Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos kariuomenės štabas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°53′41″N 23°55′15″E / 54.89472°N 23.92083°E / 54.89472; 23.92083

Generalinis štabas Kaune

Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas – aukščiausiasis Lietuvos Respublikos (19181940 m.) kariuomenės valdymo organas (generalinis štabas). Oficialūs pavadinimai: 1918–1919 m. Apsaugos Ministerijos Štabas, 1919–1924 m. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas, 1924–1935 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis štabas, 1935–1940 m. Lietuvos kariuomenės štabas.[1]

Istorija

Apsaugos Ministerijos Štabas įsteigtas Apsaugos ministro Augustino Voldemaro ir štabo viršininko pulkininko Jurgio Kubiliaus 1918 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1.[2] Štabas darbą pradėjo Vilniuje, tačiau sostinę užėmus bolševikams teko persikelti į Kauną. Štabas kartu su Krašto apsaugos ministerija užėmė pastatą Kauno centre, Gedimino gatvėje, ir čia išbuvo iki pat 1940 m. rudens.

Štabas iš pradžių turėjo generalinio štabo ir administracijos valdybas. Pagrindiniai skyriai priklausė pirmajai valdybai:[3]

  • I skyrius – mobilizacijos ir organizacijos: kariuomenės dalių organizavimas, naujokų šaukimas,
  • II skyrius – informacijų: žinių apie kitų valstybių kariuomenes rinkimas,
  • III skyrius – operacijų: karo veiksmų planų rengimas, kariuomenės mokymas
  • IV skyrius – tarnybų: tiekimas, ryšiai, transportas.

III skyriuje dirbo vos trys karininkai, jie galėjo tik rinkti žinias apie karo veiksmus, o ne juos planuoti, nes iš pradžių trūko specialistų. Rusijos imperijos kariuomenėje po 1863 m. sukilimo, kuriame dalyvavo daug karo akademijų klausytojų iš Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių į štabus neįsileisdavo. Vienintelis štabo karininko patirtį turėjęs, iš Lietuvos bajorų kilęs pulkininkas Konstantinas Kleščinskis be profesionalios komandos ne ką tegalėjo nuveikti. Tuo labiau, kad ir kariuomenės organizavimas vyko sunkiai, nebuvo nusistovėję koordinaciniai ryšiai tarp kariuomenės dalinių, kuriuos neretai skyrė ir priešiškų jėgų pozicijos. Ypač koordinuoti Lietuvos kariuomenės veiksmus trukdė Lietuvoje užsilikę Vokietijos kariuomenės daliniai. Todėl daugelį karinių operacijų lietuvių batalionų vadai planuodavo ir vykdydavo savarankiškai, atsižvelgdami į aplinkybes. Praktiškai be Generalinio štabo pagalbos vyko kova su bermontininkais, 1920 m. spalio mėn. lenkams braunantis į Lietuvos gilumą ties Giedraičiais du batalionų vadai – kapitonai Edvardas Noreika ir Teodoras Balnas niekieno neraginami susitarę kontratakavo lenkus, užėmė miestelį ir tuo gerokai prislopino agresorių užmojus lengvai užkariauti mūsų kraštą. Tačiau tęsti puolimą sutrukdė būtent Generalinis štabas. Blogai veikė ir žvalgyba, nepastebėjusi, kad lenkų vadas Liucijus Želigovskis Augustavo miškuose sutelkė dideles pajėgas tuo metu, kai buvo pasirašoma Suvalkų sutartis.

Tik užsibaigus nepriklausomybės kovoms kariuomenės štabo darbas pagerėjo, nes buvo pradėti rengti štabo karininkai specialistai. Jauni, bet jau parako ragavę karininkai iškeliavo į Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos karo akademijas, iš kurių grįžo turėdami generalinio štabo karininkų diplomus, suteikiančius teisę nešioti specialų uniformos priedą – akselbantus. Daugiausia štabo karininkų mūsų kariuomenei parengė dvi Čekoslovakijos karo akademijos Prahoje – Generalinio štabo akademija „Valečna Škola“ ir Karinės intendantūros akademija. Čekoslovakijos, nedidelės valstybės, karinė doktrina geriau tiko mūsų kariuomenei nei prancūzų ar vokiečių. Antra, buvo žinoma, kad skirtingas mokyklas baigę kariškiai sunkiai supranta vienas kitą, o karo metu tai gali baigtis katastrofa. Pagaliau Čekoslovakija, taip pat jauna valstybė, buvo draugiška Lietuvai, todėl joje mokytis buvo kur kas smagiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje po Klaipėdos sukilimo net vykdavo antilietuviškos demonstracijos. 1932 m. įkurta ir nacionalinė – Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla, parengusi nemažai gerų karo planuotojų. 1940 m. birželio mėn. iš 125 karininkų, dirbusių kariuomenės štabe, didesnė dalis jau turėjo generalinio štabo karininkų kvalifikaciją.

1935 m. įvykdžius Stasio Raštikio parengtą kariuomenės reformą kariuomenės štabas tapo pavaldus ne krašto apsaugos ministrui, o vyriausiajam kariuomenės vadui. Nauji iššūkiai kariuomenės štabui iškilo prasidėjus 1939 m. rugsėjo 1 d. Antrajam pasauliniam karui. Tačiau karo patirtį apibendrinęs kariuomenės štabas galėjo tik konstatuoti, kad manevriniam karui prieš bet kurį priešą mūsų pėstininkų divizijos netinka. Jos nepakankamai aprūpintos priešarviniais bei priešlėktuviniais ginklais ir, kas svarbiausia, labai nepaslankios. Tokie kavalerijos pulkai, kokius dabar turime, karui visai netinka. Mūsų kavalerijos pulkai labai brangūs išlaikyti. Mūsų aviacija būsimajame kare į ją investuotų pinigų negali pateisinti ir nepateisins. Naikintuvų ir bombonešių turime visiškai atsisakyti, pasilikdami tik didelio greičio žvalgybos lėktuvus. Tačiau laiko reorganizuoti kariuomenę jau nebebuvo – pradėjo veikti Molotovo-Ribentropo paktas.

Štabo viršininkai

Šaltiniai

  1. Algirdas Orenius, Valdas Rakutis. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 533 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Gynybos štabo istorija
  3. Jonas Rudokas. Kariuomenės smegenys. Veidas. 2006.08.17


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: