Linkuvos gimnazijos 30 laida

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    <--
    Linkuvos Karolio Požėlos vidurinė mokykla
    -->
    Linkuvos Karolio Požėlos vidurinė mokykla
    Gyvenvietė: Linkuva
    Įkurta: 1918 m.
    Metai: 1953–1954 m.m.
    Mokyklos direktorė(-ius) Bronius Gaigalas
    Laida: 30-oji laida
    Abiturientų skaičius 47

    Žiūrėti didesniame žemėlapyje

    Linkuvos gimnazijos 30-oji laidaLinkuvos Karolio Požėlos vidurinės mokyklos 1953–1954 m. mokslo metų abiturientų laida.

    Tradicinis susitikimas

    Pastatė 4 veiksmų 5 paveikslų pjesę A.Simukovo „Vorobjovo kalnai“. Režisavo mokytoja Valerija Vilnonytė

    Abiturientai

    Mokyklą baigė 47 abiturientai, jų auklėtojai Zita Žagrytė-Mališauskienė ir Juozas Jasiūnas.[1]

    Z. Mališauskienės auklėtiniai:

    Juozo Jasiūno auklėtiniai:

    Linkuvos darbo jaunimo vidurinė mokykla I-laida

    Mokykliniai metai

    Susitikimai

    Cquote2.png

    Atestatus gavome prieš 60 metų

    Tokios sukakties proga mes, Linkuvos gimnazijos XXX laidos abiturientai, nutarėme šią liepą dar kartą susitikti.

    Esame viena iš tokių laidų, kuri mokyklą pradėjo lankyti karo metais. Mūsų vaikystė išgąsdinta trijų okupacijų.

    Paauglystė iki širdžių gelmės sukrėsta įvykių, kurių liudininkais buvome. Vieną 1948 metų dieną iš pamokos iškviesta Stasė Paltarokaitė ant suolo palikto atversto sąsiuvinio ir knygos niekada nesugrįžo pasiimti. Kitą dieną tas pats atsitiko Dangirai Zaleckaitei. Mokykloje nebuvo paaiškinta, kodėl į pamokas nebeateina J. Balčiūnaitė, A. Šumskis, A. Valašinas ir dar keli kiti klasės draugai. Atsakymą gaudavome tik namuose, kiekvienas pagal savo tėvų supratimą...

    Mūsų buvo dvi klasės: A klasėje – vien mergaitės, B klasėje – su berniukais (kadangi jų buvo mažiau) įmaišytos ir kelios mergaitės. Iš viso netoli penkiasdešimties.

    Susitikimus dažniau ar rečiau rengdavome bendrai. Taip norėjome ir šį kartą. Gyvuoja nuostata, kad organizuoti, sukviesti, telefonu visiems skambinėti – buvusių seniūnų pareiga. Kaip jau ne vieną ankstesnį kartą nuoširdžiai ir džiugiai savo namų duris atvėrė Genovaitė (klasiokė Daučionaitė) ir Julius Janickai. Renkamės pas juos, nes mūsų buvę Raudonieji gimnazijos rūmai dabar jai nebepriklauso, o Baltuosiuose rūmuose daugeliui iš mūsų sava buvo tik salė (kūno kultūros pamokų, vakarėlių, šokių ir susirinkimų vieta). Iš Janickų kiemo mieli Raudonieji rūmai gerai matyti. Tokia romantika...

    Kai suaugome, išsklidome po visą Lietuvą. Dabar artėjame prie aštuoniasdešimties, saulutė vakarop, gretos kasmet praretėja. Į Linkuvą suvažiuojame vis mažiau. Vieną liepos kaitrų šeštadienį glėbesčiavomės tik 9 A klasės atstovės, iš kurių 3 gyvena Linkuvoje, o mūsų būrelį pagyvino vienas iš tų, kuris ne savo noru prieš daugiau kaip šešiasdešimt metų liovėsi pamokas lankyti, – A. Valašinas.

    Susitikom, ne visos visas iš karto pažinom. Pasidžiaugėm, kad vienos gyvenimas vienokia, kitos – kitokia kryptimi išaugo, o ne tik metų prisidėjo. Įdomu tai, kad čia keturios mokytojos.

    Antikos filosofas ir rašytojas Plutarchas yra pasakęs: „Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti.“ Mes didžiuojamės, kad mūsiškė Nijolė Marcinkutė tokia mokytoja buvo. Ji pilna paslapčių, kaip pasiekdavo, kad per jos pamokas klasė netriukšmauja, jog ir negabiausias mokinys turėdavo progų pasidžiaugti savo žiniomis, kodėl dešimtys seniai mokyklą baigusių jos auklėtinių, ir ne tik auklėtinių, ją lanko, kai tik atvyksta Linkuvon, jai skambina ar rašo iš tolimų užsienių, su ja tariasi, jai guodžiasi.

