Lietuvių aktyvistų frontas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos aktyvistų frontas)

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF, Lietuvių aktyvistai) – antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi 1940-1941 m. Pirmoji Lietuvos istorijoje organizacija dėl bendro tikslo – nepriklausomybės atkūrimo, sutelkusi įvairių politinių srovių bei pažiūrų žmones, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą.

Veiklos periodizacija

Veikloje skiriami trys etapai:

- organizavimasis ir sukilimo parengimas pirmosios sovietų okupacijos metu,

- sukilimo vykdymas Vokietijos karo su SSRS pradžioje,

- vieša veikla nacių okupacijos sąlygomis.

Susikūrimas

Organizacija įsteigta lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Jos tikslas sutelkti visas tautos jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai prieš SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkurti. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys: Kazys Ambraziejus, Pranas Ancevičius, Kazys Barauskas, Martynas Brakas, Klemensas Brunius, Jonas Čiuberkis, Aleksandras Danta, Tomas Bronius Dirmeikis, Jonas Dženkaitis, Juozas Dženkaitis, Ernestas Galvanauskas, Stasys Yla, Juozas Jurkūnas, Petras Karvelis, Juozas Katilius, Martynas Kavolis, M. Kukutis, Antanas Maceina, Jonas Našliūnas, Jonas Pyragius, Juozas Pyragius, Stasys Puodžius, Bronys Raila, Rapolas Skipitis, P. Skurauskas, Kazys Škirpa, Antanas Valiukėnas, Jonas Viliušis. Steigėjai atstovavo įvairias politines pažiūras (9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, socialdemokratas ir 3 nepartiniai) bei įvairius socialinius-profesinius sluoksnius. Užsienio centro vadovybę sudarė K. Škirpa (LAF vadas, pirmininkas) ir patariamoji (patikėtinių) taryba: E. Galvanauskas, R. Skipitis, K. Brunius, A. Valiukėnas, A. Maceina, Karolis Žalkauskas. Vėliau sudaryta 20 komisijų (ideologinė, organizacijos, finansų ir kt.) rengusių projektus būsimam Lietuvos gyvenimui. Ryšius su krašte veikusiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis palaikė ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis (Kumpis 24), Marijonas Dambrauskas ir kt.

Susikūrimas Lietuvoje

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 m. gruodžio 15 d. užmezgus pirmąjį ryšį su užsieniniu centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.

Organizacinė struktūra

LAF buvo organizuojama penketukų schema: koviniam vienetui iš 5 prisiekusių narių vadovavo atsargos karininkas, kuris palaikė ryšius su centru. Koviniai vienetai buvo steigiami įstaigose, įmonėse, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, daugino ir platino slaptą literatūrą. Pogrindinės spaudos skaitytojai, rėmėjai, patriotinio nusiteikimo asmenys buvo įrašomi į bendruosius aktyvistų sąrašus, nereikalaujant priesaikos. Apskrityse savarankiškai susikūrusios pogrindžio grupės (Lietuvos apsaugos gvardija, Geležinio Vilko partizanai ir kt.) saugumo sumetimais į aktyvistus nebuvo reorganizuojamos, vykdydavo tik bendrąsias LAF štabo direktyvas.

Pats organizacijos centras buvo padalytas: Vilniuje sutelktas karinis politinis štabas, Kaune – organizacinis. LAF centrai neturėjo griežtos hierarchinės struktūros. Viso Lietuvos LAF vadu buvo laikomas gen. štabo mjr. Vytautas Bulvičius. Vilniaus štabą sudarė kariškiai Juozas Kilius, Juozas Sadzevičius, Pranas Gužaitis, civiliai Vladas Nasevičius, Pranas Padalskis ir kt. Kauno štabą sudarė daugiausia universiteto akademinis jaunimas bei dėstytojai Juozas Milvydas, Pilypas Žukauskas, Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Bronius Stasiukaitis, Jonas Pajaujis, Vytautas Stonis ir kt.

Sukilimo planas ir sukilimas

1941 m. vasario–balandžio men. buvo parengtas bendrasis sukilimo planas (autoriai V. Bulvičius, J. Kilius, K. Antanavičius, J. Vėbra) ir jo variantai atskiroms vietovėms. Abu štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste, o vadovavimą perimtų tas, kurio vietovėje susidarytų palankesnės sąlygos. Buvo numatoma užimti ir saugoti svarbiausius susisiekimo mazgus, tiltus, telegrafo ir telefono stotis, elektros jėgaines. Vilniaus štabas planavo sukilimą 29-ame teritoriniame šaulių korpuse, sudarytame iš buvusios Lietuvos kariuomenės. Kauno štabas parengė planą pasinaudoti radijo stotimi ir radiofonu skelbiant sukilimą.

Iš užsienio LAF centro gautos žinios apie užsienyje prognozavo karo, o tuo pačiu ir sukilimo pradžią 1941 05 01–10. Tai suaktyvino pogrindžio veiksmus ir okupantų saugumo pajėgoms per pogrindinės literatūros platintojus pavyko užčiuopti dalies kovinių vienetų pėdsakus ir 1941 m. balandžio–birželio mėn. įvykdyti masinius suėmimus. Dėl priklausymo LAF suimta ir šalies kalėjimuose tardoma apie 400 žmonių. Ypač nukentėjo Vilniaus centras: 1941 m. birželio 7-21 d. suimta 14 štabo narių, tarp jų V. Bulvičius, J. Kilius, V. Nasevičius ir kt.

Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 m. birželio 23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.

Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per atgijusį Kauno radiją - radiofoną, Leonas Prapuolenis pranešė apie sukilusį Kauną ir perskaitė trumpą deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą: "Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais".

Po to buvo perskaityta Laikinosios Vyriausybės, vadovaujamos J. Ambrazevičiaus, sudėtis. Nuskambėjo Lietuvos himnas. Šiuos pranešimus diktoriai keliomis kalbomis kartojo keletą kartų. Europa sužinojo, kad Lietuvoje vyksta antisovietinis sukilimas.

Pasiekus sukilimo užsibrėžtą tikslą, LAF veikė viešai, leido dienraštį "Į Laisvę" (Kaune), savaitraščius "Laisvas žodis"(Kėdainiuose), "Naujosios Biržų žinios" (Biržuose), "Tėvynė" (Šiauliuose), "Žemaičių žemė" (Telšiuose). LAF spauda buvo vienintelis to meto informacijos šaltinis visuomenei.

LAF uždarymas

Nacių okupacijos pradžioje nepriklausomybės siekiančios organizacijos veikimas buvo trukdomas. Vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai. Organizacijai vadovavo LAF įgaliotinis Laikinojoje vyriausybėje Leonas Prapuolenis bei Kauno štabas. Jame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų generacijos sparnas (lyderiai L. Prapuolenis, A. Damušis), besąlygiškai rėmęs Laikinosios Vyriausybės veiksmus bei valstybės nepriklausomybės reikalavimą. Dalis LAF narių, įsteigusių Lietuvių nacionalistų partiją, buvo linkę į kompromisus su okupacine valdžia ir žadėjo nekelti nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą. Sukurstyti gestapo jie liepos 24 d. naktį bandė įvykdyti pučą prieš Laikinąją Vyriausybę bei jį remiantį LAF štabą, perimti dienraščio "Į laisvę" leidybą. Tačiau nei LNP pavyko perimti LAF organizacinio aparato nei LAF štabui atkurti vienybę. Vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, Lietuvos vyriausybės veikimas rugpjūčio 5 d. oficialiai buvo nutrauktas.

Tuo pat metu ir LAF sustabdė skyrių ir savo karinio dalinio veikimą, palikdamas tik štabą Kaune. Jo likimą nulėmė organizacijos vadovybės bei įtakingesniųjų narių rugsėjo 15 d. pasirašytas memorandumas Vokietijos vyriausybei dėl Laikinosios Vyriausybės veiklos nutraukimo ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimo. Memorandumą pasirašė: L. Prapuolenis, J. Ambrazevičiaus, J. Bagdonavičius, J. Bobelis, A. Damušis, J. Deksnys, J. Jankauskas, I. Kraunaitis, M. Mačiokas, P. Malinauskas, M. Naujokaitis, M. Pečeliūnas, S. Pundzevičius, J. Rudokas, I. Toliušis, P. Padalskis, A. Tindžiulis, S. Vainoras, K. Vencius, J. Vėbra, P. Vilutis, P. Žukauskas ir kt.

1941 m. rugsėjo 21 d. naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti politinės veiklos. Rugsėjo 22 d. LAF buvo uždarytas, jo turtas konfiskuotas.

Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį. Dėl vidinių tautinės orientacijos krypčių prieštaravimų nebuvo įmanoma atgaivinti LAF tipo organizacijos veiklos pogrindyje. Buvę LAF nariai diferencijavosi pagal pasaulėžiūros bei partinius interesus: jaunieji katalikai, ateitininkai susibūrė į Lietuvių frontą, liberalūs tautininkai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, liaudininkai ir socialdemokratai - „Nepriklausomą Lietuvą“. Dalis karininkų įstojo į slaptą karinę Lietuvos laisvės armiją.

LAF programa ir ideologija

LAF turėjo parengusi bendrosios programos metmenis, bet pati programa oficialiai turėjo būti patvirtinta didžiojo kongreso po nepriklausomybės atgavimo. Dėl šios priežasties negalima kalbėti apie vientisą aktyvistų ideologiją ir atskirų asmenų pareiškimus to meto spaudoje priskirti oficialiai reiškiamai LAF nuomonei. Šiuose metmenyse bandoma suderinti skirtingas pasaulėžiūras bei politines pakraipas, buvo madingų organinės, socialinės valstybės koncepcijų bei neišvengiamų aplinkos įtakų – vadizmo, kraštutinio nacionalizmo elementų. LAF programa – naujosios lietuvių politikų kartos, išaugusios nepriklausomybės metu, kūrybos produktas, idealizmo bei politinio pragmatizmo lydinys, reikšmingas Lietuvos politinės minties istorijos paminklas.

LAF įsteigimas ir veikla buvo istorinis lietuvių politinės vienybės pavyzdys. Padėjo apsibrėžti naujoms lietuvių politinėms rezistencinėms srovėms bei jų ideologijai.

Nuorodos, šaltiniai

K. Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti, Vašingtonas 1973

J. Brazaitis. Raštai, t. 6: Vienų vieni. Rezistencija, Chicago 1985

V. Brandišauskas. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06 – 1941 09), Vilnius 1995

A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941 – 1944). Vilnius 1998.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+48-0=48 wiki spaudos ženklai).