Linkuvos malūnai

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    Senieji vėjiniai malūnai

    Vincas Vaitekūnas

    Šiauliai, 1983 m. gegužės 31 d. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos garbės narys, Šiaulių „Aušros“ muziejaus bendradarbis

    Vėjo malūnai – materialinės ir dvasinės kultūros, architektūros ir technikos paminklai – gausiai statyti Lietuvoje baudžiavą panaikinus (XIX – XX a. pradžia), pasikeitus ūkininkavimui ir elektrifikavus kraštą, prarado savo paskirtį, tapo nebenaudojami ir bėgant laikui bei veikiant atmosferinėms sąlygoms (lietūs, šalčiai, vėjai), sparčiai nyksta. neretai ir savininkų nugriaunami. Tik nedaugelis jų panaudojami kitai paskirčiai (Lietuvos Buities muziejuje, Šeduvos Užuovėja – restoranas, Upytės – Stultiškių (Panevėžio r.) vėjo malūne lino muziejus, Žaliūkių malūne (prie Šiaulių) – malimo ekspozicija, Telšių buities muziejuje – Nerimdaičių vėjo malūnas, Žagarėje – malūne Žirgyno muziejus–svetainė ir kt.).

    Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas įpareigoja liaudies sukurtas geriausias materialines ir dvasines vertybes tirti ir išsaugoti dabarties bei ateities kartoms, jas plačiai panaudojant mokslui ir žmonių auklėjimui bei prusinimui.

    Pakruojo rajono Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vyr. metodininkas paminklų apsaugai Jonas Treškevičius 1798, 1979 ir 1980 m. tyrinėjo ir aprašė savo rajono visus vėjo bei vandens malūnus (tyrimo medžiaga su iliustracijomis deponuota Lietuvos MA istorijos instituto ir Lietuvos paminklų apsaugos bei kraštotyros draugijos fonduose ir tos draugijos Pakruojo taryboje). Siekdamas populiarinti vėjo malūnus, jis paruošė šį bukletą, kad mūsų mokiniai, darbo jaunimas, turistai juos lankydami susipažintų, tyrinėtų, ieškotų ir surastų paminklų naudotojų ar saugotojų arba kitaip prisidėtų prie jų bent dalies išsaugojimo ateičiai.

    Tegul tai įvyksta!

    Jonas Treškevičius

    Kultūros skyriaus vyr. metodininkas paminklų apsaugai, kraštotyrininkas

    Monotonišką Pakruojo lygumų kraštovaizdį, išmargintą nedidelių miškelių plotais, siaurų upelių gyvačiukėmis, gražiai pagyvino vėjo malūnai. Jeigu vandens malūnai, stovėję slėniose vietose, mažai pastebimi, nelabai išraiškingi, tai vėjo, pastatyti nuošaliau sodybų, atvirose, pakilesnėse vietose, ne per toli vienas nuo kito, savo aukštumu, monumentalumu, plačiais galingais sparnais buvo dominuojantys gyvenvietės akcentai. Praeityje vėjo malūnų rajone buvo daugiau kaip šimtas, tačiau dabarties sulaukė tik keturiasdešimt du. Visų išsaugoti nėra galimybės, o ir būtinumo. Vienus stengiamasi visapusiškai moksliškai užfiksuoti, sukaupti išsamią istorinę, grafinę, foto medžiagą, kitus restauravus ir pritaikius kultūriniams bei praktiniams liaudies poreikiams, siekiama išsaugoti esamoms ir ateinančioms kartoms kaip įdomius, savitus ir vertingus mokslui architektūros, istorijos ir technikos paminklus.

    Senesni Pakruojo apylinkėse buvo vandens malūnai. Tačiau jų nedaug: maži, nesraunūs upeliai – menka varomoji jėga. Vandens malūnų ratus yra sukusios stambesnės rajono upės – Kruoja, Mūša, Beržtalis, Daugyvenė. Jų vandenys energiją teikė Montaičių, Klovainių, Nociūnų, Žeimelio, Raudonpamūšio, Geručių, Pakruojo, Akmenėlių, Pamūšio vandens malūnams.