    Visą mokyklą renginiuose savo balsu žavėjusi Stasė Žilinskaitė net 45 metus dirbo Telšių muzikos mokykloje. Gaila, tais laikais konkurso „Lietuvos balsas“ nebuvo.

    Genė Palilionytė-Žukaitienė ilgai direktoriavo Rudiškės mokykloje, ji įkūrė Rudiškės etnografinį muziejų, garsėjantį visoje šalyje.

    Stasė Urbonavičiūtė-Puodžienė daug metų paskyrė kaimo mokyklai, iki kurios žiemą vasarą kelis kilometrus vaikščiojo pėsčia, ne asfaltu... Mūsų laidoje buvo ir daugiau mokytojų, tai dažniausiai pasirinkta profesija.

    Kitos penkios – Genė Blynaitė-Rakauskienė, Genovaitė Daučionaiė-Janickienė, Gefa Noreikaitė-Jasinevičienė, Danutė Pranytė-Navickienė ir šių eilučių autorė – esame skirtingų specialybių, apie visas nebepasakosiu.

    Malonų įspūdį padarė iš gėlių sukurtomis skulptūromis papuoštas miestas, paprastas, bet švarus, tvarkingas jo centras, yra gražiai tvarkomų sodybų. Gaila, kad nemažai namelių baigia pasenti, o nauji neiškyla. Prisiminėme, kas kuriame name gyveno, kas buvo įsikūrę.

    Dalijomės prisiminimais ir apie klasės draugus, pasakojom, kas apie kuriuos ką žinom. Džiaugėmės tuo, kaip yra, ką turime, ką dar pajėgiame, kad mes Nepriklausomoje Lietuvoje, jog buvome Baltijos kelyje ir tuoj minėsime jo sukaktį.


    Emilija Drupaitė-Leviškienė, 2014 m. rugpjūčio 16 d.

    Cquote1.png



    Cquote2.png

    Susitikimas po 52 metų

    Mums, 1954 metų abiturientams, XXX vidurinės mokyklos laidai, Linkuva — tai lizdas, kuriame sustiprėjome po tėvų ir mokytojų sparnais. Dešimt iš mūsų būrio jau iškeliavę Anapilin. Todėl po ilgesnio nebuvimo užplūsta gausybė brangių prisiminimų.

    Likimo išblaškyti po visą šalį buvome susirinkę 2004 metų vasarą ir paminėjome mokyklos baigimo penkiasdešimtmetį. Tada, paskutinį birželio šeštadienį mūsų susirinko apie dvidešimt, mažiau nei pusė kviestųjų. Skirstydamiesi nusprendėme susitikinėti kas dveji metai, kol bus galinčiųjų ir norinčiųjų.

    Šiemet susitikome Marijos Škaplierinės atlaidų, didžiausios metinės šventės Linkuvoje dienomis. Džiaugėmės, nes pasijutome savo jaunystės miesto laukiami. Jis pasipuošė gėlėmis, sutvarkytos ne tik pagrindinės, bet ir atkampiausios gatvės. Bažnyčia mus priėmė maldai, centrinės gatvės — pramogoms, o parkas, kurio mūsų laikais nebuvo, — pasivaikščioti. Ačiū tiems, kurie miestą sutvarkė, rodydami pavyzdį didmiesčiams.

    Mes — tai šiandieninių linkuvių — mokytojos Nijolės Marcinkutės, ekonomistės Genovaitės Daučionaitės— Janickienės, buvusio tremtinio, dabar verslininko, Antano Valašino bendraklasiai. Pirmoji papasakojo, kuo įžymus miestas dabar, antroji susitikimui atvėrė savo namų duris.

    Visi kapinėse aplankėme buvusius mokytojus, jaunystėje mirusios klasės draugės Genovaitės Skikaitės bei savo artimųjų kapus. Pasipasakojome kaip ir kuo gyvename, pasiguodėme ir pasidrąsinome.


    Emilija Drupaitė—Leviškienė

    Cquote1.png

    Nuotraukos

    30 laida susitikimas po 15 metų
    30 laida susitikimas po 10 metų
    30 laida susitikimas po 20 metų
    30 laida susitikimas po 5 metų
    30 laida susitikimas, 2000 m.
    30 laida susitikimas 2000 metai
    2000 m. susitikimas 30 laida
    30 laida susitikimas po 60 m. 2014 m.
    Susitikimas 30 laida 2006 metais

    Šaltiniai

    1. Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
    Parengė: Medžiagą straipsniui surinko, parengė ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė..

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 79% (+9864-204=9660 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 23% (+2841-12=2829 wiki spaudos ženklai).