Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
LR vyriausybe.jpg
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Užsienio reikalų ministerija
Forma Biudžetinė įstaiga
Įkurta 1990 m.
Vadovai Linas Antanas Linkevičius
Būstinė J.Tumo-Vaižganto g. 2, Vilnius
Tinklalapis www.urm.lt

Turinys

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija - Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse. Ministerijai vadovauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras.

Istorija

1937 m. gruodis. Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų pasitarimas Taline. Centre sėdi Estijos ministras Fridrichas Akelis, kairėje Lietuvos ministras Juozas Urbšys, dešinėje - Latvijos ministras Vilhelmas Munters
Šalys, į kurias Lietuvos Respublikos gyventojai gali važiuoti be vizų

1918–1940 m.

1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo. Tų pačių metų lapkričio 4 d. prof. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, tapo Jurgis Šaulys. Pirmasis užsienio valstybės diplomatas, paskirtas prie Lietuvos Vyriausybės - Vokietijos pasiuntinys von Verdy du Vernois.

Lietuvos URM išsikėlus iš Vilniaus į Kauną, ji trumpam glaudėsi Ministrų Kabineto rūmų Donelaičio gatvėje, III aukšte, prieš Lietuvos banką, vėliau įsikūrė adresu Daukanto gatvė 13. Kai 1920 m. vasarą Vilnius buvo trumpam grįžęs Lietuvai, URM pasirinko iš pradžių reprezentacinius Masalskių rūmus, vėliau - gubernatoriaus rūmus, dabartinę Prezidentūrą. Lietuvos diplomatinė tarnyba nuo pat pradžių buvo kuriama remiantis europine tradicija - įvesti europinėje diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Tačiau pagal tų laikų diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, todėl aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. 1923 m. pradžioje centriniame aparate dirbo 72 darbuotojai, atstovybėse ir konsulatuose užsienyje - 143 tarnautojai bei diplomatai; iš viso - 215 darbuotojų. 1924 m. po reformos liko 117 etatų. Ministeriją sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1929 m. įsteigtas naujas Generalinio sekretoriaus etatas, kuris buvo sujungtas su Politikos departamento direktoriaus pareigomis. Pirmasis generalinis sekretorius - Dovas Zaunius. 1918-1940 m. Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių; kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse. 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.

Okupacijos metais

1940 m. gegužės 31 d., pritarus tuometiniam LR prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju - nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje Petras Klimas, antruoju - nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys.

1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į TSRS sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas, kurios netrukus buvo užšaldytos. Ir vėliau ne kartą iš Vašingtono skambėjo vieši pareiškimai dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos nepripažinimo. Nepripažinimo politikos perspektyvos kurį laiką atrodė labai miglotos po to, kai 1975 m. liepos mėnesį JAV prezidentas Džeraldas Fordas pasirašė Helsinkio aktą. Šis parašas leido TSRS teigti, jog pripažindamos pokarinių sienų Europoje teisėtumą JAV tuo pačiu legitimizuoja ir Baltijos valstybių inkorporaciją į Tarybų Sąjungos sudėtį. Ta proga 1975 m. lapkričio 13 d. JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad Helsinkio aktais legitimizuojamos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t.y. kad JAV ir toliau nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos.

Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po S.Lozoraičio-vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr. Stasys Antanas Bačkis, kuris dirbo iki pat Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo 1991 m. rugsėjo 6 d. Tiesa, nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Finalinėje kovos už Lietuvos Nepriklausomybę stadijoje užsienyje likusi diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais. [1]

Atgavus nepriklausomybę

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija veiklą Lietuvoje atkūrė 1990 m. kovo 17 m.pradėjus dirbti pirmajai Nepriklausomos Lietuvos vyriausybei. Pirmuoju ministru tapo Algirdas Saudargas. Po nepavykusio TSRS kariuomenės bandymo 1991 m. sausio 13-ąją susidoroti su Lietuvos Parlamentu ir Vyriausybe, Lietuvą pripažino Islandija.

Veikla

Užsienio reikalų ministerija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, atlieka šias funkcijas:

  • 1. dalyvauja formuojant ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos užsienio ir saugumo politikos prioritetines kryptis;
  • 2. koordinuoja Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos politikos formavimą;
  • 3. pagal kompetenciją dalyvauja formuojant ir įgyvendinant Lietuvos Respublikos Europos Sąjungos politiką;
  • 4. analizuoja tarptautinę padėtį, tarptautinės politikos tendencijas, Lietuvos Respublikai prioritetinių valstybių užsienio ir vidaus politiką, tarptautinių organizacijų veiklą, tarptautinės ekonomikos politikos tendencijas, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teikia apie tai informaciją kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms;
  • 5. Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja Lietuvos Respublikai užsienyje;
  • 6. dalyvauja formuojant ir įgyvendinant ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais valstybės politiką;
  • 7. pagal kompetenciją dalyvauja kuriant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir saugumo politikos teisinę bazę;
  • 8. pagal kompetenciją tvarko kitus reikalus, susijusius su valstybės užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimu;
  • 9. pagal kompetenciją nagrinėja asmenų skundus, pranešimus ir prašymus, imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai;
  • 10. atlieka kitas įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų jai pavestas funkcijas.[2]

Struktūra

Ministerija suskirstyta į 19 departamentų[3]:

Ministrai

Pavardė Pareigų laikotarpis
1 Algirdas Saudargas 1990.03.17 – 1992.12.02
2 Povilas Gylys 1992.12.02 – 1996.12.04
3 Algirdas Saudargas 1996.12.04 – 2000.10.27
4 Antanas Valionis 2000.10.27 – 2006.07.05
5 Petras Vaitiekūnas 2006.07.06 – 2008.11.28
6 Vygaudas Ušackas 2008.12.09 – 2010.01.26
7 Audronius Ažubalis 2010.02.11 – 2012.12.13
7 Linas Antanas Linkevičius nuo 2012.12.13

Šaltiniai

Taip pat skaitykite

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: