Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Linkuvos gimnazijos 22 laida

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
<--
Linkuvos gimnazija
-->
Linkuvos gimnazija
Gyvenvietė: Linkuva
Įkurta: 1918 m.
Metai: 1945–1946 m.m.
Mokyklos direktorė(-ius) Vladas Rasikas
Laida: 22-oji laida
Abiturientų skaičius 27
Kraunamas žemėlapis ...

Linkuvos gimnazijos 22-oji laida – Linkuvos gimnazijos 1945–1946 m. mokslo metų abiturientų laida.

Turinys

Abiturientai

Mokyklą baigė 27 abiturientai, jų auklėtojas J. Dienys. Tradicinis spektaklis „Žvejai“ [1]

Negrįžo į 7 klasę berniukai, kurie buvo įstoję į Vietinę Rinktinę, į vadinamus plechavičiukus. Ne visi tie „dingę“ moksleiviai pasitraukė į Vakarus kartu su tėvais, dalis žuvo.

  • Stasė Bajoriūnaitė,
  • Lionė Urbonaitė,
  • Jonas Baranauskas,
  • S. Barzevičiūtė,
  • I. Žilytė,
  • L. Čėsnaitė,
  • F. Vilipaitė,
  • R. Bugytė,
  • E. Aleknavičiūtė,
  • M. Šivickaitė,
  • Z. Mažuknaitė,
  • V. Grėbliauskaitė,
  • I. Tumaitytė.

Tradicinis spektaklis

Cquote2.png

1946 m. sausio 6 d. Trys Karaliai. Sekmadienis. 1946 m. aštuntokai tradicijos nepažeidėme. Kalėdų atostogų metu suruošėme tradicinį vakarą sausio 6 d.

Scenoje – Stasio Santvaro „Žiogai“. Režisierė klasės auklėtojo J.Dienio žmona, mokytoja Paulyna Čeičytė - Dienienė. Artistai: V.Gaigalas, A. Gaigalaitė, S.Murauskaitė, S.Pranevičiūtė, G.kupčikaitė, ir kt. Suflerė B.Kadytė.

Paruošėme ir bufetą, kuriame įvairių valgių patiekėme. Pyragus kepėme ir kitus valgius gaminome pačios (gal ir su mamų pagalba). Žodžiu visi dirbo: dekoracijos, vaidyba, bufetas ir t.t. – kiekvienas privalėjo padaryti kažkokį darbą.

Dar ilgai gyvenome vakaro įspūdžiais, buvusius artistus vadinome jų personažų vardais ar pavardėmis. Labiausiai to nusipelnė S. Pranevičiūtė, suvaidinusi Birbilienę. Tai net po daugelio metų ją pavadindavom Birbiliene.


P.S. Naudojaus pagr. artisto V.Gaigalo to meto dienoraščiu. Birutė Dombraitė-Usonienė

Cquote1.png


Mokykliniai metai

Paskutinis skambutis

Atestatų teikimas



Susitikimai

Prisiminimai

Cquote2.png

Mes, Linkuvos Gimnazijos 22 laidos abiturientai, pradėjome mokytis dar tarpukario Lietuvoje. Nuo 1933 matų Lietuvoje buvo steigiamos II laipsnio pradinės mokyklos su šešiais skyriais. Taigi mes ir mokėmės tokioje mokykloje ir 1939/40 m.m. ją baigėme. Planavome toliau mokytis ir baigti 8 klases gimnazijoje, svajojome toliau apie universitetą. Deja, kartu su mūsų laisvos valstybės žlugimu susijaukė ir mūsų mokymosi planai.

Birutės Dombraitė-Usonienės laiškas-sveikinimas

1940 m. pavasarį Lietuvą okupavo TSRS kariuomenė, todėl rudenį, atėję į gimnazijos 1-ją klasę, jau radome pasikeitusią klasių numeraciją. Buvusi 1-ji gimnazijos klasė buvo pervadinta penktąja. Tapome penktokais. 1941 m. birželio mėn., besibaigiant mokslo metams, prasidėjo pirmieji Lietuvos šviesuolių trėmimai į Sibirą. Buvo ištremti ir mūsų gimnazijos direktorius S.Vaitkevičius su šeima, inspektorius J.Brazdžiūnas su žmona pradinių klasių mokytoja, F.Brazdžiūnienė ir vaikais. Nesuprato tų trėmimų prasmės suaugę žmonės, tuo labiau mes, penktokėliai. Bet... iš to meto liko atmintyje girdėtos kalbos, kad buvusi mūsų pradinių klasių mokytoja F. Brazdžiūnienė per siaurą gyvulinio vagono langelį prašiusi tolėliau stovėjusių žmonių paduoti vandens atsigerti (tada buvo karštos dienos), o sargybiniai neleidę... tie vagonai stovėjo Linkuvos geležinkelio stotyje.

