Liudas Dambrauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Liudas Dambrauskas
1994 01 07 DambrauskasLiudas31.jpg

Gimė 1921 m. [[Blogas privalomas parametras (1=mėnuo 25]] d.[[Kategorija:Gimę Blogas privalomas parametras (1=mėnuo 25 d.]]
Kuronys, Pagirių valsčius
Mirė 2003 m. lapkričio 25 d. (81 m.)
Kaunas

Sutuoktinis(-ė) Aldona Dambrauskienė
Vaikai

Saulius Dambrauskas


Veikla
rezistentas, politinis kalinys, rašytojas ir publicistas
Partija 1992 m. Lietuvos socialdemokratų partija

Išsilavinimas technikos mokslų daktaras
Alma mater 1962 m. Maskvos politechnikos institutas

Žymūs apdovanojimai

Liudas Dambrauskas (1921 m. balandžio 25 d. Kuronyse, Pagirių valsčius2003 m. lapkričio 25 d. Kaune) – rezistentas, politinis kalinys, rašytojas ir publicistas, technikos mokslų daktaras, Kauno m. Garbės pilietis.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – Pranas Dambrauskas (_, Kuroniu kaime – 1956 m. ), valstietis; - Barbora Dambrauskienė (iki … m. Vaičiūnaitė, _, Maišimų kaime – 1943 m. rugsejo 21 d., Kuronių kaime), namų šeimininkė. Broliai, seserys – Liudas buvo jauniausias, tryliktas vaikas, kuriam likimas skyrė gimti luošu - su dešinės kojos deformacija. Jis turėjo penkias seseris ir septynis brolius. Patys vyriausieji – 4 broliai ir 4 seserys anksti mirė dėl nelaimingų atsitikimų, epidemijų ir kt. Paskutinieji 5 išliko. Zosė, g. 1908 m., 1920 m. baigė pradžios mokykla, įstojo i Šėtos progimnaziją, po metu gimus Liudui tapo jo aukle, 1930 m. ištekejo). - Andrius, g. 1909 m., 1956 m. vedė, 1964 m. žuvo dirbamas Panevėžio medelyne, liko vaikai Virginijus ir Irena. - Jonas, g. 1914 m., Ukmergės amatų mokykloje įgijo šaltkalvio specialybę, 1940 m. Vilniuje tapo mokytoju, 1944 m. tapo partizanu, 1947 m. žuvo Bebrikiu kaime. - Rapolas, g. 1916 m., baigęs gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją, mokslus tęsė Romoje, 1940 m. metęs mokslus grįžo į Lietuvą, įsitaisė mokytojauti prie Maišiogalos, ten vedė, 1947 m. baigė ekonomiką, 1948 m. buvo išvežtas į Irkutską, 1956 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, užaugino ir išmokslino 2 sūnus ir dukrą. Vaikai – Vidas Dambrauskas – Giedrius Dambrauskas – Saulius Dambrauskas – Dalia Dambrauskaitė.

Gyvenimo pradžia

Liudas (Liudvikas) Dambrauskas gimė Kuronių kaime medinėje, šiaudais dengtoje sodyboje, kurioje jau senai gyveno Dambrauskai. Čia gimė ir garsus dėdė Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Gimė jis luošas, ...

Mažasis Liudukas kaip pagrandukas iki septynerių metų buvo lepinamas ir rengiamas suknele, nes taip pigiau atseidavo. Su pirmomis kelnaitėmis prasidėjo ir jo vargai - pasidarei tikras vyras vyras, pasakė tėtis ir nuo tada prasidėjo karvių ganymas. Sulaukęs 10-ies metų Liudas dar nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tuo metu prasiplėtė ir jo "profesija", papildomai gavo naktimis miške saugoti ir arklius. Atsirado ir kiti dabai - javų kūlimas, pupelių ir aguonų gvildenimas, pančių ir virvių pynimas ir t.t. 1930 m. vasara Kuronyse buvo šventiška - vasaroti atvyko tėvo brolis prelatas, rašytojas A. Jakštas. Jam išvažiavus tėtis pradėjo rūpintis Liudo mokymu - dėdė pažadėjo jeigu leis jį mokytis, kiekvienais metais duos po 200 litų.

Mokslo pradžia

1932 m. namuose apsigyveno mokytoja tėčio brolio Antano duktė Stasė. Ji nesutiko su Liudo brolio Rapolo išmintimi, kad pradžios mokykla yra tik laiko švaistymas ir į gimnaziją galima pasiruošti namuose. Pagal to meto įstatymą iki 12-os metų buvo privaloma lankyti pradžios mokyklą - todėl lapkričio 1 d. Liudas pagaliau tapo "studentu". Pagal ūgį jis buvo priskirtas prie trečiokų... Bet čia ir prasidėjo tikrieji Liudo vargai - mokytoja Stasė tėvams pareiškė: iš Liudo nieko nebus, trūksta pasiruošimo ir svarbiausia - gabumų... Kadangi buvo žiema, mokytis leido toliau, nuo perkėlimo į antrą skyrių išgelbėjo "dūdos". Ir tada Liudui atsirado užsispyrimas ir nuoširdus mokymosi darbas. Nors ir su pataisa jis buvo perkeltas į ketvirtą skyrių. 1934 m. vasarą ketvirtą skyrių Liudas baigė geriausiai iš visų - nors iš diktanto buvo tik trejetas, bet visų kitų dalykų - tik penketai.

Šeimoje kilo diskusija kur jam mokytis toliau. Tėvas siūlė mokytis amato (iš šlubio kunigo nepadarysi), o Liudas norėjo į gimnaziją. Šeimo starybą nusprendė - mokytis amato.

Bet Liudas nepasidavė - slaptai paprašė brolio Jono (kuriam buvo pavesta nuvešti dokumentus), kad paduotų dokumentus į gimnaziją, o namie pasakytų, kad šlubų mokytis amato nepriima... Tą apgavystę Jonas ir padarė. Tačiau tam reikėjo ministerijos sutikimo, nes Liudas buvo vyresnis ir galėjo trūkti vietų. Laimei toks sutikimas buvo duotas.

Gimnazijoje

1934 m. rudenį Liudas tapo Ukmergės gimnazijos mokiniu. Jam čia mokintis buvo labai sunku - nebuvo pagrindų. Nesisekė lietuvių kalbos diktantai ir vokiečių kalba. Tačiau iš matematikos buvo penketai. 1935 m. gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Švoba, su kuriuo tėvas Šėtoje, kaip tėvų komiteto pirmininkas, buvo susipykęs. Todėl toliau leisti mokytis Ukmergėje tėvas Liudui nebeleido. Taip nuo 1935 m. Liudui teko mokslus tęsti Šėtos progimnazijoje.

1938 m. vasario 19 d. mirė dėdė A. Jakštas, kuris kiekvienais metais skirdavo 200 litų už Liudo mokslus. Todėl tolesnis mokymasis "pakibo ant plauko" - tėvas niekaip neišbrido iš skolų. Tačiau jis nutarė leisti Liudui užbaigti progimnaziją. Nors iš elgesio atestate buvo tik trejetas, tačiau kiti pažymiai tėvą tenkino ir jis pasakė, kad ir toliau sutinka remti Liudo mokslus.

1938 m. rugsėjo 1 d. Liudas pravėrė Kėdainių gimnazijos penktos klasės duris. 1939 m. pavasarį Liudas negavęs tėvų sutikimo pats ryžosi daryti deformuotos kojos operaciją. Ji daug padėjo, tačiau kadangi tai buvo atlikta daug metų pavėluotai, visai šlubumas neišnyko.

Šeštoje klasėje Liudas įsitraukė į būrelių veiklą - tapo kraštyrininkų, literatų ir religijos būrelių valdybos nariu ir ateitininkų pirmininku. Šeštoje klasėje pagerėjo ir jo finansiniai reikalai - tapo aktyviu korepetitoriu, per mėnesį sugebėdavo uždirbti net po 60-70 litų.

1940 m. rugsėjį mokslo metai prasidėjo permainomis - su atėjusia rusų kariuomene atėjo ir nauja sovietinė ideologija. Klasėse vietoj kryžiaus atsirado Stalino portretai. Gimnazijoje dalykiai būreliai ir organizacijos buvo uždraustos - atsirado dvi stovyklos: komjaunuolių ir lietuvių. Rugėjo viduryje Liudas su milicininkų palyda buvo pristatytas į NKVD būstinę. Prasidėjo tardymas, gąsdinimas ir reikalavimas bendradarbiauti. Liudui beliko išeitis formaliai sutikti, o paskui mąstyti kaip laviruoti. Po kurio laiko saugumas liepė Liudui męsti mokslus gimnazijoje ir nutraukė su juo bendradarbiavimą. Tai padaręs ir keletą mėnesių išbuvęs namie Liudas grįžo į mokslus ir ėmė ruoštis egzaminams.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjusi lietuvių trėmimo į Sibirą operacija užbaigė mokslo metus, baigiamieji egzaminai išlaikyti, tik diplomų įteikimas neįvyko.

Karo apsuptyje

Prasidėjęs II-as pasaulinis karas vėl įnešė sumaištį. Naujoji valdžia nutarė laikyti baigusiais gimnaziją po šešerių jos metų. Naujam apkrities viršininkui pasiūlius Liudas tapo Kedainių miesto metrikacijos biuro vedėju. Tačiau civilinė metrikacija ir toliau lietuvių nežavėjo, todėl šis biuras greitai buvo uždarytas, o Liudas paskirtas Darbo biržos vedėju. Bet greitai tą tarnybą perėmė vokiečiai savo žinion. Iš to darbo jis išėjo ir apsigyveno Krakėse, kur pradėjo dirbti draudimo inspektoriumi, reikėjo pinigų tolesnėms studijoms.

