Linkuvos kalvagūbris
Linkuvos kalvagūbris − moreninis kalvagūbris Lietuvos Vidurio žemumos šiaurinėje dalyje. Kalvagūbris ištįsęs lanku, išgaubtu į pietus. Jo ilgis apie 120 km, plotis 1−3 km.
Geografija
Linkuvos kalvagūbris prasideda 5 km į pietryčius nuo Vegerių, Latvijoje, eina Joniškio rajono savivaldybės teritorija per Juodeikius, Dilbinėlius, Rūdiškius, Pakruojo rajono savivaldybės teritorija per Linkuvą, Pasvalio rajono savivaldybės teritorija per Tetirvinus, Biržų rajono savivaldybės teritorija per Nemunėlio Radviliškį, prie Apaščios ir Nemunėlio santakos vėl patenka į Latviją.
Linkuvos kalvagūbris skiria Žiemgalos ir Mūšos-Nemunėlio žemumas. Kalvagūbrį šiaurės rytų dalį kerta Mūša, kurios aukštupys iki tol teka jo pietine papėde, ir Nemunėlis ties santaka su Apaščia.
Kalvagūbrį sudaro 3 atkarpos: šiaurės vakarinė, vidurinė (aukščiausia) ir šiaurrytinė. Šiaurės vakarinė atkarpa tik 10−15 m santykinio aukščio; šiaurės rytuose ji palaipsniui nusileidžia į Žemgalės žemumą, todėl kalvagūbris šioje atkarpoje pastebimas tik iš pietvakarių. Apie 7 km į vakarus nuo Linkuvos prasideda ir tęsiasi į rytus per Linkuvą vidurinė kalvagūbrio atkarpa. Virš aplinkinių lygumų ji pakilusi apie 30 m ir vienodai ryški iš šiaurės ir pietų.
Linkuvos kalvagūbrio šiaurinėje papėdėje prasideda daugybė upelių (Lielupės intakų), tekančių į šiaurę per Žemgalės lygumą.
Geologija
Linkuvos kalvagūbris – galinė morena, susidariusi iš priemolio su juostuotųjų molių, kai kur – smėlio lęšiais. Be to, molių yra aplygintoje kalvagūbrio keteroje ir šlaituose.
Linkuvos kalvagūbrio reljefas plokščiai banguotas arba lėkštai kalvotas. Kalvagūbrį sudaro moreninis priemolis su juostuotųjų molių lęšiais. Be to, moliai aptinkami aplygintoje kalvagūbrio keteroje ir šlaituose. [1]
Linkuvos kalvagūbrį sustūmė ledyno plaštaka, atšliaužusi nuo Rygos įlankos. Tirpstant ledynui, kalvagūbrio žemesnės vietos buvo apsemtos susitvenkusių tirpsmo vandenų. Jie aplygino kalvagūbrio paviršių, apklodami jį limnoglacialinėmis nuosėdomis. Ilgiausiai išbuvo apsemta šiaurrytinė atkarpa, todėl ji yra lygiausia.
Šaltiniai
- ↑ Alfonsas Basalykas. Linkuvos kalvagūbris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 101 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||