Liucija Lindaitė-Šidagienė

Liucija Šidagienė ( Lindaitė)
Gimė	1928 m. spalio 31 d. Pasvalio raj., Medžvalakio vienk.
Veikla	Dotnuvos II-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytoja
Išsilavinimas	1948 m. Linkuvos gimnazija

Liucija Lindaitė-Šidagienė (g. 1928 m. spalio 31 d. Pasvalio raj., Medžvalakio vienk.) – Dotnuvos II-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytoja.

Gyvenimo kelias

Tėvas – Povilas Linda, s. Juozo, (1878-1971). Motina – Filomena Paltarokaitė-Lindienė, d. Juozo, (1898-1968), kilusi iš Šikštonių kaimo. Tėvai raštingi, lankę caro mokyklą, labai mėgo dainuoti, visa šeima po darbo dainuodavo. Gavėnios metu – giedodavo, nes tėvai buvo labai religingi.

Pradžios mokyklą lankė Grūžių bažnytkaimyje.

1940 m. tėtis išvežė Linkuvon į penktą skyrių. 1941 m. pradėjo lankyti gimnazijos pirmą klasę. Pokario metais vadovėlių neturėjo. Mokėsi iš užrašų, kurių pakoreguoti bei persirašyti rinkdavosi pas klasės seniūnę Vladą.

Iš dėstomų dalykų labiausiai mėgo humanitarinius mokslus, ypač geografiją, istoriją. Labiausiai nemėgo ir nesuprato geometrijos ir trigonometrijos. Algebra patiko. Mokytis buvo nelengva, kiekvienais metais reikėjo laikyti keliamuosius egzaminus iš pagrindinių dalykų.

Aktyvi užklasinėje veikloje: lankė chorą, šokių būrelį, žaidė tinklinį. Gimnazijoje buvo dažnai rengiami spektakliai, net operetės, nes turėjo gerą muzikos mokytoją Petrą Grašvą. Jis vadovavo ir bažnyčios chorui, kuriame dalyvavo visi. Choras buvo gana aukšto lygio – giedojo Mocarto mišias, dalyvavo pirmoje respublikinėje dainų šventėje Vilniuje 1946 m. Buvo pakviesti koncertuoti Švietimo ministerijoje. Smagūs ir turiningi buvo gimnazijos vakarai – visada su vaidinimais ir kitokia menine programa.

1949 m. kovo mėn. šeimą ištrėmė Sibiran. Universitete greit apie tai sužinojo. Liucija pakliuvo į saugumo rankas, atsitiktinumo dėka pavyko pabėgti. Per gerus draugus susirado darbą Vilniaus apskrities Dieveniškių valsčiuje. Nutarė važiuoti dirbti Ukmergėn, nes Dieveniškių kraštas pasirodė tikrai visu šimtmečiu atsilikęs nuo Lietuvos: nei sodų, nei medelių, nei daržų bei darželių prie sodybų nėra. Troba dviejų galų: vienam gale sandėlys, kur ir kiaulės vaikšto, nes tvartuose jos nelaikomos; kitam gale tik vienas kambarys su rusiška krosnim, su iš lentų sukaltu stalu ir suolais bei gultu, atseit lova, kurio vienam gale guli tėvai, o kojūgaly – vaikai šiauduose murkdosi. Žmonės kalba pusiau lietuviškai, pusiau gudiškai.

1949 m. pradėjo dirbti Krikštėnų septynmetėje mokykloje. Iš pradžių eiline mokytoja, vėliau – direktoriaus pavaduotoja. Tėvų susirinkime visa salė ūžė lenkiškai. Ir vaikai pertraukų metu kalbėjo lenkiškai. Po metų lenkiškumas išnyko. Mokytoja nebardavo, nepašiepdavo vaikų už lenkišką šnektą tik gražiuoju aiškindavo, kad čia mūsų žemė, kad jie lietuvaičiai. Didelę įtaką turėjo ir tai, pati vedė visą saviveiklą. Visos Liucijos programos, visos dainos buvo labai lietuviškos, patriotinės. Savo mokiniams stengėsi įkalti Daukšos žodžius „Nėra niekingesnės tautos, kuri išsižada savo kalbos“.

Nei radijo, nei televizorių žmonės tada neturėjo, nebuvo ir kultūros namų, visas kultūrinis gyvenimas sukosi apie mokyklą. Visus saviveiklinius sugebėjimus, panaudojo mokyklos užklasinei veiklai. Subūrė mokinių ir jaunimo chorelį, dramos ir šokių būrelius. Į suruoštus spektaklius bei kitus renginius, gausiai suplaukdavo aplinkiniai žmonės.

1954 m. ištekėjo ir išvyko dirbti į to paties rajono Veprių vid. mokyklą.

Nuo 1960 m. pradėjo dirbti Dotnuvoje, nes vyrą paskyrė mokyklos-internato direktoriumi. Liucija internate dirbo auklėtoja, tuo pačiu metu Dotnuvos II-oje vidurinėje mokykloje dėstė istoriją. Kai 1964 m. Dotnuvos mokyklą- internatą reorganizavo į pagalbinę mokyklą protiškai atsilikusiems, išvyko į Ignaliną.

Vaikų neturėjo.

Šaltiniai

• Aldona Valiulytė-Rakickienė, Linkuvos gimnazijos XXIV laida 1948 m. Vilnius, 2003.