    Vėjo malūnai buvo dviejų tipų: kepuriniai ir stiebiniai. Pirmųjų sparnai į vėją gręžiami viršutine dalimi – kepure, antrųjų – sukant visą liemenį. Stiebiniai malūnai buvo gerokai mažesni už kepurinius. Visas liemuo laikosi ant ąžuolinio stiebo, įtvirtinto žemėje. Tokių malūnų būta Geručiuose, Dargužiuose, Čičykiuose, Sakaluose, Sitkūnuose, Pašvitinyje, Nociūnuose, Vaižgantuose, Gaižūnuose. Paskutinieji du tebestovi ir dabar. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėta statyti mažus stiebinius malūnėlius. Nemažai jų Didžiojo Tėvynės karo metais. Minėtų malūnėlių kaime būdavo keletas. Naudojami dažniausiai buvo tik asmeniškiems reikalams.

    Pirmieji vėjiniai kepuriniai malūnai pastatyti XIX a. pradžioje. Ypač intensyviai jie buvo statomi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Paskutinis kepurinis malūnas Pakruojo rajone pastatytas 1936 metais Gelčių kaime. Įsigalėjus kolūkinei santvarkai ir elektrifikavus kraštą, vėjo malūnai palaipsniui nustojo funkcionuoti. Seniausi kepuriniai malūnai yra Pakruojo (1823 m.), Geručių (1841 m.), Diržių (1864 m.), Guostagalio (1870 m.), Meldinių (1882 m.), Raudonpamūšio (1883 m.), Montjurgių (1884 m.), Starkonių, Stačiūnų (1890 m.), Steigvilių (1891 m.), Laipuškių (1894 m.), Šukinių (1895 m.), Krompių (1898 m.) ir kiti.

    Statė kepurinius malūnus ne tik vietiniai, bet ir kitų tautybių nagingi meistrai – vokiečiai, rusai, latviai. Tad šie vertingi praeities paminklai – savotiškas tautų tarpusavio bendradarbiavimo atspindys. Nemažai malūnų pastatė trys broliai vokiečiai Vinkleriai, garsus malūnų meistras latvis Bredekis. Jo rankomis statytų ir remontuotų malūnų yra beveik dvidešimt. Apie 17 kepurinių malūnų surentė vietinis meistras Jurgis Čiapaitis (Čepaitis?), buvęs labai galvotas ir turėjęs „glavnaus meistro“ vardą. Minėtų meistrų statytų kepurinių malūnų aptinkama Joniškio, Radviliškio, Pasvalio apylinkėse. Vėjo malūnus sau pasistatė ir sumanūs meistrai: Vincentas Laurušas iš Stačiūnų, Jonas Bukauskas iš Meldinių, Jonas Narijauskas iš Daugšigalių, Dominykas Zuokas iš Janelionių, Jonas Mikiūkštis iš Nekrašiūnų, Jonas Jareckas iš Laipuškių ir kiti. Malūnų statybai naudota vietinė medžiaga – medis, akmuo, plytos, molis, dolomitas, kalkės. Rajone dabartiniu metu užfiksuota 86 mediniai, 13 akmeninių, 6 moliniai ir 5 plytiniai vėjo malūnai.

    Ypatingais puošybiniais elementais vėjo malūnai nepasižymėjo. Užfiksuota malūnų, kurių kepurių atbrailos papuoštos pjaustiniais (Šukionių, Meldinių, Sakalų), girnų dėžės – meniškai ištekintomis kolonėlėmis (Vaižgantų, Krasniškių, Krompių, Starkonių ir kt.). Savotiško dekoratyvumo malūnų eksterjerams suteikia langų bei durų apvadai iš raudonų plytų, akmenų surišimo vietose išvestos siūlės, konstruktyvios durys, įvairių formų langai, vėjarodės, meistriškai parinkti ir sumūryti akmenys. Įdomi vėjarodė – žuvelė išlikusi Krasniškių malūne, vėjarodę – kregždutę turėjo Aleknavičių kepurinis malūnas.

    Malūnų pastatymo datas meistrai mėgdavo iškalti akmenyje (taip padaryta Stačiūnų, Montjurgių, Pakruojo, Raudonpamūšio, Guostagalio, Titonių, Tirkšlionių, Vismantų ir kituose kepuriniuose malūnuose), iškirsti medyje (Steigvilių malūne). Kartais data buvo iškalama vėjarodėje (Diržių ir Geručių vėjo malūnai). Šalia datos meistras dar pažymėdavo savo pavardę ar inicialus.

    Mediniai kepuriniai malūnai – aštuonkampiai, akmeniniai, plytiniai, mūriniai – apvalūs, stiebiniai – keturkampiai. Jų stogai laužyto daugiakampio ar kupolo formos. Kepuriniai malūnai būna triaukščiai, keturaukščiai, penkiaaukščiai, į viršų siaurėjantys, stiebiniai – dviaukščiai, stačiakampiai. Dviejų aukštų buvo ir Geručių bei Jurgaičių kepuriniai malūnai. Keliolika kepurinių malūnų virš pagrindo turėjo apėjimo tiltelius – galerijas. Tokiu būdu apatinis aukštas lyg erdvesnis, platesnis, malūnas stovi tarytum ant postamento. Čia buvo galima įvažiuoti su visu vežimu. Apeigos tiltelius turėjo Sigutėnų, Starkonių, Pašvitinio, Pakruojo, Stačiūnų, Gegiedžių, Ūdekų ir kiti vėjiniai kepuriniai malūnai. Sparnai juose pakilę apie pusmetrį virš apeigos tiltelio. Tokie malūnai buvo praktiškesni, palengvindavo rankų darbą, netrukdydavo eismui – būdavo saugesni. Mūriniai malūnai apeigos tiltelių neturėjo.

    Daugumos malūnų kepurės į vėją būdavo gręžiamos grąžulu. Kad kepurė tolygiai suktųsi, per jos centrą ir užpakalinę dalį prakištos dvi storos sijos, kartimis, vad. „šorkomis“, sujungtos su grąžulu. Grąžulas padarytas iš storo ąžuolinio rąsto, kurio vienas galas pritvirtintas prie kepurės, kitas – nuleistas beveik iki žemės. Vieni grąžulai turi kilnojamus suktuvus („ožiukus“), kitų suktuvai pastoviai pritvirtinti prie grąžulo „uodegos“ (Starkonių, Ūdekų, Gegiedžių kepuriniai malūnai). Kilnojamus suktuvus turėjo dauguma kepurinių malūnų. Naudoti kilnojami suktuvai ir kai kuriuose stiebiniuose malūnuose. Grąžulai su pastoviais suktuvais būdavo tik malūnuose su apeigos tilteliais. Aplink malūnus, turinčius kilnojamus suktuvus, įkasama keliolika ąžuolinių taip vadinamų gręžimosi stulpelių (maždaug 3 – 4 metrai vienas nuo kito ir apie 4 – 5 metrus atstumu nuo malūno suktuvui užkabinti). Tai medinė konstrukcija su stačia centrine ašimi. Suktuvas užkabinamas ant gręžimosi stulpelio, vienas jo virvės ar grandinės galas pririšamas prie grąžulo ąsos ir storesne kartele, įkišta į centrinės suktuvo ašies kiaurymę, sukama. Kituose malūnuose kepurė gręžiama krumpline pavara. Kepurę pasukdavo trim būdais: 1) rankiniu suktuvu, 2) vėjo turbina ir 3) grandine arba virve. Minėtus kepurės pasukimo įrengimus turėjo Nekrašiūnų, Ūdekų, Stačiūnų, Vaišvydžių, Gegiedžių, Guostagalio ir kiti vėjo malūnai.

    Kepurinių malūnų sparnai vidutiniškai buvo 10–11 metrų ilgio, stiebinių – 5–7 metrai. Beveik trečdalį kepurinių malūnų sparnų ploto sudaro kartelių tinklas, ant kurio užtraukiama drobė, vad. „četrais“, „žėgeliais“. Likusi sparnų dalis apkalta vertikaliomis lentomis. Sparnų galuose įtaisytos išimamos vėjalentės. Sparnų drobę buvo galima susukti ir parišti. Jos pagalba sumažinamas ar padidinamas vėjo malūno galingumas. Drobes dažniausiai ausdavo namuose, rečiau naudojo pirktines (brezentines). Kaip ilgai jų užtekdavo, priklausė nuo oro drėgnumo, lino tvirtumo.

