Linkuvos gimnazijos 31 laida
 
| |
 | |
| Gyvenvietė: | Linkuva |
| Įkurta: | 1918 m. |
| Metai: | 1954–1955 m.m. |
| Mokyklos direktorė(-ius) | Juozas Skrupskelis |
| Laida: | 31-oji laida |
| Abiturientų skaičius | 30 |
|
Žiūrėti didesniame žemėlapyje | |
Linkuvos gimnazijos 31-oji laida – Linkuvos Karolio Požėlos vidurinės mokyklos 1954–1955 m. mokslo metų abiturientų laida.
Tradicinis spektaklis
Pastatė tradicinį spektaklį Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“, kurio režisierė bei klasės vadovė buvo Valerija Vilnonytė.
Abiturientai
Mokyklą baigė 30 abiturientų, jų auklėtoja V. Vilnonytė.[1]
- Vasilijus Aksionovas, inžinierius
- Zinaida Badaraitė, farmacininkė-bankininkė
- Donata Bitinaitė, pedagogė-lituanistė
- Jurgis Bučas, architektas, pedagogas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas
- Jonas Dubickas,
- Vytautas Glinskis, inžinierius-statybininkas
- Dalia Gurskytė, med.darbuotoja
- Bronė Jovaišaitė, finansininkė-ekonomistė
- Meilė Jurgaitytė-Bitinienė, ekonomistė
- Donata Kožėniauskaitė, finansininkė
- Fėlė Kriaučiūnaitė, medikė
- Irena Kruopytė, žemėtvarkininkė
- Genė Liumaitė, finansininkė
- Benedikta Mingailaitė, „Ekrano“ gamyklos specialistė
- Adolfas Norvaiša,
- Jonas Pašakinskas,
- Nijolė Poviliauskaitė-Kasiulienė, pedagogė-geografė
- Stasė Rimdžiūtė, medikė
- Julija Rimkevičiūtė, pedagogė-anglistė
- Aldona Rutkevičiūtė,
- Zita Šilkaitė, farmacininkė
- Ona Škėlaitė, finansininkė
- Alfonsas Tamulionis, „Tauro“ gamyklos darbuotojas, ilgametis vyrų choro dalyvis
- Zina Tuomaitė, chemikė
- Edvardas Tuomas,
- Algis Urbonavičius, inžinierius-kelininkas
- Genovaitė Valtarytė, farmacininkė
- Adelė Vasilevičiūtė,
- Jonas Venckūnas, pedagogas-fizkultūrininkas
- Felė Zuokaitė, med. darbuotoja
- Alfonsas Kanapeckas, nelaikė egz.
- Algirdas Lititauskas, 11 kl. baigė Žeimelyje, žurnalistas
Mokykliniai metai
31 laida 1951 metais su auklėtoja Valerija Vilnonyte
10 kl. 31 laida Linkuvos vidurinėje mokykloje
Paskutinis skambutis
Prisiminimai
| Vaizdas:Cquote2.png |
Mokyklos laikus jau gaubia laiko dulkės. Esam pokario mokinių karta, patyrusi visas to laiko negandas. Kai buvau šeštoje, o vėliau septintoje klasėje, dvi mano suolo draugės su tėvais buvo išvežtos Sibiran. Ir šiandien prisimenu liūdną palydintį mokytojos žvilgsnį, kada viena iš jų buvo iškviesta per pamoką. Kai baigėme pradines klases, iki pat vienuoliktos mergaitės ir berniukai mokėmės paraleliai. Nors buvom vien mergaitės, netrūko išdaigų. Susirinkę rugsėjy išvysdavom dalį senųjų mokytojų, o dalį kasmet vis naujų veidų. Gal juos blaškė laiko vėjai, gal kai kurie mus mokė iš reikalo. Devintoje klasėje iš Vilniaus atvyko lituanistė Valerija Vilnonytė. Po pirmo diktanto ji išsigando: „Ką aš darysiu su tokia klase?“. Vėliau, kai vienuoliktas klases sujungė ir ji tapo mūsų auklėtoja, prasitarė: „Beraščiai, jūs mano beraščiai“. Ne vienas esam auklėtojai dėkingi, kad išmokė pamilti gimtąją kalbą ir Tėvynę. Įteikiant atestatus, ji mums paliko priesaką: „Kokia vizitinė kortelė bekabės ant jūsų durų, svarbiausia išlikti žmogumi“. Po dešimties metų gausiai susirinkom į pirmąjį susitikimą, įvykdę jos priesaką, nė vienas neįsivėlęs į ideologijos pinkles. Mūsų susitikimai tapo reguliarūs - kas penkeri metai. 