Vos nutolo baisiųjų traukinių su tremtiniais dundėjimas, birželio 22 d. prasidėjo karas su hitlerine Vokietija. Naciai greitai užėmė Lietuvą, frontas sparčiai tolo į Rytus, o mes ir likome jų valdžioje iki 1944 m. vasaros pabaigos. Ėjo vargingi 1941, 1942, 1943, 1944 metai. Gimnazija gyvavo, mes mokėmės, bet buitis buvo skurdi. Jokių vadovėlių visiškai neturėjome. pamokose mokytojai pasakojo naujas temas, diktavo, o mes, moksleiviai, rašėme, rašėme... namuose tuos užrašus skaitėme, iš jų mokėmės. Bet mes galime pasigirti, kad turėjome gerus, dalykiškai stiprius mokytojus, baigusius universitetą tarpukario Lietuvoje. Ne vienas iš jų buvo gilinęs savo žinias užsienio universitetuose. Per tuos karo ir valdžių pasikeitimų metus dėl materialinių nepriteklių ar moralinio spaudimo mūsų mokytojai kėlėsi iš savo ankstesnių darboviečių į nedidelį Linkuvos miestelį arčiau savo tėviškių, kuriose dar gyveno tėvai ar artimi giminės. Kai kurie mokytojai ieškojo ramaus ir saugaus kampelio neramiais laikais, traukė juos ir sena garbinga šiaurės Lietuvos gimnazija, įsikūrusi pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais. Gerai prisimename mūsų mokytojas – vienuoles: puikią lituanistę A.Kučinskaitę, kietą fizikę J. Daukaitę, meno dalykus bei paišybą dėsčiusią T. Kriaučiūnaitę. Gamtos mokslus mums dėstė rami ir paprasta O. Stepanienė, jauna žavi R.Murkaitė, garsių Lietuvoje, ypač Šiauliuose pedagogų J.Murkos ir El. Murkienės dukra. Šios mokytojos darė įtaką mokiniams, nes vėliau net šešios mūsų klasės merginos studijavo gamtos mokslus, iš jų penkios tapo gamtos mokslų mokytojomis, o viena – aukštosios mokyklos dėstytoja.

Matematikai Juozas Dominauskas, Jonas Janulionis, vėliau Karolis Bernotas mokė mus suprasti matematiką. Lietuvių kalbą ir literatūrą be Antanės Kučinskaitės dėstė ir kiti mokytojai: Leonas Kuodys, Apolinaras Radžius, o baigiamojoje klasėje Jonas Dienys. Chemijos mokė linkuvė Janina Liumaitė-Kairienė, geografijos – Antanina Smilgytė-Jusienė, istorijos – Juozas Avižonis, garsių lietuvių šviesuolių Avižonių giminės narys. Imponavo mums kūno kultūros mokytojas Karolis Dineika, nors jis dėstė tik berniukams. Vėliau net trys mūsų klasės vyrai (Vytautas Gaigalas, Kazimieras Eidukas, Kostas Šiukšta) studijavo Kauno Kūno Kultūros Institute. O K. Dineika, atvykęs į Druskininkus, savo darbu ir žiniomis pridėjo prie šio miesto – kurorto kūrimo, plėtimo, garsinimo. Lotynų kalbą dėstė Antanas Šuopys, vėliau Genovaitė Kaupelytė, vokiečių kalbą žemesnėse klasėse Juozas Dominauskas, vėliau Antanas Šaulys, muziką dėstė Petras Garšva.„Prie vokiečių “ apsirūpinti apranga ir batais visiems buvo sunku. Prisimename, kad mokytojui P. Garšvai gabūs Linkuvos „šiaučiai“ pasiuvo batus su storais padais, matyt, išpjautais iš sunkvežimio padangos. Pamokoje jis pasakoja garsių muzikų biografijas, vaikšto po klasę, o mes tik spoksom į tuos jo batus, mąstom, kaip panašius įsigyti.

Kūno kultūra mergaitėms dėstė Klementina Virvičiūtė ir Halina Galkyte. Su religijos tiesomis mus supažindino kapelionas kun. Jonas Petrėnas. Jis mėgo jaunus žmones, nestokojo jumoro. 1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją, o iš ten į JAV. Tenai dirbo neilgai, mirė staiga.