    Sustabdomas malūnas būdavo juostiniu stabdžiu, vadinamu „meška“, įmontuotu kepurėje.

    Girnos kepuriniuose malūnuose būdavo dvejos (trejas girnas turėjo Guostagalio ir Geručių malūnai), stiebiniuose – vienerios. Iki XX a. antro dešimtmečio pabaigos naudotos girnos akmeninės. Jos buvo monolitinės, iškirstos iš vientiso akmens. Vėliau plačiau pradėta naudoti lietines girnas. Pagrindas („padas“) būdavo liejamas iš betono, girnapusės darbinė plokštuma – iš specialaus mišinio, naudojant titnagą, magneziją, chlorą. Medžiagą parsiveždavo iš Šiaulių, Kauno. Girnų priliejimo, iškalimo darbus atlikdavo pats malūnininkas, talkininkaujant kaimynams. Iki XX a. trečio dešimtmečio pradžios girnapusę nukeldavo ir užkeldavo 3–4–5 vyrai, naudojant „kylius“, „roliką“, „štangą“, virvę, „ožiuką“ (medinis trikojis), vėliau – geležiniu kranu (žirklėmis).

    Be pagrindinės darbo jėgos – girnų, malūnai dar teikdavo šalia jų pastatytoms lentpjūvėms, rudenį prie malūnų būdavo prijungiama javų kuliamoji. Daugumas vėjo malūnų turėjo dar valcus, piklių bei kitas pagalbines priemones.

    Kai kurie malūnininkai turėdavo padėjėjus, vad. „zelniais“. Šie, padirbėję keletą metų ir gerai pramokę amato, vėliau stengdavosi įsigyti vėjo malūną.

    Užfiksuota atvejų, kai malūnai būdavo išnuomojami. Pasibaigus nuomai, nuomotojas privalėdavo prilieti ir iškalti girnas, esant reikalui, paremontuoti malūną. Už minėtą darbų atlikimą atsiskaitoma buvo atskirai.

    Vėjo malūnai būdavo išsidėstę ne per toli vienas kito, o kartais viename kaime jų stovėdavo net du (Derveliai, Butniūnai), todėl pasitaikydavo ir konkurencijos atvejų. Sąžiningesnis, kruopštesnis, savo amatą geriau išmanantis malūnininkas aplinkinių žmonių buvo labiau gerbiamas. Jo kieme visuomet stovėdavo javų vežimai, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro čia nesibaigdavo laukiančiųjų eilė. Dažnai ir naktimis maldavo. Malūnai kartu būdavo susirinkimo bei informacijos pasikeitimo vieta.

    Vėjo malūnai – praeities kultūrinis palikimas, nors ir netekęs pirmykštės paskirties. Todėl jie yra saugotini bei tyrinėtini nė kiek ne mažiau už kitus rajone esančius istorijos ir kultūros paminklus.

    PLAČIAU Laborų malūnas


    Linkuvos malūnai

    Valsčiuje buvo vėjo, vandens ir garo malūnai, malę miltus maistui ir pašarui. Didesnius garo malūnus Linkuvoje turėjo Juozas Barzevičius, Žeras Volfas ir Bronius Genys bei Vladas Čepas Papušų kaime. Dauguma malūnų, net ne po vieną tame pačiame kaime, buvo vėjo, statyti iš akmens ar medžio. Didesni kaimų malūnai buvo Abraomo Podrečkio Kalpokų k. Adomo Aniūno Laborų k. Petro Pažemecko Guostagalio k. Edvardo Pliūros Raudonpamūšyje, Alekso Lukošiūno Zimbiškių k., Igno Gaigalo Gaižūnų k., Ruvelio Brauerio Dvariūkų k., Karolio Rozenfeldo Ūdekų k., Edvardo Martinaičio Triškonių k. Juozo Atkočiūno Vaižgantų k., Kazio Dževečkos Ruponių k., Juliaus Kimbarto prie Linkuvos, Vandens malūnas buvo tik Antano Kruopio Pamūšio kaime.