2015 m. šventėm savo šešiasdešimtmetį su daina „Giminės“, tapusia mūsų himnu. Kiekvienas širdyje jautėm, kad atliekam žmogui duotą pagrindinę misiją savo darbu ir gyvenimu nors per milimetrą pastūmėti gyvenimą pirmyn. Susitikimų, tarsi kokių atlaidų, ypač laukdavo baltarusis Vasilijus, gyvenantis Rygoje. Jo šeima karo audrų buvo atblokšta į Linkuvą. Per klasės susitikimą, vykusį praėjus keturiasdešimčiai metų po mokyklos baigimo, jis prasitarė, kad turėjo dvi tėvynes: vieną - kurioje gimė, antrą - kurioje augo. Mus mokė labai geras matematikas Petras Skaringa. Į geometrijos pamokas jis ateidavo su liniuote ir skriestuvu rankoje. Brėžiniai tarsi įsmigdavo atmintin. Istoriko Juozo Skrupskelio pamokose mokytojo žodžius labai gerai įsimindavome ir be vadovėlio. Gana iškalbingos ir įsimintinos buvo ir istoriko Stasio Valančiaus pamokos. Kai kuriems klasiokams patiko rusų kalbos mokytojo Broniaus Vilimo pamokos, nes jose buvome išmokyti rusų kalbos gramatikos taisyklių. Auklėtoja Valerija Vilnonytė turėjo didelę biblioteką, buvo eruditė, tik gero gyvenime mums linkėjo. Žemai lenkiame galvas jos šviesiam atminimui. Šiame susvetimėjusiame ir pilname patyčių pasaulyje prisimenu senutę rusų kalbos mokytoją Leokadiją Liutkevičienę. Nežiūrint visų su amžiumi susijusių nukrypimų, kuriais kiek piktanaudžiavome, mokytoja buvo gerbiama, vadinama „tute“ be pagiežos ar pykčio. Norėčiau išskirti Apolinarą Radžių, stiprų lituanistą, tikrą savo krašto patriotą, už religinius įsitikinimus atleistą iš mokytojo pareigų. Jis yra pastatęs ne vieną spektaklį, jo sūnus Egidijus – žymus Kretingos liaudies teatro režisierius. Mokytojo Radžiaus dėka išaugo tris Linkuvos šviesuolius. Viena jų – mokytoja Stanislava Lovčikaitė lituanistė-ekspertė, iki pat mirties žymi krašto etnokultūros puoselėtoja. Antras – Juozas Šliavas mokytojas, kraštotyrininkas, literatas, Žiemgalos krašto praeities tyrėjas. Trečia – Elzbieta Aldona Pakalnytė. Ji turėjo talentą, bet gyvenimas neišsipildė. Nors kartais eilėse ir skamba mirtis, bet nugali viltis, meilė gyvenimui, Mūšos klonių žavesys, džiaugsmas, kad ne tik į gimtąją Lietuvą, bet ir Latviją, kur ji praleido didesnę gyvenimo dalį, sugrįžo laisvė. Jos pačios žodžiais tariant, „gyvenimas per skriaudą ir sielvartą visgi šviesus“. Įkvėpimo šaltinis – gimtinė, „brangiausia pasaulyje vieta“, kur ji išskleidė sparnus nelengvai gyvenimo kelionei. Senelių ir tėvų namus ji perdavė paminklosaugai, ten dabar įsteigtas kompozitoriaus Juozo Pakalnio memorialinis muziejus.
Tėvų namuose yra gyvenę daug mokytojų šeimų: Buožiai, Rožanskienė, Radžiai, Gaigalai, Patkauskienė, Valančiai. |
|
VIS LABIAU BRANGINANTYS VIENAS KITĄ...
Įspūdingiausia buvo tai, jog iš 31 anuomet jų klasės sąraše buvusio bendramokslio į susitikimą po 55–erių metų susibūrė net 19 (kada aštuoneto jau nebėra tarp gyvųjų). Iš 12–kos kartu baigusių vidurinę berniokų atvažiavo visi penki, o iš 19–kos merginų – 14–ka (dvi negalėjo vien todėl, kad šiuo metu vieši už Atlanto).