1941-1944 m. metų laikotarpiu ir vėliau mokytojai gyveno sunkiai. Apie jų gaunamas algas supratimo neturėjau, bet jų skurdi buitis visiems badė akis. Mokinių tėvų komitetas, pasitaręs su gimnazijos vadovybe, organizuodavo bendrų pietų gaminimą mokytojams. Maisto produktus suveždavo iš kaimų mokinių tėvai. Neišgalintys to padaryti nebuvo prievartaujami ar baudžiami. Pietus virė namų ruošos mokytojos, joms padėdavo vyresnių klasių merginos.

Savo gimnaziją malkomis aprūpindavo patys mokiniai. 1942 ar 1943 metų pavasarį mūsų klasė pjovė jau sužaliavusius medžius Rauklaukyje, kitą dieną Vorlaukio miške. Pjūklus atsinešėme iš namų. Pjovėme kaip išmanėme ar buvome matę dirbančius tėvus. Dėkui Dievui, nieko blogo nenutiko, virsdami medžiai nieko neprispaudė ir nesužalojo. Nuleistus medžius pjovėme į gabalus, genėjome. Paskui jau tėvai juos suvežė į gimnazijos kiemą. Bulviakasiui visa gimnazija gaudavo savaitę atostogų. Kasėme bulves. Vokiečiai jaunimo nelepino, nelaikė be darbo.