    Kalpokai turėjo savotiškai reikšmingą visoje apylinkėje statinį – žydų Abraomo ir Enkės, kaip visi čia sakydavo, malūną. Stovėjo jis ant kalvos prie pat Linkuvos, šalia kelio į Pakruojį. Senojo malūnininko Šerio sūnus Abraomas buvo truputį raišas, o duktė Enkė (liet. Genė) buvo visai nepanaši į žydę. Brolis ir sesuo buvo nevedę ir kartu gyveno. Šeriai pasistatė naują namą prie pat kelio. Anksčiau gyveno senoje žemoje kaimiškoje gryčiutėje.

    Prieš pirmąjį pasaulinį karą malūnas buvo medinis. Malūnui sudegus nuo žaibo, Šeris gavo gerus pinigus. Netrukus sudegusio malūno vietoje buvo pastatytas didelis mūrinis malūnas, kuris stovi ir šiandien. Jo sparnai automatiškai atsisukdavo prieš vėją ir malė, malė...

    Linkuva Kapokų malūnas 1942 m.
    Tolumoje Linkuvos malūnas apie 1935 m.
    Jono Jarašūno malūnas 1935 m.
    Linkuvos malūnas 1930 m.
    Linkuvos Kalpokų malūnas 2019-12 Fotografavo V. Mitė
    Linkuva. Pupinio garo malūnas


    Kalpokų malūnas pergyveno du karus

    Įvažiuojant į Linkuvą, ant kalno aukštyn besistiebiantis Kalpokų vėjo malūnas skaičiuoja antrą šimtmetį. Raudonų plytų statinys, sukdamas girnas, pergyveno du pasaulinius karus, šiandien – tylus besparnis istorijos paminklas.

    Paminklą prižiūri savininkai

    1996-aisiais į Kultūros vertybių registrą įrašytas Kalpokų vėjo malūnas priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Kalpokų ūkis“. Paveldosaugininkai, periodiškai tikrinantys statinio būklę, konstatuoja, kad ji neblogėja: savininkai malūną užsandarinę, saugo viduje esančią dar išlikusią autentišką įrangą.

    „Kalpokų ūkio“ administracijos darbuotojai įleidžia į malūną pasižvalgyti besidominčius istorija – pastato durų raktas saugomas administracijoje.

    Buhalterė Zina Ožiūnienė ir inžinierius Jonas Monkevičius bendromis jėgomis atrakina malūno durų spyną. Žmonės čia lankosi retai, viduje dvelkia dar didesnė žvarba nei vėjuotą dieną lauke.

    Svarstymus, kada malūnas sustojo visam laikui, patikslina Z. Ožiūnienė, ant sienos radusi pluoštą kvitų, datuotų 2004-aisiais. Tokie kvitai buvo išduodami malūno klientams.

    J. Monkevičius, pasišviesdamas žibintuvėliu, patikrina laiptus į antrą aukštą – per šimtmetį daugybės kojų nuzulintos pakopos linksta, bet dar išlaiko lipantį žmogų.

    „Į trečią malūno aukštą geriau nemėginti kopti – laiptai į jį visiškai sutrešę“, – perspėja inžinierius.

    Bendrovės darbuotojai prisimena, jog maždaug prieš penkerius metus apirus skardinei malūno kepurei, ji buvo sutvarkyta įmonės pinigais ir jėgomis. Bet restauruoti visą malūną „Kalpokų ūkiui“ – ne pagal kišenę.

    Kultūros paveldo vertybės byloje įrašyta, kad Kalpokų malūnas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Statinio aukštis 13,6 metro, skersmuo – 11,6 metro. Malūno akmeniniai pamatai ir raudonų plytų sienų fasadas tipiški tam laikmečiui: penki arkiniai visuose aukštuose išdėstyti langai, dvejos durys. Malūno grindys taip pat buvo grįstos plytomis.

    Malūno istorijoje – daug nežinomųjų

    Nėra išlikę žinių apie Kalpokų malūną stačiusį meistrą ar meistrus, pirmąjį savininką.

    Nežinoma ir apie vėjo malūno darbą tarpukariu. Algimanto Miškinio knygoje „Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.)“, išleistoje 1999-aisiais ir išsamiai aptarusioje amatų vystymąsi, miestelio plėtrą, užsimenama tik apie 1930-aisiais pradėjusį veikti mechaninį malūną. Nors toje pačioje knygoje publikuojama fotografijų, kuriose matyti virš Linkuvos trobų iškilę vėjo malūno sparnai.

    Po Antrojo pasaulinio karo Kalpokų malūnas buvo atiduotas vietos kolūkiui. Iš pradžių malė naudodamas vėją, 6-ajame dešimtmetyje buvo pertvarkytas į varomą elektra.

    Linkuviečiai prisimena ilgus metus dirbusį malūnininką Juozą Staišiūną, neseniai iškeliavusį Anapilin. Kalpokų malūną tyrinėjusio istoriko Eligijaus Juvencijaus Morkūno 1995-aisiais metais darytoje fotografijoje užfiksuotas dar vienas tarybinių laikų malūnininkas – Julijonas Vilkas.

    „Iš pradžių malūne grūdus maldavo ne tik kolūkio gyvuliams – miltų susimalti savo reikmėms galėjo ir kolūkiečiai, ir kolūkyje nedirbantys linkuviai. Paskui vienas nuo kito nusižiūrėję, nagingi žmonės ėmė darytis elektrinius malūnėlius susimalti grūdų namie“, – pasakojo „Pakruojo kraštui“ Linkuvos senbuvė Teodora Jasilionienė.

    Dėl to didžiajam malūnui sumažėjo darbo.

    Pasakojama apie malūnininkus žydus

    Prieš penkiolika metų išleistoje kraštotyrininko Gintauto Juozo Janušonio knygoje „Nuo Linkuvos į pietus ir į vakarus“ užfiksuoti senųjų linkuvių pasakojimai apie XIX amžiaus pabaigos – tarpukario laikų Kalpokų vėjo malūno savininkus. Anot pasakotojų, malūnas priklausė žydų Šerių šeimai. Kad malūnininkavo šios tautybės žmonės – Linkuvos apylinkėse nebuvo išskirtinis dalykas: miestelyje klestėjo žydų prekyba, amatai. Bet santykiai tarp jų ir kaimynų lietuvių galėjo būti nevienareikšmiai.

    Pateikėjai, kurių G.J. Janušonis neįvardijo, pasakojo, kad pirmasis Šerių malūnas XIX amžiaus pabaigoje buvęs medinis. Bet tuometinis savininkas (jo vardas neminimas) sugalvojęs, kaip iš statinio gerai pasipelnyti. Apdraudė malūną didele suma ir nutarė padegti. Sumanymui įvykdyti surado netolimuose Būtėnuose gyvenusį valstietį, vardu Petras. Pasakotojai užsimena, jog tas Petras buvęs nekokios reputacijos. Už padegimą malūnininkas pasiūlė penkiolika aukso rublių – caro laikais didelius pinigus. Su Petru sutarę: malūną padegti reikės per audrą, kad atrodytų, jog gaisrą sukėlė žaibas. Vykdytojas iš anksto prisidžiovinęs linų ir laukęs tinkamo oro. Audra su žaibais kilusi Joninių išvakarėse, tad sulaukęs nakties, išgėręs Petras ir įvykdė sandėrį. Pasak pateikėjų, medinis malūnas sudegęs visiškai.

    Šeriui paprašius draudimo pinigų, malūną tikrino caro valdininkai. Bet kaip ir manė apsukruolis, piktadarystės pėdsakų tikrintojai nerado – nusprendė, kad malūną tikrai sudegino žaibas. Gauto draudimo Šeriui užteko pasistatyti naują malūną – triaukštį su akmeniniais pamatais, raudonų plytų sienomis, su automatiškai prieš vėją atsisukančiais sparnais.

    Ar ši istorija – ne žmonių fantazijos vaisius, patikrinti nėra kaip. Gal malūnininkas tiesiog buvo apdairus? Jeigu tais metais žaibai ne kartą trenkė į medinius apylinkių pastatus ir sukėlė gaisrus, šios nelaimės galėjo paskatinti Šerį apdrausti turtą ir vėliau nelikti tuščiomis rankomis.

    Po Pirmojo pasaulinio karo Kalpokų malūną paveldėjo Šerio sūnus Abraomas. Žmonės mena jaunesnįjį malūnininką buvus neįgalų – šlubuodavusį. Abraomas buvo viengungis, gyveno su taip pat vieniša seserimi Enke (kaimynų lietuviškai vadinta Genute). Verslas Abraomui sekėsi gerai, jis pasistatė naują namą vietoje senos kaimiškos grytelės, kurioje anksčiau gyveno.

    Pasakotojai teigia, jog jaunesnysis malūnininkas buvęs suktas: maldamas užsakovams, kaišiodavęs rankas į maišus, pribarstydavęs miltų ant plytinių malūno grindų. O vėliau tuos miltus susišluodavęs į savo maišą. Ar taip iš tiesų buvo – nežinia.

    Antrojo pasaulinio karo metais malūnininko namai ištuštėjo – dabartiniai linkuviai nežino, koks buvo Šerių likimas. Vieni svarsto, kad jie tikraiusiai buvo nužudyti per holokaustą, kaip ir kiti Linkuvos žydai. Kiti mano, kad malūnininko šeima spėjo pabėgti ir pasislėpti. Pastarąją versiją netiesiogiai patvirtintų prieš kurį laiką „Kalpokų ūkį“ pasiekusi žinia iš Amerikos: malūno savininkų įpėdinis pareiškė, kad nepretenduoja susigrąžinti pokariu tarybų valdžios nacionalizuotą Kalpokų malūną.

    2015 m. gruodžio 4 d. Janina ŠAPARNIENĖ

    Linkuvos Jono Jarašūno malūnas

    Ratkaus malūnas

    Pupinio garo malūnas

    Apie prosenelio brolį Antaną Pupinį - pirmąjį Pupinį miestietį prieš 100 metų Mano prosenelio Juozapo Pupinio brolis Antanas buvo verslus žmogus. Išnuomojęs savąjį žemės ūkį Janelionyse (prie Triškonių) išsikėlė gyventi į Linkuvos miestelį. Linkuvoje turėjo didelį raudonų plytų namą (3 nuotrauka, Dariaus ir Girėno g. 18). Pasakojama kad netgi ir maisto parduotuvę buvo atidaręs, tik biznis nelabai paėjo. Savo šį raudoną namą pardavė, ir jame įsikūrė Linkuvos paštas iki 1940 m.

    Tada įsigijo antrą namą, didelį, dviejų aukštų (Pašvitinio g. 20), kuriame gyveno su šeima ir tuo pačiu nuomojo kambarius antrame aukšte. Prie namo pasistatė didžiulį garinį malūną - lentpjūvę (5-6 nuotraukos) ir pjovė lentas. Manau, kad tai jam nešė nemažą pelną. Šiuo metu tik fragmentai iš to malūno belikę.

    Antano Pupinio anūkai pasakoja, kad jis dar ir restoraną Kaune turėjo ir Rygoje “taxi” verslą. Čia dar reikia patyrinėti. Visuomenės pokyčiai, vykę prieš 100 metų palietė ir mūsų gentį, kada buvo paliekama žemė ir keliamasi į miestus. Idomu yra tai, kad Antanui Pupiniui kaip ir nebuvo būtinybės palikti žemės ūkį, bet jis rizikavo ir buvo pirmasis iš Pupinių įžengęs į industriją, ir daręs visai neprastą verslą. Jis buvo tikrai drąsus žmogus.

    Pirmoje ir antrojoje nuotraukose: Antanas Pupinis ir Julijona Kaškelytė savo vestuvių dieną. 1918 m., Linkuva. Už nuotraukas dėkoju Antano ir Julijonos anūkei Julia Stork.

    Rolandas Pupinis 2020-09-12

    Ūdekų vėjo malūnas

    Ant kalnelio, pačioje aukščiausioje vietoje, pro pušų viršūnes vos bematyti Ūdekų kaimo simbolis – kepurinis vėjo malūnas, deja, jau be sparnų. Malūnas pastatytas apie 1902 m. Tai keturių aukštų statinys su kupolo formos kampuota kepure. Jo aštuonkampis cokolis sumūrytas iš lauko riedulių, o visas malūnas medinis. Pirmasis savininkas buvo Šurna, vėliau Nociunskis,Plukas.

    1914 m. iš pastarojo malūną nupirko latvių kilmės Linkavičių dvaro eigulys Karolis Rozenfeldas. Norėdamas jį įsigyti, viską pardavė, net žemę Lauksodyje, ir apsigyveno vos 19 arų malūnininko sodyboje. Net ir nacionalizavus malūną, Rozenfeldas liko čia dirbti, jį prižiūrėjo kaip savo. Ūdekiečiai sakydavo: „Švaru kaip Rozenfeldo malūne“.

    Apie 1931 m. jame buvo įrengtas „garo katilas“, veikęs ketverius metus. Tada buvo galima naudotis malūnu, nors ir nėra vėjo.

    1948 m. malūną perėmė Joniškio apskrities pramonės kombinatas. Sparnai suko girnas iki 1958 metų, o 1959 m. įvesta elektra. Tada malūnas jau priklausė „Didžiojo Spalio” kolūkiui ir buvo naudojamas pagal paskirtį – malė miltus kolūkio ir kolūkiečių gyvuliams. Paskutinis malūnininkas buvo garsus kaimo smuikininkas Povilas Povilavičius.

    1985 m. kolūkio pirmininko Alekso Kriščiūno iniciatyva malūnas buvo rekonstruotas į svetainę. Per keturis aukštus įrengtos gražios patalpos žmonių priėmimui: pirmame aukšte – virtuvė su reikiama įranga ir pagalbinės patalpos, alaus baras, antrame – pokylių salė, trečiame – šokių aikštelė, o pačioje malūno „kepurėje“ – kambarėliai nakvynei. Prie malūno pastatytas priestatas, kuriame įrengta sauna su baseinu. Išorė apkalta naujomis lentelėmis, sudėta daugiau ir truputį padidintų langelių, padarytas išėjimas į savotišką balkoną - apžvalgos aikštelę, apatinė malūno dalis sutvirtinta mūro siena, užkelti nauji sparnai, įdėtos gražios durys, sutvarkyta aplinka. Čia būdavo švenčiamos vestuvės, jubiliejai, susitikimai, vykdavo įvairūs renginiai.

    Likvidavus kolūkį, malūnas išdraskytas tikrąja šio žodžio prasme: išsidalinti baldai, indai, sietynai ir kt. Praėjus kuriam laikui, verslininkas iš Linkuvos Arūnas Stankevičius supirko iš ūdekiečių pajus ir malūną privatizavo, buvo bandyta atgaivinti jo veiklą, tačiau žinoma ir lankoma vieta malūnas jau netapo.

    Dabar yra nykstantis, apleistas ir vėl ieško naujo šeimininko (parduodamas).

    Prisiminė Aldona Ašmonavičienė

    Valakų malūnas

    Iš pietryčių Linkuva susisiekė su Valakų palivarku, kur buvo įdomus malūnas ant vištos kojos. Malūną visą atgręždavo į tą pusę, iš kur pučia vėjas. Tą malūną po pasoga gavęs Daugelavičiaus brolis Zigmė. Jis subankrutavo, ir malūną paėmė žydai Dovidkė ir Cirmamalis: ir žemę, ir malūną už skolas.

    Linkuvos centre suremontuotas kampinis namas priklausė Cirmamaliui, o Dovidkei – prie kultūros namų buvęs medinis namas.

    Valakų malūnas veikė maždaug iki 1940 m. Maldavo miltus. Paskutinis malūnininkas buvo Bajoriūnas. Iš dvaro pastatų buvo likęs tik akmeninis tvartas. Dar iki 19551957 metų buvo išlikę medinės lūšnos – kumetynai, stovėjo dar ir malūnas. Valakų palivarke nebuvo gyvenamųjų namų ponui. Ponas Zigmė Daugelavičius gyveno pas brolį Muravote. Tam palivarkui priklausė Sprakšių kaimo žemės.

    Užrašyta F. Mielienės



    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 140% (+45661-12819=32842 wiki spaudos ženklai).
    • Aleksas Pašuškevičius – redaktorius – 0% (+0-163=-163 wiki spaudos ženklai).