Amžiaus rudenį tampantys vienas kitam vis brangesni, žilagalviai klasiokai dabar net stebėjosi, kodėl baigę mokyklą pirmuosius 20 metų jie nesusitiko nė karto – gal kad tada labiau rūpėjo kurti savuosius gyvenimus, auginti vaikus, o ne dalintis kad ir brangiausių dienų prisiminimais.
– Prireikė net 55–erių metų, kad atpažintume savyje tas mergaites ir tuos berniukus, kurie anksčiau nesusimąstydavo, kaip ir dėl ko gyvena, ką savo amžiuje sukūrė, – šių eilučių autorei prisipažino profesorius, habilituotas mokslų daktaras Jurgis Bučas, Kauno technologijų universiteto Kraštotvarkos centro direktorius, bene labiausiai žavėjęsis tuo, kaip gražiai, remdamasi V. Mykolaičio–Putino poezijos ciklu “Mano mėnesiai“ visų jų gyvenimą įprasmino Zita Šilkaitė, nors jos – farmacininkės – darbas, regis, taip toli nuo literatūros.
– Betgi literatūros klasikai mus užaugino, – šypsojosi Linkuvoje visam gyvenimui šaknis įleidusi Zita, kitados iš tiesų sulaukusi gimtąją kalbą dėsčiusios auklėtojos Valerijos Vilnonytės apgailestavimo, kad neva paaukojo save vaistinės buteliukų plovimui. Bet tuo pačiu metu Z. Šilkaitė prisimena ir kitokius klasės vadovės žodžius: kokia vizitinė kortelė bekabotų ant jūsų durų, visada privalote išlikti žmonėmis... O šiam auklėtojos priesakui nenusižengė nei vienas tos laidos abiturientas, nesvarbu, kad ne visiems pavyko iškilti iki habilituotų mokslų daktarų lygio, ką savo atsidėjimu moksliniams ieškojimams pasiekė jau minėtasis Jurgis Bučas arba Vilniaus Gedimino technikos universitete dirbęs kitas bendraklasis – Edvardas Tuomas...
Ir tąkart, kai uždainavo Alfonsas Tamulionis, klasiokai negalėjo atsistebėti, kaip tokį dainininko talentą turintis žmogus nepasuko į konservatoriją (tiesa, dirbdamas Šiauliuose, jis daug metų dainavo „Tauro“ gamyklos chore)... Ir tąkart Alfonso dainuotos gyvenimo džiaugsmo kupinos dainos išspaudė ne vieną buvusių bendramokslių ašarą...
Turi ši klasė savo žurnalistą – buvusį ilgametį Joniškio rajono laikraščio redaktorių Algirdą Lititauską... Turi savo dantų gydytoją – Pasvalyje gyvenančią Stanislavą Rimdžiūtę–Krušinskienę... Turi savo akušerę – Dalią Gurskytę–Jonušienę... Turi net keletą pedagogų: lituanistę (beje, buvusią klasės seniūnę) Danutę Bitinaitę–Ragelienę, geografę Nijolę Poviliauskaitę–Kasiulienę, anglistę Juliją Rimkevičiūtę–Šeškauskienę... Turi ir dar vieną, be jau minėtos Z. Šilkaitės, farmacininkę – Genutę Valterytę, taip pat niekur neišskridusią iš gimtosios Linkuvos, todėl neatsiejamą nuo klasiokų susitikimų renginio rūpesčių.
Iš Rygos atvažiavo Vasilijus Aksionovas, į mūsų kraštą su šeima pokaryje atblokštas baltarusis, vėl pakartojęs, jog turi dvi Tėvynes: vieną – kurioje gimė, kitą – kuri užaugino... Na, o jau minėtąjį kraštovaizdžio specialistą, pasaulio paveldo ekspertą, nacionalinės mokslo premijos laureatą J. Bučą šiandien dažnokai gimtinėje pamatysi dar ir todėl, kad jo vadovaujamas Kraštotvarkos centras rengia pramoginių parkų komplekso projektą išnaudotų dolomito klodų teritorijoje Petrašiūnuose, kur bus ir vandens, ir oro pramogų, ir ekstremalių žaidimų, ir dar daug kitokių (iš viso – 11) parkų.
