Linkuvos skulptūros

Linkuvos skulptūros

Kryžiai

Informaciją rinko: Pakruojo r. sav. Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Rimkūnų ir Pašvitinio padalinių vyresn. bibliotekininkė Jovita Martišienė, Linkuvos miesto padalinio vyresn. bibliotekininkė Nijolė Lipinskienė.

Skėrių kaime, Antano Valašino sodyboje 2009 m. pastatytas kryžius jo tėvo, buvusio politinio kalinio, Juozo Valašino garbei. Tėvas, grįžęs iš lagerių, visą laiką žadėjo pastatyti kryžių, bet mirė, nespėjęs to padaryti. Sūnus Antanas įvykdė tėvo valią. Kryžius ąžuolinis, gamintas Plungėje
Linkuvos bažnyčios šventorius. Senas ąžuolinis kryžius.
Megučionių kaimo viduryje, prie kelio Linkuva – Pakruojis, dešinėje pusėje, neveikiančiose kapinaitėse stovi betoninis kryžius, 1946 m. pastatytas žuvusiems kare atminti. Kryžiaus liemuo apjuostas ąžuolo lapų vainiku. Kapinės neprižiūrimos.
Linkuvoje, Pakalnio g. Nr.9, Zinaidos Bačanskienės privačiame kieme stovi šeimininkės vyro brolio Romo Bačansko (g. 1945 m) darytas ir iš Baltimorės (JAV) atgabentas stogastulpis su dviem stogeliais. Stogastulpis pastatytas 2015 m.
Kryžius Linkuvos seniūnijoje, Plento kaime, Topolių g., Igno Valionio žemėje. Seniau kryžius buvo ąžuolinis, pavasarininkų prieš karą pastatytas, tačiau jis nugriuvo sudūlėjęs. Po karo, apie 1950 m., kaimo žmonės atstatė cementinį. Informaciją suteikė Ignas Valionis (g 1938 m.) ir Irena Valionienė (g. 1949 m.).
Rauklaukio k., prie kelio Linkuva – Mikalajūnai, dešinėje pusėje ant dviejų ąžuolų, augančių šalia vienas kito, žmonės kala koplytėles ir kryžiukus. Anot labai senų legendų ir pasakojimų, dar I pasaulinio karo metu toje vietoje žmogus stebuklingai išsigelbėjo nuo plėšikų ir, likęs gyvas, atsidėkodamas pakabino kryželį. Nuo to laiko ten ir kiti kalė koplytėles ir kryžiukus. Papasakojo vietinė gyventoja Marytė Armonavičienė (g. 1942 m.).
Linkuvoje, Vaškų g. 8, Aldonos Kupriūnienės kieme 1998 m. atstatytas ąžuolinis kryžius. Autorius Liudas Kernagis Iš Rozalimo. Dievo figūrėlė išdrožta rankomis, pečiai ir viršūnė puošti bumbulais. Ankstesnių šeimininkų Badarų šeimos seneliai davė priesaiką pastatyti kryžių šeimos laimei. Anksčiau šioje vietoje stovėjęs kryžius buvo pastatytas 1954 m. Informaciją suteikė Zinaida Gapšienė – Badaraitė (g.1938 m.).
Koplytstulpis Girbutkių kaime, Liepų g. 2. Dabar tai Žilvino Dobilo kiemas. Kryžių skaptavo ir 1991 m. pastatė miręs ankstesnis sodybos savininkas dievdirbys Juozas Spalgena (g. 1921 m.). Koplytstulpis ąžuolinis. Figūrėlės išplėštos. Nuotrauka, liudijanti, kaip koplytstulpis atrodė dar nenuniokotas, iš Juozo Janušonio knygos „Nuo Linkuvos į šiaurę ir į rytus“. Pasakojo kaimynystėje gyvenanti Stasė Rutkevičienė (g. 1923 m.)
Dievdirbys Juozas Spalgena. Girbutkiai.
Linkuvoje, Joniškėlio g. 17, Ritos Variakojienės kieme (buvusiame Onos ir Alberto Builių, Variakojienės tėvų, kieme) 2014 m. pastatytas ąžuolinis kryžius, kurio autorius Pasvalio tautodailininkas Stasys Motiejūnas. Kryžius kieme buvo Alberto Builio svajonė, tačiau jis ten atsirado tik po šeimininko mirties
Kryžius Linkuvos bažnyčios šventoriuje. 2007 m. jį iš JAV atgabeno ir pastatė Sauliaus Paliūno giminės Petras, Elena, Bronius Blavasčiūnai. Kryžius skirtas Linkuvos parapijai ir klebonui Sauliui Paliūnui.
Kryžius Linkuvos sodyboje 1940 m.
Linkuvoje 1929 m.
Kryžius aptvertas medine tvorele. Tvorelė nudažyta žaliai, aplūžusi. Tvoros matmenys 1,87 x1,90 m. Aplink kryžių auga erškėčių krūmai.
Senieji kaimo gyventojai mena, kad kryžių prie kelio pastatė kaimo žmonės, prieš karą. Kryžių padarė vietinis kaimo gyventojas Žemaitis. Kaime buvo ir daugiau kryžių, tačiau jie sunyko , liko tik šis vienintelis prie kelio.
Prie kelio Linkuva–Pašvitinys, Rauklaukio miške, ant dviejų šalia augančių ąžuolų aukštai pritvirtintos medinės koplytėlės ir medinis kryželis. Ant vieno ąžuolo pritvirtinta koplytėlė, jos viduje - medinis kryželis su Nukryžiuotojo figūrėle. Šalia koplytėlės pritvirtintas medinis kryželis su Nukryžiuotojo figūrėlė. Ant kito ąžuolo kamieno pritvirtintos dvi medinės koplytėlės. Viena didesnė, kita mažesnė. Koplytėlių viduje mediniai kryželiai su Nukryžiuotojo figūrėlėmis.
Pasak vietinės gyventojos Marytės Armonavičienės, senos legendos ir pasakojimai byloja, jog dar I pasaulinio karo metu toje vietoje žmogus stebuklingai išsigelbėjo nuo plėšikų. Išlikęs gyvas, atsidėkodamas pakabino kryželį. Nuo to laiko ten ir kiti žmonės prikaldavo koplytėles ir kryželius. Informaciją pateikė Marytė Armonavičienė g. 1942 m.
Stačiūnų karavykas. Taip vadinti dabar jau beveik išnykę neįprastos konstrukcijos kryžiai, kurių viršutinė kryžma trumpesnė už apatinę. Dar jie vadinti maro kryžiais. Kryžiaus kryžmose bei stiebe išdėliota 18 raidžių, o tarp jų įterpti 7 kryželiai. Kiekviena raidė simbolizuoja tam tikrą specialios karavyko maldos žodį. Atrodo, kad stačiūniškiams nemažai tekę gintis nuo marų ir kitokių cholerų, nes kaimas buvo pasistatęs du karavykus. Antrasis stovėjo bažnyčios šventoriuje. Nugriuvo mano ankstyvoje vaikystėje, bet jį dar pamenu. O šitas, pergyvenęs šventoriaus karavyką keliais dešimtmečiai, stovi kryžkelėje prie kaimo iki šiol. Naktį ten galima prisikviesti velnią, kuris, mainais į sielą, išmokina groti bliuzą. Pavadinimas “Karavykas” kilo nuo Ispanijos miesto - Caravaca. Nuo maro saugančio karavyko kryžiaus prototipas - relikvija, kurią įgijo Ferdinandas III kovose su maurais. XX a. pradžioje karavykai Lietuvoje buvo visiškai nunykę. Antai, valstietis tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas Basanavičiui rašė, kad “karavyko kryžius daug stato po du, po tris kitam sodžiuj po šiauliškius = pakuršiečius, bet žemaičiuose ir Lietuvoj 1900 m. vaikščiodams nemačiau (“Juodoji knyga”, p. 211). Tačiau jų labai daug pristatė 1928-ais m. švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 10-metį. Taip simboliškai mėgindami apsisaugoti nuo maro iš rytų. Bet, atrodo, per mažai bus pristatę... Tačiau Stačiūnų karavykas ne nepriklausomybinis- datuotas 1901 m.