Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga
LVLS-logo.svg
Lyderis Ramūnas Karbauskis
Įkurta 1922 m.
Ideologija centro kairės partija; agrarizmas
Buveine Vilnius, Pamėnkalnio g. 26
Svetainė http://www.lvls.lt


Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, LVLS – centro kairioji lietuvių politinė partija, susiformavusi bręstant Lietuvos politinei sistemai, veikusi 19221936 ir nuo 2005 m.

Turinys

Istorija

Įkurta 1922 m. gruodžio 3 – 5 d., susijungus Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijai ir Lietuvos valstiečių sąjungai. Partijos įstatai ir programa Kauno apskrities viršininko raštinėje įregistruoti 1923 m. kovo 17 d.

Partijos ištakas galime rasti varpininkų sąjūdyje. Nors ir laikomi liberaliosios tradicijos astovais, liaudininkai stipriai skyrėsi nuo dabartinių liberalų, kurie idėjas semiasi iš anglosaksiškosios tradicijos. Liaudininkų liberalizmas – kontinentinis, jam nesvetimos buvo ir kairiosios idėjos, lygybės problemų kėlimas, antiklerikalizmas. Pirmenybę teikė kolektyvinimas principams, o ne individualizmui. Kairiajame partijos sparne reiškėsi ir artimos marksizmui idėjos.

Pagrindiniai ideologai buvo dr. Kazys Grinius (CK pirmininkas 1926 m. antroje pusėje), Albinas Rimka, Vincas Kvieska, svarbiausi lyderiai Felicija Bortkevičienė , Jonas Kriščiūnas, Vladas Lašas, Mykolas Sleževičius (CK pirmininkas 19221926 m. birželio mėn. ir nuo 1926 m. gruodžio iki 1936 m.), Justinas Staugaitis, Zenonas Toliušis, Jonas Vileišis. Partijos ideologiją atspindėjo laikraščiai „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, politikos žurnalas „Varpas“ (19241932 m.), jaunimo ir moksleivių organizacijų žurnalai „Jaunimas“ (19251936 m.), „Moksleivių varpai“ (19251940 m.), „Moksleivis“ (19351936 m.).

Prie partijos 19221936 m. veikė jaunimo organizacija, 19231940 m. studentų ir moksleivių organizacija „Varpas“. Ideologija rėmėsi reformistinio socializmo doktrina. Pripažino tik parlamentinės kovos metodus. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žemės ūkiui. 1923 m. programoje buvo kalbama apie žemės suvisuomeninimą, vėliau, 1926 m. ir 1933 m. programose krypstama į kooperaciją, tačiau siekiama apriboti dvarininkų valdomos žemės plotą iki 50, vėliau – iki 100 ha.

LVLS II Seime turėjo 16 atstovų iš 78, dalyvavo koalicijoje su krikščionimis demokratais. 1924 m. ši koalicija subyrėjo.

1926 m. rinkimuose LVLS gavo 22 vietas iš 85 ir sudarė koaliciją su LSDP. Prezidentu tapo Kazys Grinius, ministru pirmininku Mykolas Sleževičius. Buvo panaikinta karo padėtis, amnestuoti politiniai kaliniai, įvestas privalomas pradžios mokslas, pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS. Kairioji politika išprovokavo dešiniųjų jėgų, ypač iš dvarininkijos kilusių karininkų nepasitenkinimą ir 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą, kuriam nesugebėta pasipriešinti.

Po perversmo partijos veikėjai buvo persekiojami. Nepaisant to, valstiečiai liaudininkai tobulino savo programines nuostatas, į jos veiklą įsijungė nauji žmonės. V. Kvieskos iniciatyva daug dėmesio buvo skiriama saikingai kooperacijai, bandyta partiją suartinti su tautininkais. Bet partijos dauguma jo nepalaikė, jis buvo pašalintas iš partijos, valstiečiai liaudininkai liko ištikimi savo programai. Tačiau šiokios tokios naujovės buvo išdėstytos 1934 m. kovo 8 d. „Lietuvos žiniose“ LVLS CK paskelbtuose „Lietuvos valstiečių liaudininkų ideologijos pagrindiniuose dėsniuose“. Buvo skelbiama, kad ne piliečiai turi tarnauti valstybei, o valstybė – piliečiams. siekiama plėtoti kooperaciją, apriboti privatinę nuosavybę, švelninti socialinius prieštaravimus. Tiesa, 1935 m. birželio mėn. vykusiame suvažiavime jie nebuvo patvirtinti kaip naujoji programa, o ir jų įtaka buvo nedidelė, nes 1936 m. LVLS veikla buvo uždrausta.

Atkūrimas

2004 -2008 m.

2005 m. įvykusiame Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos suvažiavime, nutarta pasivadinti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, tuo pabrėžiant 1922 m. įkurtos partijos darbų tęstinumą. 2005 m. partijos pirmininke išrinkta buvusios Naujosios demokratijos (moterų) partijos vadovė, pirmoji atkurtos Lietuvos premjerė, prof. habil. dr. Kazimiera Prunskienė. 2004-2008 m. Seime Valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijoje buvo 14 narių, partija buvo valdančiosios koalicijos dalis, XIV vyriausybėje buvo partijos deleguoti trys ministrai (užsienio reikalų, žemės ūkio, ūkio). Partija 2004-2009 m. turėjo ir savo atstovą Europos Parlamente - Gintarą Didžioką.

Po nesėkmingų 2008 m. Seimo rinkimų

2008 m. Seimo rinkimai partijai buvo nesėmingi: daugiamandatėje apygardoje neperkoptas 5 % barjeras, o vienmandatėse gautos 3 vietos Seime. 2008-2012 m. Seime trys partijos nariai išrinkti į Seimą liko dirbti Mišrioje Seimo narių grupėje. 2009 m. gegužę ilgametė partijos pirmininkė prof. Kazimiera Prunskienė nusprendė kaip nepriklausoma kandidatė balotiruoris LR Prezidento rinkimuose ir atsisakė antrąkart kandidatuoti į partijos vadovo postą. Partijos pirmininku išrinktas buvusios Valstiečių partijos pirmininkas, ir valstiečių liaudininkų vicepirmininkas 2005 - 2007 m., Ramūnas Karbauskis. Buvusi lyderė Kazimiera Prunskienė trumpam buvo tapusi partijos Garbės pirmininke.

2009 Prezidento rinkimuose Kazimiera Prunskienė surinkusi 3,86 % balsų, liko trečia nuo galo. Labai nesėkmingi partijai buvo 2009 Europos Parlamento rinikimai - partija kandidatuodama be buvusios lyderės surinko tik 1,87 % balsų. 2009 liepos 8 d. buvusi partijos lyderė K. Prunskienė parašo pareiškimą dėl išstojimo iš LVLS. [1] Savo pareiškime LVLS tarybai K. Prunskienė kritikuoja partijos pavadinimą ir stiprėjantį apsiribojimą vienos visuomenės grupės-žemdirbių atstovavimu ar net vienos šios grupės dalies ūkiniais–komerciniais interesais. Taip pat K. Prunskienei esą nepriimtina „tiek dabartinė atšiauri atmosfera partijoje, tiek ir veidmainystė rinkėjų atžvilgiu“.

Šaltiniai

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: