Lietuvos ekonomika

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vėliava
Vienas iš straipsnių apie Lietuvą
Istorija

LDK
Abiejų Tautų Respublika
Rusijos imperija
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos TSR

Politinė sistema

Seimas
Partijos
Politikai

Geografija

Lietuvos apskritys
Miestai
Regionai
   Aukštaitija
   Dzūkija
   Klaipėdos kraštas
   Suvalkija
   Vilniaus kraštas
   Žemaitija

Kita

Ekonomika
Transportas
Tarptautiniai santykiai
Lietuvių valgiai
Šventės

Lietuvos ekonomika (arba Lietuvos ūkis) grindžiama kapitalistinės laisvosios rinkos principais. 2000–2008 m. vyravo smarkus BVP augimas. 2009 m. įvyko nuosmukis, 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti.

Turinys

Istorija

Priešistoriniai laikai

Pirmųjų ūkininkavimo pėdsakų dabartinės Lietuvos teritorijoje yra aptikę archeologai. Paskutiniojo apledėjimo pabaigoje mezolito pradžioje prie Baltijos jūros paskui besitraukiančius šiaurėn elnius pasirodo pirmieji medžiotojai klajokliai, kurie įkurdavo savo laikinas stovyklavietes upių slėniuose, ant kalvų. Vasarą be medžioklės verstasi ir gamtos gėrybių – riešutų, uogų, laukinių vaisių, grybų rankiojimu. Gyventojų tankis buvo menkas. Kasinėjimai Šventosios gyvenvietėje rodo, kad mezolito pabaigoje suklesti žvejyba tinklais, žeberklais, bučiais, lagūnų užtvaromis.

Plintant puodininkystės, gyvulininkystės ir žemdirbystės technologijoms neolite, iš esmės keičiasi gyvenimo būdas – jis tampa sėsliu, tačiau Rytinėje Lietuvoje dar ilgą laiką pagrindine ūkio šaka lieka medžioklė ir žvejyba. Tuo metu stiprėja mainai gintaru, kailiais, vašku ir medumi. Naudojami mediniai arklai, sėjama soros, avižos.

Žalvario amžiuje įtvirtintose gyvenvietėse aptinkama importinių žalvario dirbinių, o vėliau ir žalvario liejimo krosnelėse bei intensyvesnio žemės ūkio pėdsakų. Prekybai naudojami Dauguvos–Dnepro, Nemuno, Baltijos pajūrio vandens keliai. Iš geležies amžiaus aptinkama ir metalinių ūkio padargų. Į atskirą ūkio kryptį palaipsniui išsiskiria amatai. Lietuvos teritorijoje aptinkama Romos imperijos monetų. Viduramžiais apie piliavietes augant miesteliams ir miestams aiškiai atsiskiria žemės ūkis ir amatininkų cechai. Mainus natūra pakeičia prekyba, naudojant pinigus.

LDK

1495 m. Vilniuje susikūrė auksakalių, siuvėjų cechai, o XVI a. pabaigoje buvo 28 cechai. Vilniaus žemutinėje pilyje dirbo monetų kalykla. Nemuno baseine veikė prekinis laivynas, kurį sudarė vietinio tipo laivai – pergai ir vytinės. Kaune veikė skerdykla, gelumbės audykla, muitinė.

LDK ūkio jungtinės respublikos su Lenkija sudėtyje pagrindą ir toliau sudarė žemės ūkis. Valstiečių padėtis rytinėje Lietuvoje, kur prastesnės žemės buvo sunki, o Žemaitijoje vidutiniai valstiečiai valdė po 1 valaką (apie 21 ha), pasiturintys – 2–3 ir daugiau valakų. Jie sugebėdavo ne tik sumokėti rentą už žemę, bet ir sėkmingai konkuruoti su smulkiais ir vidutiniais bajorų ūkiais. Miestiečiai vertėsi prekyba, tačiau nepajėgė konkuruoti su bajorais, nes buvo apmokestinti dideliais muitais. Miestų amatininkai taip pat sunkiai vertėsi.