1944 m. vasara visiems buvo nerami. Vokiečiai jau traukėsi, frontas iš rytų sparčiai prie Lietuvos. Daugelis Linkuvos krašto žmonių liepos mėn. tada pasitraukė į Vakarus, tiksliau – į nežinią. Važiavo arkliais, dviračiais. Linkuvos gyventojai išsilakstė į kaimus, bijojo grįžtančio fronto. bet gimnazijos direktorius Benediktas Bučinskas nepaliko likimo valiai gimnazijos pastato ir inventoriaus, jam talkininkavo aktyvus mokyklos sargas J.Mickevičius. direktorius su šeima gal kokiai dienelei buvo atvykęs pas Gaižūnų kaime gyvenusį tėvų komiteto pirmininką J.Gaigalą, bet greit grįžo į Linkuvą. Grįžtančios vokiečių kariuomenės 1944 m. vasarą jau nematėme. Buvo kalbama, kad vienas vokiečių tankas pravažiavęs Linkuvos gatvelėmis. Keletą dienų tvyrojo kažkokia neapsakoma negera ramybė. Vieškeliuose dabar nesimatė nei pėsčiojo, nei važiuojančio. Jokios valdžios, jokių reikalų, jokių pinigų... Po dienos kitos ta ramybė sprogo. Keliose pasipylė sunkvežimiai su sovietų kareiviais, įvairios mašinos, tankai. Kariuomenė grūdosi į pamiškes, į krūmus. Mūsų gimnazijos ir pradinės mokyklos pastatuose įsikūrė Karo ligoninė. Pajėgesni kareiviai 3-4 žmonių grupelėmis vaikščiojo po kaimus, ypač vienkiemius, prašydami pavalgyti. Mums, gimnazistams, Rugsėjo 1-ąją teko pamiršti. Karo ligoninė išsikėlė tik spalio paskutinėmis dienomis, todėl mes pradėjome mokytis tik lapkričio mėn. pradžioje. Mūsų klasė labai sumažėjo. 1941-1944 metų laikotarpiu gimnazijoje buvo sudaromos atskiros mergaičių ir berniukų klasės. Tokia dviguba buvo ir mūsų klasė. Bet 1944 m. lapkričio mėnesį susirinkę į gimnaziją, mes jau tilpome vienoje septintoje klasėje: ir mergaitės, ir berniukai. Į klasę jau negrįžo nemažai mokinių: S. Barzevičiūtė, I. Žilytė, L. Čėsnaitė, F. Vilipaitė, R. Bugytė, E. Aleknavičiūtė, M. Šivickaitė, Z. Mažuknaitė, V. Grėbliauskaitė, I. Tumaitytė ir kt. Negrįžo ir tie berniukai, kurie buvo įstoję į Vietinę Rinktinę, į vadinamus plechavičiukus. Ne visi tie „dingę“ moksleiviai pasitraukė į Vakarus kartu su tėvais. Ne. Laikas buvo neramus, kad mes nesugebėjome išsiaiškinti vieno ar kito klasės draugo ar draugės nepasirodymo klasėje priežasties. Nėra klasėje – ir taškas. 1945 m. vasario 16 d.mes, septintokai, padarėme ir nusikaltimą. Tą dieną kažkas atsinešė trispalvės tautinės juostelės. Ją sukarpėme ir visi prisisegėm tuos kaspinėlius prie švarko atlapų ar suknelių. Per pertrauką taip pasipuošę vaikščiojom ar stovėjom koridoriuje. Po skambučio pamokai suėjome visi tokie šventiški į klasę. Kažkaip „netyčia“ ant sienos kabojęs būtinų perskaityti knygų sąrašas užsikabino ant Stalino portreto, kad šis mūsų nematytų... Prasidėjo tardymas... Tokio darbelio pasekmes pamatėme vėliau. Netrukus buvo areštuotas mokytojas Karolis Dineika, klasės auklėtojas išvyko iš Linkuvos, pasikeitė gimnazijos direktorius. Kiek šių asmenų gyvenimui turėjo įtakos tas mūsų „suspurdėjimas“, be abejo, mes smulkiau nesužinojome. 1945 m. birželį, laikant egzaminus už 7 klasę, netekome dviejų klasės draugų: Stasės Bajoriūnaitės ir Lionės Urbonaitės. Stasė nešė partizanų laiškus padėti į sutartinę vietą netoli mokyklos buvusiame eglynėlyje, vadintame Kalneliais. Lionė išėjo tuo metu iš bibliotekos ir, nieko neįtardama, nuėjo gatvele kartu su drauge. Matyt, jos jau buvo sekamos, greit sulaikytos milicininkų. S. Bajoriūnaitė buvo nuteista ilgiems metams, o L. Urbonaitei byla nesudaryta, ji nenuteista, bet ir be teismo sprendimo beveik du metus buvo tampoma po lagerius Vorkutoje, paleista tik 1947 m. grįžo namo baisiomis sąlygomis. Iš Vorkutos su trimis likimo draugėmis ėjo pėsčiomis Pečioros upės ledu savaitę laiko iki Ufos stoties, iš kurios jau važiavo traukiniu. Pagaliau pasiekė Lietuvą ir savo tėviškę. Įėjo į savo namus taip „gerai“ atrodanti, kad motina savo dukrą atpažino tik iš vaikystėje buvusių gražių dantų, deja, tada jau smarkiai klebančių, bet dar neiškritusių. Po metų Lionės tėvai buvo išvežti į Sibirą, o ji liko Lietuvoje, nes jau gyveno kitur. Tuo metu, bet jau kitoje byloje buvo nuteista ir klasės draugė Adelė Kazlauskaitė. Atlikusi bausmę, ji dar kurį laiką gyveno Sibire, Irkutske, mokėsi. Grįžusi į Lietuvą, dirbo vaistinėje, palaikė ryšius su buvusiais klasės draugais, dalyvaudavo visuose klasės susitikimuose.

1945 m. vasarą netekome klasės draugo Jono Baranausko, kuris eidamas ar bėgantis savo tėviškės lauku, buvo nušautas. Toks tada buvo metas. Susirinkę rugsėjo mėnesį apie tai sužinojome. Uždegėme žvakelę ant jo suolo, padeginom ir daugiau. Kažkas užsakė pas fotografą visiems po nedidukę Jono nuotraukėlę. Atminčiai...

Lydimi tokių netekčių sulaukėme 1945-1946 m. Mums tai jau baigiamieji metai, mes vadinomės aštuntokais. Reikėtų rimtai pagalvoti, ką veiksime baigę gimnaziją. Reiktų... Bet gyvenimas verčia galvoti apie tai, kas vyksta šiandien. Štai eini iš pamokų, žvelgt į turgaus aikštės vidurį,– ogi ten numestas guli jauno vyro lavonas! Tai partizanas. Priešais aikštę – stribų būstinės langai. Taigi aikštė stebima. Žinai, kad negalima prieiti arčiau prie to gulinčio, bet pačios kojos nuneša tave, nesustoji, bet galvą nulenki prieš tą, kurio atlape įsegta trispalvė juostelė, panaši į tą, kurią tu pats buvai įsisegęs Vasario 16-tąją. Laikas eina. Jau žiema. Šaltis spaudžia. Eini po pamokų vėl tuo pačiu šaligatviu. Ar pasukai galvą ir akis, ar ne – o vistiek matai, kad šiandien aikštėje guli ne vienas, o trys! Be kepurių, be batų... Trumpi kailinukai, kailinės suplėšytos kelnės... Žiemai buvo pasiruošę vyrai. Buvo. Jų jau nebėra. Vienas jų, ranką iškėlęs aukštyn, gal į dangų keršto šaukiasi? Matyt, jis mirdamas tą ranką atrėmė į sieną ar kokį kitą daiktą ir tokioj pozoj sustingo ir sušalo. Kažin ar daug žmonijos istorijoje buvo tokių laikotarpių, kai tikra motina negalėjo prieiti prie žuvusio sūnaus, negalėjo jo apraudoti, karstan įdėti, palaidoti? O to meto partizanų motinos tikrai negalėjo prieiti, nes ir kiti šeimos nariai būtų sulaukę panašios lemties.

1946 m. kovo mėn. keletas mūsų klasės draugų buvo nuvesti Linkuvoje į „cypę“, paskui nuvežti į Joniškį tardymui. Priežastis – ryšiai su partizanais. Bet tie tardymai baigėsi be aukų – visi grįžo į klasę.

Pavasarį egzaminus laikėme 27 abiturientai. O kaip visi norėjome mokytis toliau! Ir būtinai auštojoje mokykloje! Net neliko abejonių dėl tokio pasirinkimo. Bet tokius „aukštus“ norus ne vienam pristabdė socialinė kilmė. Dauguma bendraklasių buvom kaimiečiai iš ūkininkų šeimų, o šie jau buvo pavadinti buožėmis, o buožių vaikai į aukštąsias mokyklas nepriimami. Nepriimdavo ir tų, kurių bent vienas šeimos narys tapo partizanu, žuvęs, nuteistas ar visa šeima ištremta. Tie klasės draugai, kurie buvo priimti į Pedagoginį Institutą 1946 m., vėliau, išsiaiškinus jų šeimų padėtį, buvo pašalinti iš instituto. Tokia dalia ištiko D. Kaškelytę ir kt. Labai greitai stojančiojo socialinę kilmę išsiaiškindavo Vilniaus Universitetas, Kauno ŽŪ Akademija. Nors ir gerai esi išlaikęs stojamuosius egzaminus, bet jau kitą dieną randi save nepageidaujamųjų sąraše. Taip per „mandatinę“ nepraėjo Stasė Pranevičiūtė, Birutė Dombraitė, ir kt. Teko belstis į kitas duris. Kadangi mokytojų tuo metu trūko, tai tie nepriimtieji ėjo dirbti į mokyklas, o paskui jau stengėsi pakliūti į pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Į šį skyrių įstoti buvo šiek tiek lengviau, nes stojančiojo anketiniai duomenys būdavo ne taip stropiai tikrinami kaip besimokančių stacionare.

Trėmimai į Sibirą vykdavo tada kasmet. Bet 1948 m. gegužės 22 d. buvo suorganizuotas masiškiausias lietuvių šeimų trėmimas. kartu su savo šeimomis buvo ištremti ir keli mūsų buvę bendramoksliai: O. Čelkauskaitė, El. Martinaitytė, J. Pupinytė, o G. Kupčikaitė su dviem broliais išvežta jau iš Vilniaus, nes čia mokėsi. Jų tėvai, gyvenę Žeimelyje, sugebėjo pasislėpti. Dar keturi klasės draugai dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių liko Lietuvoje, nors jų tėvai ir kiti šeimos nariai buvo išvežti. Tai J. Jasiūnas, B. Dombraitė, El. Rudytė, K. Šiukšta. Tai gi net aštuonios klasės draugų šeimos buvo ištremtos, o dviems šeimoms pavyko pasislėpti (St. Petruokaitės ir St. Pranevičiūtės).

Įstojusieji į V V Universitetą ar Pedagoginį Institutą sėkmingai mokėsi. Mokėsi ir tie ištremtųjų vaikai neakivaizdiniame skyriuje, bet jie visada jautėsi nesaugūs savo darbovietėse ar mokymosi įstaigose, nors buvo tik neakivaizdininkai. Tie mūsų klasės vyrai, kurie įstojo į Vietinę Rinktinę (vadino juos plechavičiukais), išvengė žūties, bet į Linkuvos Gimnaziją jau negrįžo, o mokėsi toliau kur nors kitur. Iš jų kai kurie tapo garsiais savo srities specialistais. Galim paminėti Petrą Buržą, veterinarijos gydytoją, mokslų daktarą, dirbusį Kauno veterinarijos Akademijoje, Arną Dineiką architektą mokslų daktarą, profesorių, dirbusį Vilniaus Dailės Akademijoje, Adolį Joną Krištopaitį, dailininką, dailės klasiką, gyvenusį ir dirbusį Kaune. Kauno Paveikslų galerijoje arba „Parko“ galerijoje ir dabar vyksta jo darbų parodos.

Iš mūsų 27-ių, kurie baigėme Linkuvos gimnaziją 1946 m., įsigijome tokias specialybes:

  • diplomuoti mokytojai 11
  • aukštosios mokyklos dėstytojai 4
  • medikai 2
  • inžinieriai 4
  • spec. vid. ar nebaigtas aukštasis 4
  • po tremties grįžo į Lietuvą 2

Aukštąjį išsilavinimą įgijo 21 (iš 27), taigi savo didžiąją svajonę įgyvendinome su labai nedideliais nuostoliais.

Tie, kurie mokėmės Pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje, jį baigėme, tapome diplomuotais mokytojais ir dirbome įvairiose mokyklose, neretai prisimindavome savo puikiuosius Linkuvos Gimnazijos mokytojus. Neakivaizdinis mokymasis, kaip besistengtum, palieka spragų žiniose. Bet galime patikinti, kad tas spragas užpildydavo žinios gautos Gimnazijoje iš mūsų mokytojų. Mūsų darbo metais televizija žengė dar tik pirmuosius žingsnius, nebuvo joje „Auksinio proto“ laidų, bet gyvenimas ir darbas mokykloje mums patekdavo ne lengvesnių klausimų, kuriuos dabar girdime šiose laidose. Ir pasirausę savo atmintyje, prisiminę Linkuvos Gimnazijos mokytojų pamokas, atrasdavome atsakymus į tuos klausimus. Niekada gyvenime neteko suabejoti, kad štai mintys ar teiginiai, kadaise pasakyti mūsų mokytojų, yra abejotini ar klaidingi. Ne. Taip nebuvo.

Iš mūsų 27-ių, baigusių Gimnaziją 1946 m., turime tris mokslų daktarus: Aldona Gaigalaitė-Žeimantienė, Ona Benedikta Kadytė, Kazimieras Ragulskis.

Būtina pasakyti ir apie mūsų klasės draugų tarpusavį bendravimą. Po gimnazijos baigimo sekė sunkūs, neramūs laikai. Mes mokėmės stacionare ir neakivaizdiniame skyriuje, dirbome, kūrėme šeimas. Susitikdavome tik su vienu kitu artimesniu klasės draugu. Visuotinis buvusios klasės susitikimas įvyko tik po 50 metų t.y. 1996 m. Linkuvoje. Susitikimą organizavo Aldona Gaigalaitė. Ji pasirūpino susitikimo vieta, nakvyne, pakvietimais ir t.t. Ir sugužėjom į Linkuvą iš visų kampelių... Oi, smagu ir labai gera buvo! O, kalbų kalbelių... Į susitikimą buvo pakviesti bei dalyvavo ir tie, kurie nebaigė gimnazijos 1946 m. kartu, nes tuomet buvo tremtyje ar kalėjime. Po to susitikimo jau nebepasimetėme. Tolimesnių susibūrimų vieta tapo kaunas. Po keleto metų gausiai sisirinkome pas Elena Šidlauskaitę-Stankevičienę, net du kartus pas Kazimierą Ragulskį, ne kartą pas Birutę Dombraitę-Usonienę, dažnai pas Joną Jasiūną. Bėgantis laikas retina mūsų gretas, bet likusiųjų ryšys nenutrūksta.

Brangioji šimtmetį švenčianti Linkuvos gimnazija, štai tokia Tavo 22 laidos 1946 m. buvusių abiturientų autobiografija (gal ir ataskaita).

Ačiū tau, kad tada nuteikei mus tolimesniam mokymuisi, o sunkus ir komplikuotas mūsų jaunystės laikas mokė mus atkaklumo ir užsispyrimo. Mes neištižome, neišsigandome įvairių sunkumų, siekėme mokslo, o paskui dirbome Lietuvos naudai.


Medžiagą rinko ir paruošė Birutė Dombraitė-Usonienė

Cquote1.png


Šaltiniai

  1. Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
Parengė: Medžiagą straipsniui surinko, parengė ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
Rodomas puslapis "http://lietuvai.lt/w/index.php?title=Linkuvos_gimnazijos_22_laida&oldid=30795261"