Linkuvos knygynas

Linkuvos knygynas

Istorija

Buvusio knygyno pastatas 2018 m. Foto V. Pėželio

1972 m. laikraščiai Tiesa ir Gimtasis kraštas straipsniuose apie Linkuvos knygyną rašo, kad jo vedėja Kazimiera Mašalienė dirba jau 21 metus. Iš to galima spėti, kad knygynas Linkuvoje pradėjo veikti apie 1951 metus. Mama pradėjo dirbti pardavėja kooperatyvo parduotuvėje 1948 m., gali būti, kad parduotuvėje buvo parduodamos ir knygos, vėliau parduotuvė tapo savarankišku knygynu.

Apie Linkuvos knygyno atsiradimą mūsų turimas pirmas liudijimas yra 1956 m. balandžio 26 d. LTSR Kultūros ministerijos Garbės raštas Mašalienei Kazei, Juozo, Linkuvos knygyno vedėjai „Už gerą darbą platinant tarybinę knygą masėse“.

Linkuvos knygyno pardavėja Zosė. 1934 03 06.

1957 m. lapkričio mėn. LTSR Kultūros ministerijos Garbės raštas įteiktas Joniškėlio knygyno Linkuvos filialo vedėjai (neaišku, kodėl Joniškėlio filialas?).

1958 m. Kazimiera Mašalienė įstoja į Vilniaus tarybinės prekybos technikumo knygų prekių specialybės neakivaizdinį skyrių, bet technikumo nebaigia.

Pirmoji kartu su K.Mašaliene dirbusi pardavėja buvo Birutė Vilimienė, mokytojo Vilimo žmona. Vėliau dirbo Elma Miknienė. 1975 m. Mikniai iš Linkuvos išvažiavo, taigi knygyne ima dirbti pardavėja Roma, deja, jos pavardės neprisimename.

1964 m. atidaromas knygynas Pakruojyje, į jį atvažiuoja dirbti dvi jaunos specialistės, baigę Vilniaus prekybos technikumą. Į Pakruojį jas paskiria Šiaulių centrinis knygynas, kuriam tuo metu jau priklauso ir Linkuvos knygynas. 1965 m. Pakruojo knygynui paskiriamos specialiai pritaikytos patalpos naujame name.

1960 m. atidaromas knygynas Žeimelyje, ten dirba Vlada Jakuškienė.

1972 m. Linkuvos knygynas persikelia į naujas erdvias patalpas.

Apie 1970 metus Pakruojo rajono valdžia imasi iniciatyvos Pakruojo rajono centriniu knygynu padaryti pakruojiškį, ir vedėjai K.Mašalienei siūloma persikelti į rajono centrą. Tačiau ji persikelti nesutinka, dar kurį laiką vedėjauja iš Linkuvos. 1975 m. Pakruojo rajono knygyno vedėja paskiriama Pakruojyje dirbanti Genovaitė Janulienė.

1977 m., išdirbusi knygyne beveik 26 metus, Kazimiera Mašalienė savo noru išeina iš darbo. Keletą metų ji dirba Linkuvos universalinėje parduotuvėje pardavėja.

1982 m. gegužės 15 d. po sunkios ligos, sulaukusi vos 51 metų, Kazimiera Mašalienė mirė. Palaidota Linkuvos kapinėse

Po K. Mašalienės Linkuvos knygyne 1975-1979 m. dirbo Irena Poželaitė-Likadzijauskienė, 1978-1993 m. – Nijolė Balašauskienė, 1979 – 1986 m. Regina Blinkevičienė, 1986-1993 m. Aldona Šilkienė. Atkūrus Nepriklausomybę, knygų pardavimas sumažėjo, knygynams vos pavykdavo išsilaikyti. 1992 m. Pakruojo jungtinis knygynas atskiriamas nuo Šiaulių centro, o 1993 m. Linkuvos, o 1994 m. ir Žeimelio knygynai uždaromi kaip nuostolingi, Pakruojo knygynas privatizuojamas.

Norėčiau dar paminėti keletą knygyno darbo sričių. Pirmiausia, tai vadinama išvažiuojamoji prekyba, išsirutuliojusi vėliau į platų knygų platintojų būrį. Mano vyresnioji sesuo Regina Mašalaitė-Likienė prisimena, kaip su mama iki Petrašiūnų važiavo tada dar gyvavusiu siauruku, toliau – sunkvežimiu, vežėsi dėžę knygų ir jas pardavė, kur buvo daug žmonių. Pamena, kad buvo žiema ir buvo labai šalta. Tai vaiko, kuriam buvo 4-5-eri metai, prisiminimai, siekiantys 1956-1957 m.

Kai aplinkiniuose kolūkiuose vykdavo ataskaitiniai susirinkimai, mama visada važiuodavo su „knygų kiosku“, veždavo paklausius, bet deficitu buvusius kalendorius, o su jais sugebėdavo įkalbinti nusipirkti ir grožinės literatūros. Vėliau jau kolūkių atstovai atvažiuodavo į knygyną, paimdavo literatūros ir ją platino tarp savo žmonių. Visuomeninių knygų platintojų buvo rajono mokyklose, pašto skyriuose.

Knygas į knygyną atveždavo iš Petrašiūnų geležinkelio stoties, kur jos atkeliaudavo iš Vilniaus knygų bazės Vilkpėdėje. Tėvelis dirbo Linkuvos kelių remonto punkto viršininku, jo žinioje buvo sunkvežimiukas, tad knygas nuo traukinio parvežti buvo jo pareiga. Vairuotojai Jonas Žėkas ir Petras Motiejūnas buvo tarp knygų mylėtojų.

Kiek prisimenu, bent porą kartų per metus mama susiruošdavo į „bazes“. Važiuodavo su tėvelio darbovietės sunkvežimiu, veždavo daug dovanų – linkuvietišką duoną, sūrius, kooperatyvo vedėja Verbutienė parūpindavo deficitinių skanėstų, prieš važiuojant, tėvai visada pjaudavo kiaulę, rūkydavo dešras, na, ir būtinai būdavo daromas alus. Alų visada darydavo pati mama, niekam kitam nepatikėdavo. Taip pat konditerijos ceche būdavo tiesiog kalnais kepamos bandelės su lašinukais – Mašalienės „firminės“, o lašinukus pjaustyti būdavo mūsų, vaikų, pareiga.

Knygos po knygynus būdavo skirstomos Vilniaus knygų prekybos valdyboje. Po Mašalienės apsilankymų valdyboje ir bazėse į Linkuvos knygyną važiuodavo ne tik keliskart daugiau, nei paskirta knygų, bet atveždavo ir nemažai deficito – knygų apie meną, reprodukcijų abumų, fotografijų albumų, pasaulio literatūros klasikos, užsienietiškų spalvinimo knygelių vaikams.

Labai dažnai knygos būdavo „užsakomos“– į vedėją su prašymais kreipdavosi tikri knygų vertintojai. Turiu paminėti linkuvius Kacilevičius, Tumėnus, Čekauskus, Kamarauskus, Kabalinskus, Vyšniauskus, Mišauskus, Juodzevičienę, Liutkevičiutę, Verbutienę, kun. Danį, Jaselskienę, Filipavičius, Nikontienę, Žalnaravičienę-Astrauskienę – neįmanoma išvardinti visų, kurie po knygų atvežimo būriuodavosi aplink lentynas.

Prieš mokslo metų pradžią mama važiuodavo į Kauno bazes, iš ten atkeliaudavo vadovėliai, sąsiuviniai, bloknotai, piešimo popierius. Vadovėliai apie 1962-1970 m.m. buvo pardavinėjami su talonais, kuriuos mokiniams skirstydavo mokytojai. Linkuvos knygyne visada buvo galima vadovėlių nusipirkti ir be talonų.