Carinės okupacijos laikotarpis

Žemės ūkio pagrindą sudarė grūdų ūkis, šiaurės Lietuvoje išplitusi linininkystė ir gyvulininkystė. Arimai užėmė trečdalį visų naudmenų – likę buvo ganomos pievos. Auginti rugiai, avižos, miežiai, kviečiai, sodinamos bulvės. Eksportas vyko į Prūsiją arba per Rygą į vakarų Europą. Linų eksportas nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio išaugo nuo 2,7 tūkst. tonų iki 8,5 tūkst. t. Ūkiuose vyravo tradicinis trilaukis. Dirbta žagre, medinėmis akėčiomis, dalgiu, pjautuvu, kulta spragilais. palaipsniui atsirado arklių sukamų kuliamųjų, kultivatorių. Kaime vyravo lažas – atidirbamoji renta, kurią vėliau keitė piniginė-natūrinė.

Vystantis kapitalizmui Vilniuje nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio amatininkų cechų padaugėjo nuo 38 iki 62, o Lietuvos miestų gyventojų skaičius pasiekė 171 tūkst. 1814 m. miestuose buvo 64 įmonės, o 1858 m. jau 236. Lietuvoje tuo metu veikė 745 malūnai, apie 600 spirito ir alaus daryklų, keliasdešimt lentpjūvių. 1854 m. Nemunu pradėjo plaukioti garlaiviai, 1836 m. baigta tiesti Peterburgo–Varšuvos plento dalis ėjusi per Lietuvą. Eksportas viršijo importą, tačiau didelė Lietuvos ūkio uždirbtų pinigų ėjo į carinės Rusijos iždą.

1861 m.1862 m. nutiestas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, 1898 m. Kaune pastatyta pirmoji elektrinė. 1891 m.1892 m. Kaune ir Vilniuje pradėjo veikti arklių tramvajus.

XIX a. pabaigoje veikė 1462 įmonės, pramonėje dirbo 27,1 tūkst. darbininkų – 27,6 % lietuvių, 42.1 % žydų ir 15.3 % lenkų. Samdomų darbininkų iš viso buvo 319 tūkst., iš kurių 45,7 gyveno miestuose. Darbo diena truko 12 val., pastoviai laikėsi bedarbystė. Per mėnesį vyras uždirbdavo 20,9 rublio, moteris – 9,2, paaugliai ir vaikai – 3,4 rub. Dėl sunkios ūkio padėties kilo masinė emigracija – 1914 m. JAV gyveno daugiau nei 600 tūkst. lietuvių.

1913 m. Lietuvoje surašymo duomenimis buvo 451 000 arklių, 918 000 galvijų, 1 138 000 kiaulių, 1 152 000 avių, o karo pabaigoje – 1919 m. belikę – 280 000 arklių, 480 000 galvijų, 750 000 kiaulių ir 806 000 avių.

Tarpukaris

1920 m. Kaune įsikūrė 6 bankai – tarp jų Vailokaičių „Ūkio“ bankas bei M. Yčo „Prekybos ir pramonės bankas“. Tarpukaryje Lietuvoje be 6 akciniu kapitalu paremtų bankų taip pat veikė 2 kooperatiniai ir du valstybiniai – Lietuvos bankas ir Žemės bankas. 1921 m. – 1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės. 1922 m. rugsėjo 25 d. į apyvartą paleistas litas. Pasibaigus karui, atsigavo žemės ūkis ir 1923 m. atsirado grūdų perteklius bei prasidėjo grūdų eksportas. 1926 m. Lietuvoje veikė 209 dešrų ir konservų gamyklos. Ypač pagarsėjo bankininkų brolių Vailokaičių bendrovė – „Maistas„, kuri itin pagelbėjo Lietuvai 1929 m. kilusios pasaulio ekonominės krizės metu. Valstybė sumaniai parėmusi pienininkystę, 1927 m. įkūrė „Pieno centrą“, kuris užtikrino, kad Anglija, Vokietija supirkdavo 30 % Lietuvoje pagaminamo sviesto. „Pieno centras“ turėjo daug populiarių parduotuvių ir užkandinių. Kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“ nuo 1923 m. sėkmingai užsiėmė kitos žemės ūkio produkcijos eksportu ir aprūpindavo ūkininkus reikalingomis prekėmis. „Lietūkis“ įsteigė daug elevatorių, malūnų ir krautuvėlių, eksportavo grūdus, o importavo trąšas, druską, žemės ūkio mašinas, cukrų, indus, prieskonius, arbatą ir t. t. „Lietūkio“ agronomai ekspertai mokė ūkininkus modernesnio ūkininkavimo. Linų eksportas vienu metu sudarė apie trečdalį viso Lietuvos eksporto. tekstilės gaminiais pagarsėjo „Drobė“, kurioje dirbo apie 200 darbininkų ir buvo naudota vietinė vilna, linai. medžio apdorojimo pramonėje 1926 m. dirbo 4600 darbininkų.

Vokietijai darant spaudimą dėl Klaipėdos Lietuvos ūkis 19311935 m. patyrė sunkumų, tačiau greitai pavyko perorientuoti eksportą į Angliją. 1938 m. užsienio kapitalas Lietuvoje sudarė apie trečdalį. Didžiausia dalis buvo iš Belgijos, Švedijos, Vokietijos. 1936 m. visi pramonės vienetai apsijungė į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kurie veikė pagal 1936 m. įstatymą. Tarpukaryje Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu. Ūkininkų padėtis lyginant su XX a. pradžia žymiai pagerėjo, o pramonė išaugo ketveriopai. Pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Nacionaliniame šalies produkte žemės ūkio produkcija sudarė 70–75 %, o pramonės – 20–25 %.

1940–1990 m.

Prasidėjus antram pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Lenkijos okupuotą Vilnių ir iki pasirašant Vilniaus perdavimo Lietuvai sutartį spalio mėn., pradėjo grobti turtą. Buvo išvežami gamyklų įrengimai, netgi radiatoriai ir baldai iš butų.

1940 m. birželio 14 d. SSRS okupavo Lietuvą ir jos ūkis buvo suardytas, naikinant privatinę nuosavybę, rinkos ūkį ir paimant sovietų valdžios žiniai bankus, fabrikus, parduotuves, o po karo, palaipsniui ir žemes, įvedant „kolchozų“ sistemą. Užgrobusi valdžią komunistų partija 1940 m. liepos 30 d. pradėjo ūkinių objektų nusavinimą ir savo komisarų skyrimą, kuris užtruko iki 1941 m. pradžios. Prekybos, ūkio ir amatų rūmus sovietų valdžia pradėjo perorganizuoti į ministerijas.

Vokiečių-rusų karo pradžioje Lietuvoje paskelbus nepriklausomos valdžios atkūrimą, ji ėmė grąžinti ūkio objektus savininkams, tačiau nacių valdžia ją išvaikiusi ėmėsi perdavinėti Lietuvos ūkį reicho firmoms ir gamybiniams susivienijimams. Visa Lietuvos tekstilės pramonė bolševikų apjungta į tekstilės trestą atiduota „Ostland Faser GmbH“. Iki 1943 m. nacių patikėtiniai jau buvo perėmę visą Lietuvos pramonę.

Dėl karo sugriovimų Lietuvos ūkis patyrė didžiulius nuostolius. SSKP nusprendė Lietuvą paversti agrariniu SSRS priedėliu, maitinančiu Leningradą ir čia pastatė Kėdainių fosforinių trąšų bei Jonavos azotinių trąšų kombinatus, kurie dėl prastų technologijų stipriai kenkė aplinkinei gamtai bei žmonėms.

Krašto energetika buvo vystoma pastačius hidroelektrinę prie Nemuno Kaune, Elektrėnų šiluminę elektrinę ir Ignalinos AE, kuri turėjo išlyginti svyravimus Volgos elektrinių tinkle. Vilniuje ir Kaune bei Panevėžyje buvo vystoma elektrotechnikos pramonė, Kaune ir Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Telšiuose – tekstilės, Klaipėdoje – prekybos ir žvejybos laivynas.

Vilniuje veikė stambi Kuro aparatūros gamykla aprūpinusi kuro siurbliais SSRS karinę tankų pramonę, susivienijimas „Enims“ užsiėmęs precizine mechanika – staklėmis ir kosmoso aparatų gamybai, pusiau uždaros gamyklos – „Venta“ kūrusi mikroschemas karinei pramonei bei kopijavimo aparatų gamybos institutas. Dėl įvestos neefektyvios komunistų partijos diktatūros centralizuoto ekonomikos valdymo doktrinos ir atsilikusių technologijų, Lietuva prieš antrą pasaulinį karą pagal ūkio rodiklius buvusi vienoje gretoje su Suomija, Danija, per laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. nuo jų gerokai atsiliko.

Dabartinė raida

Lietuvai atgavus nepriklausomybę oficialiais duomenimis įvyko tam tikras ekonominis nuosmukis, susijęs su ekonominės sistemos pasikeitimu. Sovietų okupacijos laikotarpiu statytos gamyklos daugeliu atvejų buvo neekonomiškos, gamino nekonkurencingą produkciją (nes planinėje ekonomikoje nebuvo būtina, kad produkcija tenkintų jos vartotojų poreikius), dėl ko pralaimėjo konkurenciją vakariečiams ir naujai įsteigtoms Lietuvos įmonėms.

Tačiau koks buvo (ir ar išvis buvo) realus nuosmukis tuo metu tiksliai apskaičiuoti neįmanoma, kadangi smarkiai pasikeitė ir įstatymai bei žmonių elgesys. Iki 1990 m. gamykloms buvo naudinga skelbti, kad jos esą pagamina daugiau produkcijos, negu pagamindavo iš tikrųjų (nuo to priklausydavo centrinės valdžios požiūris į jas, ekonominiai sprendimai), o po 1990 m. žmonėms tapo naudinga slėpti savo produkciją ir pardavimus (kad mokėti mažiau mokesčių).

Po kelių metų reformų Lietuvoje prasidėjo stiprus ekonominis augimas: atėjo užsienio investuotojai, greta susikūrė stambios vietinės kompanijos, nebeturinčios šaknų sovietinėse gamyklose (pvz., Vilniaus prekyba). Augumą kiek sutrikdė 1999 m. Rusijos krizė, tačiau tuomet jis vėl atsinaujino.

2003 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo pats sparčiausias rytų Europoje – BVP, palyginus su 2002 m., išaugo 9,7 proc. ir sudarė 16,27 mlrd. eurų veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis siekė 4711 eurų.

Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 m. laikotarpiu, BVP išaugo 7,2 proc. 2006 m. Lietuvos BVP sudarė 63 596 mln. Lt.

1990–2000 m. didžioji dalis naujų investicijų, statybų koncentravosi Vilniuje ir Klaipėdoje. Naujajame tūkstantemetyje situacija pasikeitė. 2004 m. Panevėžyje pradėtas vystyti didžiausias nekilnojamojo turto projektas Baltijos šalyse Babilonas. Vėliau investicijos pasiekė ir Kauną, Šiaulius.

2008 m. pabaigos pasaulinė krizė palietė ir Lietuvą, ekonomika 2009 m. smuko. 2010 m. vėl prasidėjo ekonominis augimas.

Žemės ūkis

Atkūrus nepriklausomybę ir pertvarkant žemės ūkio sistemą – grąžinant žemę savininkams, neišvengiamai patirta ir produkcijos sumažėjimo, kadangi sutrūkinėjus ekonominiams ryšiams iš pradžių buvo tenkinamasi daugiausia Lietuvos vidinių poreikių tenkinimu. 2007 m. karvių kiekis lyginant su 1990 m. sudarė 84,3 %, kitų galvijų – 49,3 % , kiaulių – 41,7 %, avių – 122,4 %, arklių – 19,0 %, paukščių – 61,7 % .

2007 m. privati žemė sudarė 72,7 % žemės ūkio paskirties žemės, nes buvo 101 tūkst. registruotų ūkininkų ūkių, kurių vidutinis dydis – 13,4 ha. Tik 3,2 % ūkių buvo didesni nei 50 ha, bet jie valdė net 46 % visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto.

Pieno pramonėje įsitvirtino „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, mokančios pirminiams pieno pristatytojams pagal mažas supirkimo kainas. 2001 m. net daugiau nei 90 % ūkių laikė tik po 1–3 karves. Po 4–10 karvių laikė 8 % visų ūkių, juose laikyta 20 % visų karvių. Plėtoti pienininkystę ES perspektyvų nėra, nes dėl pieno perprodukcijos yra taikoma ribojimų sistema. Pieno 1990 m. gauta 3 157 tūkst. t arba 1,7 karto daugiau nei 2006 m., vilnos 141 t arba 3 kartus daugiau.

Mažiausiai problemiškame iš visų – grūdų ūkyje, 2004 m. grūdų išauginta 12 % mažiau nei 1990 m., kai jų iš laukų gauta 3 mln. 265 tūkst. t.

Lietuvoje tradicinei mėsos gyvulininkystei plėtoti sąlygos yra palankios, tačiau dėl minėtų priežasčių 2006 m. Lietuvoje gaminta tik apie 46,5 % 1990 m. gaminto kiekio.

1999 m. bendrojo žemės ūkio bei maisto produktų eksporto dalis, skirta ES sudarė 26 %,o dalis skirta NVS valstybėms – 31 %. Pabaltijo valstybėms tapus ES narėmis šie rodikliai gerokai pasikeitė – į ES eksportuojama 64,9 % ir į NVS – 27,8 %. Žemės ūkio produkcijos eksportas sudarė 14 % viso Lietuvos eksporto. Perdirbti maisto produktai sudaro mažiau nei pusę viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. ES šalyse perdirbimu užsiima vidutiniškai 43 % ūkininkų, o Lietuvoje tik 8,1 %. [1]

Produkcija

Tūkstančiai tonų (2008 m. duomenys)
1 Karvės pienas 1950 11 Kitos daržovės 97
2 Kviečiai 1722 12 Kiauliena 93
3 Miežiai 970 13 Galvijų mėsa 79
4 Bulvės 716 14 Obuoliai 74
5 Cukriniai runkeliai 339 15 Vištiena 64
6 Rapsai 330 16 Morkos ir ropės 57
7 Kvietrugiai 311 17 Vištų kiaušiniai 55
8 Rugiai 205 18 Svogūnai 29
9 Avižos 141 19 Pupelės 39
10 Kopūstai 115 20 Ankštiniai augalai 20

Infliacija

2005 m. gruodžio mėn. infliacija, lyginant su 2004 m. gruodžiu, sudarė 3,0 proc.

2003 m. vidutinė metinė defliacija (2003 m. palyginus su 2002 m.) sudarė 1,2 % (2002 m., palyginus su 2001 m., buvo užfiksuota 0,3 % metinė infliacija). Defliaciją sukėlė nacionalinės valiutos stiprėjimas JAV dolerio atžvilgiu ir aštri konkurencija mažmeninėje rinkoje.

Investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4,25 mlrd. eurų ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4,9 %. Vienam Lietuvos gyventojui teko 1234 EUR tiesioginių užsienio investicijų.

Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60 % visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. 2003 m., lyginant su 2002 m., tiesioginės užsienio investicijos iš ES-15 šalių padidėjo 10 % iki 2,5 mlrd. eurų.

Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą – 33,2 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 14,6 proc., prekybą – 14,5 proc., transporto sandėliavimo ir ryšių įmones – 12,9 proc.


Tiesioginės užsienio investicijos (2011 m. rugsėjo 30 d. duomenys)[2]
1 Švedijos vėliava Švedija 14,3 %
2 Lenkijos vėliava Lenkija 13,0 %
3 Vokietijos vėliava Vokietija 9,9 %
4 Nyderlandų vėliava Nyderlandai 8,6 %
5 Rusijos vėliava Rusija 6,3 %
6 Norvegijos vėliava Norvegija 5,4 %
7 Danijos vėliava Danija 5,3 %
8 Suomijos vėliava Suomija 5,2 %
9 Estijos vėliava Estija 4,6 %
10 Kanados vėliava Kanada 4,0 %
11 Latvijos vėliava Latvija 3,2 %
12 Kipro vėliava Kipras 3,0 %

Valstybės skola

Valstybės skola 2004 m. pradžioje siekė 3,8 mlrd. eurų. Užsienio skola sudarė 2,18 mlrd. eurų arba 57 proc. visos valstybės skolos. Užsienio skola 2003 m. sudarė 13,5 % BVP.

Privataus sektoriaus skola

Bendroje Lietuvos skolos užsieniui sumoje, privačių ūkio vienetų skolos sudaro apie 70 proc.

Nedarbas

  • 2003 m. nedarbo lygis siekė 12,7 %.
  • 2004 m. nedarbo lygis siekė 11,4 %.
  • 2005 m. nedarbo lygis siekė 8,3 %.
  • 2006 m. nedarbo lygis siekė 5,6 %.
  • 2007 m. nedarbo lygis siekė 4,3 %.
  • 2008 m. nedarbo lygis siekė 5,8 %.
  • 2009 m. nedarbo lygis siekė 13,7 % [3].
  • 2011 m. rugpjūčio mėn. nedarbo lygis siekė 10,93 %.[4]

Užsienio prekyba

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos užsienio prekyba.

2003 m. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta siekė 15,18 mlrd. eurų: eksportas sudarė 6,41 mlrd. eurų, o importas – 8,77 mlrd. eurų. Lyginant su 2002 m., eksportas išaugo 9,1 %, o importas padidėjo 6 %.

2003 m. daugiausia prekių eksportuota į ES-15 valstybes – 42 % bendro eksporto, į ES kandidates – 19,3 %. Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių – 44,5 % bendro importo (iš NVS importas sudarė 25,3 % proc.).

Svarbiausi Lietuvos eksporto partneriai: Šveicarija (11,7 % viso eksporto), Rusija (10,1 %), Vokietija (9,9 %) ir Latvija (9,7 %). Pagrindiniai Lietuvos importo partneriai: Rusija (22,1 % viso importo), Vokietija (16,1 %), Lenkija (5,2 %) ir Italija (4,3 %).

Biudžetas

  • 2003 m. fiskalinis valstybės sektoriaus deficitas siekė 269 mln. eurų ir sudarė 1,9 % BVP.Iš viso į nacionalinį biudžetą 2003 m. buvo surinkta 3,25 mlrd. eurų.
  • 2005 m. į biudžetą įplaukė 16 489 504 tūkst. Lt. Deficitas sudarė 573 283 tūkst. Lt.
  • Dėl prasto viešųjų finansų tvarkymo 2008 m. rudenį laimėję rinkimus dešinio centro partijos ir atėję į valdžią susidūrė su rimta problema, nesubalsuotas G. Kirkilo vyriausybės biudžete trūko virš vieno milijardo litų, todėl 2008 m. gruodžio mėn. laiku neišmokėti atlyginimai bei socialinės pašalpos. Biudžetui balansuoti panaikinta nemaža dalis lengvatų lėmusių ekonomikos perkaitimą. Paskutinį metų mėnesį dėl įsivyraujančios finansų krizė į biudžetą buvo nesurinkta planuotų 180 mln. litų[5]

Bendras vidaus produktas

Statistikos departamento duomenimis, metinis 2008 m. BVP siekė 111,52 mlrd. Lt ir, palyginti su praėjusiais metais, išaugo 3,1 procento, tačiau 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį BVP to momento kainomis sudarė 28 600,3 mln. litų ir, palyginti su 2007 m. ketvirtuoju ketvirčiu, sumažėjo 2 proc. Paskutinį ketvirtį galutinio vartojimo išlaidos, palyginti su 2007 m. IV ketvirčiu, augo lėčiausiai per visus metus ir siekė tik 1,7 proc. Namų ūkių vartojimo išlaidos išaugo 1,5 proc., o valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų augimo tempas buvo 2,5 proc., tačiau sumažėję statybų mastai ir investicijos mašinoms, įrenginiams ir transporto priemonėms metų pabaigoje labiausiai sumažino išlaidas kapitalui formuoti – sumažėjo 18,9 proc. Lėtėjantis vartojimas ir stipriai sumažėjusi kapitalo formavimo apimtis mažino prekių ir paslaugų importo augimą (0,3 proc.). Tačiau 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį buvo pats didžiausias per metus grynojo eksporto teigiamas poveikis BVP pokyčiui. Prekių ir paslaugų eksportas 10,7 procentinio punkto lenkė prekių ir paslaugų importą (eksportas išaugo 11,0 proc.), nes didžiausią įtaką eksporto augimui turėjo mineralinių produktų pardavimas. 2010 m. antroje pusėje šalies BVP pradėjo kiltis. Metų trečiąjį ketvirtį BVP paaugo 7,3 % ir buvo 1,1 % didesnis lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2009 m.. 2011 m. antrąjį ketvirtį šalies BVP kilo 6,1 % lyginant su tokiu pačiu laikotarpiu prieš metus.[6]

2008–2010 m. pasaulinės krizės pasekmės Lietuvoje

Kilusi 2008 m. pasaulio ekonominė krizė palietė ir Lietuvos ūkį. Kaip ir daugelyje valstybių, dešimtimis procentų smuko vertybinių popierių kursai, vartotojus toliau skurdino itin aukštos naftos bei išaugę maisto produktų kainos. Kadangi vertybinių popierių rinka dar nesudaro ženklios Lietuvos rinkos dalies, šis faktorius nežymiai palietė šalies ekonomiką. 2008–2010 m. ekonominė krizė Lietuvoje ženkliai didino bedarbystę. Sumažėjo beveik trečdaliu eksporto apimtys, traukėsi gamyba – apie 4 tūkst. Lietuvos įmonių bankrutavo arba buvo priverstos nutraukti veiklą – išsiregistruoti, o bedarbystė, nuo 80 tūkst. šoktelėjo net iki 320 tūkst. Valstybės bankroto išvengta tik užsienio paskolų pagalba, todėl nuo 2008 m. vidurio iki 2010 m. vidurio valstybės skola padidėjo daugiau nei 2 kartus – nuo 14 milijardų litų iki beveik 32 mlrd. litų, kol pasiekė 2010 m. pabaigoje 35.5 mlrd. Lt.

2008 m. pabaigoje nekilnojamo turto krizė visame pasaulyje, bankų paskolų sugriežtinimas ir nekilnojamo turto lengvatų panaikinimas paskatino iki tol susiformavusio Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos burbulo mažėjimą. 2008 m. pabaigoje mažėjo prekybos su užsieniu deficitas, kadangi stipriai mažėjo importo apimtys, dėl sumažėjusio vidaus vartojimo. 2009 m. drastiškai sumažėjo BVP, per pirmąjį pusmetį 18,1 %, o lyginant antrojo ketvirčio BVP su 2008 metais, sumenko 22,4 %[7][8]. Trečiąjį ketvirtį BVP mažėjo 14,2 % lyginant su praėjusių metų tuo pačiu periodu[9]. Sparčiai didėjo nedarbas, kuris lyginant 2008 ir 2009 metų gruodį išaugo 2,4 karto ir siekė 13,7 %. [10]

Šaltiniai



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: