Lietuvos apskritys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Išsamiau apie Lietuvos administracinį suskirstymą žiūrėkite čia.
Apskričių žemėlapis

Apskritis – nuo 1995 m. stambiausias Lietuvoje teritorinis vienetas. 1995 m. visa Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudarė teritorijos, kurios priklauso 7 miestų, 2 kurortų, 43 rajonų ir 8 naujai – 1999 m. pagal savivaldybių reformą sudarytoms savivaldybėms.

19952010 m. Lietuvos apskritys buvo taip pat ir administracinis vienetas. Kiekviena apskritis turėjo Vyriausybės paskirtą viršininką, kurio administracijos pagrindinis uždavinys buvo užtikrinti, kad apskrities teritorijoje būtų laikomasi Konstitucijos ir įstatymų. Apskritys buvo pavaldžios valstybės administracijai. 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijos buvo panaikintos.[1]

Turinys

Apskričių sąrašas

Herb. Apskritis Adm. centras Gyv. mieste Gyv. kaimuose Plotas (km²) Gyventojų, 2008 m.
Alytaus apskrities herbas.png
Alytaus apskritis Alytus 104542 72498 5425 177 040
Kaunas County COA.png
Kauno apskritis Kaunas 483560 190146 8060 673 706
LIT okręg kłajpedzki COA.svg
Klaipėdos apskritis Klaipėda 274978 103865 5209 378 843
Marijampoles aps.png
Marijampolės apskritis Marijampolė 89938 91281 4463 181 219
Panevėžio apskritis Panevėžys 167723 116512 7881 284 235
Šiaulių apskritis Šiauliai 215021 134855 8540 349 876
Taurage distr coat.png
Tauragės apskritis Tauragė 52336 75042 4411 127 378
Telšių apskritis Telšiai 102258 71125 4350 173 383
Utenosapskritherbas.PNG
Utenos apskritis Utena 96461 76119 7201 172 580
Vilnius distr coat.png
Vilniaus apskritis Vilnius 663969 184128 9760 848 097

Istorija

LDK apskritys ėmė kurtis naikinant dalines ir sritines kunigakštystes, sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų luomams. Apskritys buvo sudaromos pagal Lenkijos administracinio suskirstymo pavyzdį. Iki 15641566 m. reformų apskritys buvo nestabilus teritorinis vienetas, jų ribos sutapo su su valdovo skirta valstybės pareigūno feodaline valda.

Pagal lenkišką apskrities pavadinimą powiat, LDK apskritys vadintos pavietais. Pirmąkart šis terminas minimas 1388 m. Vytauto privilegijoje Bresto žydams, tačiau pavieto statusas dar nebuvo aiškiai suformuluotas, dokumentuose jis vadintas tai apskritimi, tai valsčiumi. 1495 m. jau minima Kauno apskritis, 1496 m. – Trakų apskritis. XVI a. pradžioje žinomos tokios apskritys Lietuvoje:

Iki 1566 m. reformos apskritis buvo nestabilus teritorinis vienetas, jų ribos sutapdavo su valdovo skirta valstybinio pareigūno feodaline valda. Apskrities statusas nebuvo aiškiai suformuluotas. Per 15641566 m. atliktą administracinę reformą LDK vaivadijos (išskyrus Mstislavo ir Polocko) buvo suskirstytos į apskritis. Kai kurios jų maždaug prilygo seniesiems valsčiams ar apskritims, kitos apėmė po kelis valsčius. Žemaitijos seniūnijoje apskritimis tebevadinti valsčiai (XVIII a. pabaigoje jų buvo 28). [2]

LDK laikais (1569–1795 m.) Lietuvos teritorijoje buvo tokios apskritys:

XVIII a. Žemaitijoje įkurtos apskritys:

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė administraciškai buvo dalinama į vaivadijas ir pavietus. Padalijus lietuviškas žemes 1795 m. Rusijai atiteko 122 853 km² ploto. Jos buvo suskirstytos į 6 gubernijas:

Carinė Rusija

Lietuva 1867-1914 m.

1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, buvusioje LDK teritorijoje sudarytos gubernijos, kurios buvo suskirstytos į apskritis. Lietuvoje liko senos apskritys.

Prūsijai atitekusioje Užnemunėje (iki 1815 m.) buvo sudarytos dvi apskritys – Kalvarijos ir Marijampolės. Jos abidvi priklausė Augustavo vaivadijai, paskui – Augustavo gubernijai, o nuo 1867 m. – Suvalkų gubernijai.

Didžioji dalis likusios Lietuvos 1795-1797 m. ir nuo 1801 m. priklausė Vilniaus gubernijai, o 1797-1801 m. – Lietuvos gubernijai.

1843 m. Lietuva suskirstyta jau į dvi gubernijas – Kauno ir Vilniaus. Be to, pietinė Varėnos rajono dalis ir Druskininkų savivaldybė nuo 1801 m. įėjo į Gardino guberniją. 1843-1914 m. lietuviškas apskritis žr. čia (1843 m.) ir čia (1867–1914 m.).

Palanga ir Šventoji su apylinkėmis priklausė Kuršo gubernijos Gruobinios apskritį (1795-1917 m.). Šios žemės pagal 1921 m. Lietuvos ir Latvijos sienų konvenciją grąžintos Lietuvai.

Caro laikais apskritis buvo sudaroma vadovaujantis gyventojų policinės priežiūros, kurią vykdė ispravnikas, ir mokesčių rinkimo kriterijais. Po 1861 m. apskritys suskirstytos į valsčius.

Tarpukario Lietuva

Per vokiečių okupaciją 1915-1918 m. Lietuvos apskritys sudarė didesniąją Oberosto teritorijos dalį. Po karo Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, o Klaipėdos kraštasLietuvai. 1919 m. pradžioje Lietuvoje buvo 31 apskritis (išsamiau čia). 1919 m. sausio 16 d. išleistas cirkuliaras Nr. 1 „Dėl savivaldybių Lietuvoje“, kuris skelbė, kad visa Lietuva dalijama į apskritis, suformuojant 20 apskričių.

1930 metais buvo 23 apskritys (kartu su 3 Klaipėdos krašto apskritimis, išsamiau čia). Apskritys buvo labai nevienodo dydžio, pvz., Seinų buvo 1100 km² ir 41 tūkst. gyventojų, tuo tarpu Šiaulių – 4780 km² ir 191 tūkst. gyventojų. Apskritys suskirstytos į valsčius. Kauno miestas, Klaipėdos miestas, Panevėžio miestas, Šiaulių miestas ir Ukmergės miestas taip pat turėjo atskirų apskričių statusą. Apskritį valdė apskrities viršininkas, vietos savivaldos organai – taryba ir apskrities valdyba, apskritis turėjo savo agronomą, žemėtvarkininką, akušerę, felčerį, gydytoją.

Tarybinės apskritys

1940 m. Lietuvoje buvo 23 apskritys. 1945 m. atgavus Klaipėdos kraštą, jame liko trys tarpukario apskritys – Klaipėdos apskritis, Pagėgių apskritis ir Šilutės apskritis. 19461947 m. sudaryta 11 naujų apskričių, 1949 m. – dar 4. Tais metais LTSR iš viso buvo 41 apskritis (išsamiau čia).

1950 m. birželio 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsaku Lietuvoje įvesta nauja administracinio-teritorinio suskirstymo sistema – apskritys buvo panaikintos, o Lietuva padalinta į 4 sritis:

Vėliau buvo sudaryti rajonai, kurių skaičius buvo bemaž dvigubai didesnis nei anksčiau buvusių apskričių.

Nepriklausomybės atgavimas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 m. liepos 19 d. priimtas įstatymas Nr. I-558 „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas“. Juo atkurtos apskritys ir Lietuvos teritorija padalinta į 10 apskričių, kuriose buvo 56 savivaldybės. 1994 m. gruodžio 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos Apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707. 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu Nr. I-711 „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ nustatyta funkcijų ir įgaliojimų perdavimo apskričių valdytojams tvarka.

Teisinis statusas

Lietuvos apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities ribas bei centrą nustato ir keičia, pavadinimą jam suteikia ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu.

Apskrities viršininkas

Apskrities viršininko uždaviniai buvo:

  • įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;
  • koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas;
  • numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.

Apskrities viršininkas bendradarbiavo su savivaldybių valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis, koordinavo bendras apskrities savivaldybių programas, bet savivaldybės jam nebuvo pavaldžios. Šiems tikslamas apskrities viršininkas inicijuodavo regiono plėtros tarybos sudarymą.

Nuorodos, šaltiniai

  1. www.delfi.lt
  2. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas // Sudarytojai: Eugenijus Manelis ir Antanas Račis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 73–75 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: