosios upės ir Dauguvos tėkmės maždaug tarp dab. Kraslavos ir vakarinių Sėlpilio apylinkių (?) egzistavęs vieno asmens valdytas valstybinis darinys.

Lietuvos žemės lokalizacija

Pasak lenkų istoriko H. Lovmianskio apie 1930 m. iškeltos hipotezės, „lietuvių kilties“ (H. Lovmianskis spėjo, kad XIII a. pr. „lietuvių kiltis“ buvo „labiausiai atsilikusi“ lietuvių etnoso dalis) gyventa Lietuvos žemė XIII a. pr. apėmė teritoriją tarp Nemuno vidurupio, Neries žemupio ir Merkio vidurupio bei žemupio, o šiek tiek vėliau pajungė kelias kaimyninių kilčių žemes ir taip esą davė pradžią Lietuvos valstybei. Daugelis lenkų ir lietuvių tyrinėtojų (H. Paškievičius ir kt.) anksti atkreipė dėmesį į tai, kad H. Lovmianskio apibrėžta Lietuvos žemės teritorija yra akivaizdžiai per maža ankstyvajam valstybiniam dariniui, per palyginti trumpą laiką įstengusiam valstybiškai konsoliduoti keliolika kartų didesnę teritoriją[3], – kaip tik dėl šio H. Lovmianskio hipotezės trūkumo Lietuvoje pradedant 1976 m. ją imta koreguoti, įv. lietuviškuose leidiniuose pateikiamose istorinėse kartoschemose Lietuvos žemės ribas išplečiant kitų H. Lovmianskio hipotetiškai lokalizuotų baltų žemių (Deltuvos, Nalšios ir kt.) teritorijų sąskaita.

Alternatyvios Lietuvos žemės lokalizavimo koncepcijos

Dauguma lietuvių istorikų minėtą H. Lovmianskio hipotezę [4] jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio laiko savotiška istoriografine aksioma; vis dėlto pastaruoju metu nemažai lietuvių humanitarų „lietuvių kilties“ egzistavimo faktą ar bent lovmianskiškąją Lietuvos žemės ribų rekonstrukciją kvestionuoja, o H. Lovmianskio hipotezės šalininkų akcentuojamus Nemuno–Neries–Merkio „trikampio“ archeologinės kultūros skirtingumus nuo likusios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo dalies (mažesni piliakalniai ir kt.) aiškina tame „trikampyje“ IV-VII(?) a. gyvenusių jotvingių substratiniu palikimu. Kita vertus, tiek H. Lovmianskis, tiek beveik visi jo oponentai Lietuvos žemę lokalizuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (V-XII a.) areale. Tyrinėtojai, akcentuojantys šios archeologinės kultūros arealo ir XVI-XVIII a. šaltiniuose minimos „Tikrosios Lietuvos“ ribų panašumą, Lietuvos žemę lokalizuoja visame Rytų Lietuvos pilkapių paplitimo areale, A. Dubonis (Lietuvos valstybingumo pradžią ir patį Lietuvos vardą siejantis su numanoma leičių etnoso atstovų karine politine veikla XII a. pab. ir XIII a. I pusėje) – tik Anykščių apylinkėse, kuriose bent iki XVI a. egzistavo Leičių (Latavos) vaitystė; tuo tarpu T. Baranauskas, atsižvelgdamas į tai, kad rusėniškuose šaltiniuose fiksuotos lietuviškų asmenvardžių tarmiškos formos liudija daugumą lietuvių kunigaikščių XIII a. kalbėjus Nemuno–Neries–Merkio „trikampyje“ niekada neskambėjusia „puntininkų“ patarme, „pirminę Lietuvą“ tapatina su XV-XVI a. šaltiniuose minima Vilniaus vaivadijos Ašmenos puse (Vilniaus vaivadijos dalimi piečiau Neries bei ryčiau minėto „trikampio“).

Alternatyvia „pirminės Lietuvos“ lokalizavimo koncepcija sąlyginai laikytina ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros tyrinėtojo M. Bertašiaus prielaida apie „pirminės valstybinės struktūros“ (=Lietuvos protovalstybės) formavimąsi Vidurio Lietuvoje.

Minėtas Vygando Marburgiečio kronikos fragmentas ir kai kurių kt. šaltinių geografinės nuorodos tarsi leistų spėti, kad Lietuvos žemės teritorija visada sutapo su vad. Užnerio teritorija, tačiau tokiai prielaidai prieštarautų Lietuvos metraščių žinia apie legendinio Užnerio kunigaikščio Kerniaus (=Daugeručio-Daugirdo?) ir pusiau legendinio jo brolio, Žemaičių kunigaikščio Živinbudo-Gimbuto laikais esą vykusius „Lietuvos plėtimąsi nuo Žemaičių [pusės]“ ir žemaičių kūrimąsi Užneryje, o dar labiau − archeologo M. Bertašiaus apibendrinamoji išvada, anot kurios daugybė Vidurio Lietuvoje aptiktų IX–XI a. kariauninkų palaidojimų rodo ankstyviausių lietuviškų valstybinių struktūrų formavimąsi vykus ne Rytų, bet Vidurio Lietuvoje. Kita vertus, šį prieštaravimą turbūt galėtų panaikinti Lietuvos žemės lokalizacijos problemos kompleksinis sprendimas, atliekamas dialektiškai įvertinant visus be išimties turimus šaltinius, vienaip ar kitaip nušviečiančius Lietuvos žemės pirminės teritorijos bei teritorinės raidos klausimus. Pavyzdžiui, sugretinus Žemių aprašymo pradžioje, Vygando Marburgiečio kronikoje ir Lietuvos metraščių platesniajame sąvade pateiktas Lietuvos žemės geografinės padėties charakteristikas, Nestoro metraščio užuominą apie šio metraščio galutinės redakcijos sudarymo momentu lietuvių Rusiai mokėtą duoklę, Lietuvos metraščių platesniojo sąvado žinią apie neva Živinbudo-Gimbuto laikais prasidėjusį „Lietuvos plėtimąsi nuo Žemaičių“ ir minėtą M. Bertašiaus apibendrinamąją išvadą, o taip pat atsižvelgus į faktą, kad Lietuvoje bent iki XVI a. funkcionavo paprotinė teisė, pagal kurią tuometinių Žemaičių ir Užnerio „žemių“ pašauktinės kariuomenės, matyt, kaip „labiau privilegijuotos“ karo metu negalėjo būti atskiriamos nuo LDK kariuomenės branduolio specialioms užduotims vykdyti, galima būtų daryti prielaidą, kad XI-XII a. šaltinių „Lietuva“ buvo ne kas kita, kaip A. Dubonio „atrastųjų“ leičių apie IX ir X a. sandūrą dab. Vidurio Lietuvoje sukurtas, o netrukus (tarkim, apie X ir XI a. sandūrą, kuria archeologai datuoja žymų Vidurio ir Rytų Lietuvos archeologinių kultūrų supanašėjimą[5]) ir į visą Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealą išsiplėtęs protovalstybinis darinys, kuris dėl apie 1040 m. labai suaktyvėjusios Rusios teritorinės ekspansijos šiaurės vakarų kryptimi dab. Rytų Lietuvoje kurį laiką apėmė tik Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealo šiaurinę dalį.

Lietuvos valstybiniai dariniai

Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Lietuvos teritorijoje buvo susiformavę šie valstybiniai dariniai:

Literatūra

  • Гудавичус Э., «Литва Миндовга» // Проблемы этногенеза и этнической истории балтов: сборник статей, Вильнюс, 1985.
  • Baranauskas T., Kur buvo Lietuvos žemė? // „Voruta“, Nr. 21-23 (519-521), 2002-12-07.
  • Bertašius M., Vidurio Lietuva VIII–XII a., K., 2002.
  • Bertašius M., Žirgų kapai: tyrimai, problemos, vertinimai // „Šiaurės Atėnai“, Nr. 654, 2003-05-31.

Šaltiniai

  1. Gudavičius, Edvardas (1999) Lietuvos Istorija: Nuo Seniausių Laikų iki 1569 Metų (Lithuanian History: From Ancient Times to the Year 1569) Vilnius, page 28, ISBN 5-420-00723-1
  2. Lietuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos. - 525 psl.
  3. Paszkiewicz H., Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, Warszawa, 1933, s. 84–85.
  4. Łowmiański H., Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, s. 108–111, 118–121.
  5. Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, V., 1985, p. 29.

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: