Lionginas Baliukevičius
| Lionginas Baliukevičius | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1925 m. sausio 1 d. Alytus |
| Mirė | † 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškis, Leipalingio valsčius |
|
| |
| Tėvas | Kostas Baliukevičius |
| Motina | Joana Baliukevičienė |
|
| |
| Veikla | rezistentas
|
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925 m. sausio 1 d. Alytuje – 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje) – Lietuvos rezistentas, Dainavos apygardos vadas.
Biografija
Baigė Alytaus gimnaziją. 1943 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1944 m. vasario mėn. įstojo į Vietinę rinktinę. Naciams išformavus junginį, tarnavo Tėvynės apsaugos rinktinėje. 1944 m. pabaigoje su kitais bendražygiais išvežtas aerodromų apsaugai į Čekoslovakiją. 1945 m. gegužės 15 d. kaip vokiečių eilinis pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. 1946 m. pabėgo į Lietuvą iš Ukrainoje buvusio lagerio, kur dirbo Donbaso anglių šachtose. Tais pačiais metais įsijungė į partizanų gretas. 1946 m. lapkričio 1 d., pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamą Geležinio Vilko grupę.
Gana greitai buvo pastebėti Dzūko organizaciniai ir literatūriniai gabumai. 1947 m. vasario 1 d. paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tais pačiais metais rugsėjo 15 d. tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantu. Šalia šių pareigų nuo 1948 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas“ leidybą.
1948 m. Dzūkui suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu pakeltas į partizanų leitenanto laipsnį. 1949 m. gegužės 19 d. įvykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje paskirtas apygardos vadu, kartu laikinai ėjo Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Nors paskirtas vadu sunkiomis partizaninės kovos sąlygomis, jis ėmėsi atkurti organizacinę struktūrą, tęsė pogrindinės spaudos leidybą. [1]
Žuvo išduotas MGB agento 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje kartu su dar trimis partizanais: Augustinu Babrausku-Švedriu, Antanu Vailioniu-Špoku ir Anastazu Kakniavičiumi-Švidriu. Autentišku Dzūko gyvenimo ir kovos liudininku liko jo rašytas dienoraštis, rašytas nuo 1948 m. birželio 23 d. iki 1949 m. birželio 6 d. [2][3]
Pokario metais nukentėjo L. Baliukevičiaus šeima. 1947 m. ištremta partizano motina Joana Baliukevičienė ir dėdė Alfonsas Petruškevičius. 1949 m. į aktyvių partizanų gretas įsijungė brolis Kostas Baliukevičius-Rainys-Tylius (g. 1926), kuris žuvo 1951 m. vasario 15 d. eidamas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininko pareigas.
Žuvusių partizanų atminimui prie buvusio bunkerio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGTC) pastatė kryžių ir Atminties žymenį.
Įvertinimas
- 1949 m. ir 1950 m. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais).
- 1998 m. suteiktas pulkininko laipsnis, kartu apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. [4][5]
Literatūra
- Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d. – 1949 m. birželio 6 d. (sud. Algis Kašėta). – 2-asis leid. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2006. – 185 p.: iliustr. – ISBN 9986-757-50-9
Šaltiniai
- ↑ http://www.genocid.lt/datos/baliukev.htm
- ↑ Dainavos partizanų apygardos vadą Lionginą Baliukevičių-Dzūką prisimenant
- ↑ Nepalaužtas laisvės troškimas // XXI amžius, 2010-01-27, Nr. 7 (1792)
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=56604
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=56606
| ||||||