Kada atvažiuos knygos, būdavo pranešama iš anksto, tada mama organizuodavo talką: pirmiausia reikėjo knygas iškrauti, sunešti į sandėlį, po to – išpakuoti. Niekada neužmiršiu to šviežios knygos kvapo ir jaudulio išpakuojant: kokia knyga? Ir taip norėjosi jas visas perskaityti... Gavę naują knygą, nešdavosi į namus, reikėdavo perskaityti, kad galėtų ją reklamuoti. Skaitydavo visi – ir šeimos nariai, paskui perpasakodavo turinį pardavėjoms. Tokie šeimyniniai skaitymai mūsų namuose tapo gražia tradicija. Pamenu, dar kai buvom maži, žiemos vakarais mama megzdavo, mes, vaikai, prie didelio stalo plėšydavom plunksnas arba vyniodavom iš sruogų siūlus, o tėtis garsiai skaitydavo. Taip perskaitėm visus Main Rido romanus, Velskopf-Henrich indėno Harkos nuotykius 6 dalių cikle Didžiosios Lokės sūnus, Marko Tveno Princą ir elgetą, Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius, H.Malot Be šeimos, Egziuperi Mažajį princą ir dar daug nuostabių knygų. Tradicija buvo ir gimtadienių progomis dovanoti knygas. Tėvai turėjo didelę, turtingą namų biblioteką. Tarp knygynų darbuotojų vykdavo sąjunginis asmeninės bibliotekos konkursas. 1965 m. balandžio mėn. mama važiavo su Lietuvos kultūros darbuotojų delegacija į Maskvą, kur Sąjunginėje Liaudies Ūkio Pasiekimų Parodoje buvo apdovanota už 1964 m. laimėjimus už knygynų prekybos konkurse ir asmeninės bibliotekos konkurse. Jai dovanotus didžiulius Ermitažo reprodukcijų albumus saugau kaip savotišką relikviją.

Dar vienas iš didžiausių vaikystes ir paauglystės prisiminimų – Knygų šventės. Kaip jos buvo organizuojamos mes nežinome, tik pamenu, kad mamos iki išnaktų nebūdavo namuose, o pro langą matydami knygyno languose šviesą, žinojom, kad bus Šventė. Šventės vakare visi pasipuošdavom ir eidavom į Kultūros namus, kur būdavo sausakimša žmonių. Mama prieš Šventę mums įduodavo knygutes, o per Šventę privesdavo prie rašytojų, ir mes prašydavom pasirašyti. Gaila, tų knygučių neišsaugojau, todėl negaliu nurodyti metų, bet atsimenu kai kuriuos autografus – Juozo Baltušio, Juozo Paukštelio, Alfonso Maldonio, Onės Baliukonytės, Algimanto Baltakio. Dar vaikystėje visam gyvenimui įstrigo Laimono Noreikos skaitoma poezija, proza. Šventes organizuodavo miestelio ir mokyklos bibliotekos kartu su knygynu, vakaro metu buvo galima įsigyti gerų knygų, vykdavo knygų loterija.

Linkuvos knygyno vedėjos dukra Gražina Mašalaitė-Galvanauskienė

Darbuotojai

Kazimiera Beinoravičiūtė-Mašalienė, Birutė Vilimienė, Irena Poželaitė-Likadzijauskienė, Genovaitė Janulienė, Nijolė Balašauskienė, Regina Songailienė, Aldona Šilkienė, Elma Miknienė

Kazimiera Beinoravičiūtė-Mašalienė knygyne dirbo 1948-1977 m.
Linkuvos knygyne su pardavėja Birute Vilimiene (mokyt. žmona)
Nijolė Balašauskienė Linkuvos knygyne pradėjo dirbti 1978 m. iki knygyno panaikinimo Linkuvoje 1993 m.
Linkuvos knygyne Elma Miknienė knygyne dirbo 1970-1975 m. ir vedėja K.Mašalienė
Irena Poželaitė-Likadzijauskienė knygyne dirbo 1975-1979 m.
Regina Songailienė dirbo knygyne 1979-1987 ir Nijolė Balašauskienė
Aldona Šilkienė knygyne dirbo 1987-1993 m.