Išėjusiems Anapilin klasiokams pagerbti buvo skirta Tylos minutė. Ypač skaudi jiems buvo praėjusi vasara, kada Amžinatvė vos ne tuo pačiu metu pasišaukė tris klasės vyrus. Vienas jų – Vytautas Glinskis, vadovavęs ne vienai žymiausiai šalies statybai, tarp kurių itin daug būta autobusų stočių paviljonų. Tai jo dėka buvo surengtas 1–asis minėtosios klasės susitikimas (ir net susuktas apie bendramokslius filmukas), po kurio 1955–ųjų metų abiturientai jau nebeleido sau išsiskirti ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
2010 m. rugpjūčio 31 d. „Auksinė varpa“ P. Kvedarienė
Nelengva...
Nelengva prisiminti kas buvo matyta, girdėta ir išgyventa jaunystės metais, t.y. beveik prieš pusę amžiaus, kai aš po sunkios ligos Kaune nebaigęs meno mokslų, grįžau tėviškėn šiauriniame Lietuvos pakrašty ir pradėjau lankyti Linkuvos vidurinę mokyklą, tuo metu pavadintą Karolio Požėlos vardu. Klasėje buvau vienas iš vyresnių. Net kai kurios paauglių išdagos man atrodė paikos. Devintoje klasėje sėdėjau viename suole su labai judriu, tikru nenuorama, Alfonsu. Tačiau iki šių dienų prisimenu Alfonsą kaip taurių ir gilių jausmų, geros širdies pilnu išdaigų jaunuolį, giliai širdyje slėpusi paauglystės išgyvenimus ir taurius jausmus vienai klasės gražiai mergaitei. Praeities atminties nuotrupomis apie paauglystės draugą Alfonsą Tamulionį negaliu nepasidalinti. Iš tiesų, kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų šis išdaigas krečiantis vaikinas savo balsu stebins klausytojus gyvenimo džiaugsmo kupinomis dainomis ir iki ašarų sujaudrins savo bendraklasius balsingumu bei nepakartojamos moduliacijos dainomis. Alfonsas išėjo, bet tikiu, kad Alfonsas Tamulionis visų bendraklasių širdyse ir prisiminimuose išliks iki gilios senatvės. Nepažinau nei Alfonso tėčio nei mamos, kurie išaugino išskirtinių dainininko gebėjimų sūnų, žmonai Irenai liūdesio valandomis dėl mylimo vyro mirties linkiu stiprybės ir visų bendraklasių vardu siunčiu užuojautą gilią.
Prof. habil. dr. Jurgis Bučas, 2020/08/04
Susitikimai
Linkuvos gimnazijos jubiliejai
31 laida J.Bučas, V. Aksionovas, N.Poviliauskaitė, G.Valtarytė, Z.Badaraitė
31 laidos susitikimas ir dir. Algis Dičpetris.
Algis su klasiokėmis
2000 m. susitikimas
31 laida susitikimas prie mokyklos
Pirmasis susitikimas
Alfonsas sveikinasi su klasiokais
Alfonsas sveikinasi su Edvardu Tuomu klasiokų susitikime
31 laidos susitikimas
31 laida
Vasilijus Aksionovas ir Algirdas Lititauskas atvažiavo į Linkuvos gimnazijos 90 –meti (2008 m.). Juos mokykloje sutiko klasioke Genovaitė Valtarytė.
Po 55 metų
Po 60 metų vėl kartu...
Algis Lititauskas kalba su Alfonsu Tamulioņu
Algis Lititauskas klasiokių tarpe
Irena Kruopyte, Nijole Poviliauskaite-Kasiuliene, Alfonsas Tamulionis, Algis Lititauskas, Alfonso žmona.
Algirdas sveikinasi su klasioke po 60 metu gimnazijos baigimo
Zitos Šilkaitės laidotuvėse klasės draugės
2020-06-20 Atsisveikina mokslo draugės su Zita
2020-07-21 Alfonso Tamulionio laidotuves
2020-07-21 Vasilijus Aksionovas klasioko Alfonso Tamulionio laidotuvėse
._sutiko_klasioke_Genovaite_Valteryte..png)
Šaltiniai
- ↑ „Linkuvos gimnazija 1918-2008“: mokyklos istorijos apybraiža. Sudarytojai Vaclovas Stapušaitis ir kt. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008. – 175 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-863-11-3
| Parengė: Medžiagą straipsniui surinko, parengė ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė.. |