1941 m. lapkričio pabaigoje darbą atnaujino Kauno universitetas. Liudas norėjo jame studijuoti teisę, tačiau tam fakultetui veikti vokiečiai leidimo nedavė. Iš esamų mokslų labiausiai prie širdies buvo cheminė technologija. Į šią specialybę ir buvo paduotas prašymas studijuoti.

1942 m. sausio 8 d. Liudas su 500 markių ir lagaminu reikalingiausių daiktų atvyko į Kauną chemijos studijoms. Įsijungęs į mokslus jis nesišalino ir politikos - 1943 m. pradžioje iš 5 studentų buvo sudarytas Lietuvos jaunimo sąjungos centras, į jį įėjo ir Liudas. Šioje veikloje išbuvęs apie metus jis susirgo ir taip jam teko užbaigti šią veiklą. Studentas norėdamas išsilaikyti universitete privalėjo įsidarbinti (vokiečiai studijų nelaikė rimtu darbu). Nors dėl sveikatos Liudui pavyko gauti "baltą bilietą", tačiau ir toks atleidimas nuo kariuomenės negarantavo saugumo - galėjo mobilizuoti darbams.

Pedagoginė veikla

Ji prasidėjo 1943 m. Pagirių miestelyje pavaduojant savo gerąją mokytoją Stasę. Tas darbas Liudui patiko.

Todėl sugrįžęs į Kauną nutarė paragauti mokytojo duonos skonio. Kauno VIII gimnazijai reikėjo fizikos mokytojo. Po giminaičio tarpininkavimo pavyko gauti mokytojo darbą ir prie to vadovauti fizikos kabinetui. Mokytojo darbas neapsiribojo vien tik dalyko dėstymu - reikėjo organizuoti ekskusijas, žygius, dalyvauti pobūviuose. Nors mokytojos darbas buvo antraeilis, dėl kasdieninės elgsenos jis tapo pirmaeiliu. Dėl jo ėmė labai trūkti laiko - teko pereiti prie napoleoniško gyvenimo būdo - miegoti 4-5 val. Per vasaros atostogas Liudas buvo pakviestas padirbėti auklėtoju Kulautuvos jaunimo stovykloje. Neilgai joje išbuvęs vasarą toliau leido tėviškėje pas mamą.

Po vasaros atostogų be studijų Liudas tęsė mokytojavimą: VIII gimnazijoje - fiziką ir suaugusiųjų institute - chemiją.

1944 m. sausį Liudą ištiko nelaukta nelaimė - šlapiojo pleurito liga. Iš pradžių galvota, kad šis negalavimas truks neilgai. Tačiau keli mėnesiai prikaustę Liudą ligonio lovoje visus jo planus ir svajones susprogdino lyg muilo burbulą. Iš ligoninės jis išėjo tik gegužę. Ir ne todėl, kad buvo pasveikęs, o kad reikėjo pasirūpinti egzistencija - vokiečiai traukėsi ir reikėjo susirasti prieglaudą. Teko prisglausti Kulautuvoje buvusioje jezuitų viloje.

Nauja okupacija

Čia būnant ir atėjo frontas su nauja okupacija. Be plaučių tuberkuliozės prikibo ir kairės kojos nervo uždegimas. Kunigo Petro Lažinsko rūpesčiu Liudas pateko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Kadangi vaistų ir gydymo nebuvo kunigas padėjo sugrįžti į tėviškę. Tačiau ir čia ramybės nebuvo - vienkiemis buvo netoli miško, todėl valdžia jos kitaip nevadino kaip Kuronių kaimo banditų lizdu.

Tokių aplinkybių įtakojamas Liudas sugrįžo į Kauną. Draugai jau buvo įsitraukę į studijas, Liudas tebebuvo jų sqrašuose, tačiau po ligos dar buvo neatsigavęs. Ir kaimas ir miestas gyveno tomis pačiomis nuotaikomis - kaimas telkėsi į ginkluotą pasipriešinimą, o miestiečiai priešnosi pasyviai. Studentija nebuvo nuošalyje, bet neturėjo aiškios programos. Suaktyvėjus "išvaduotojų" terorui pradėjo reikštis Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikla. Tačiau LLA siūloma karinė koncepcija buvo perdėm kraštutinė. Todėl aktyvoji studentija bendraudama su vyresniaja karta 1944 m. lapkričio pabaigoje įkūrė nelegalią organizaciją Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT). Pagrindinis LIT tikslas buvo išsaugoti lietuvių tautą ir paruošti ją nepriklausomybės atkūrimui, išsaugant intelektualinį, fizinį ir genetinį potencialą. Buvo užmgesti kontaktai su LLA ir prieita bendra išvada: politinei linijai vadovauja LIT, o karinei - LLA. Prie vyresnios kartos ratelio: Juozo Rainio, Antano Juškos prisidėjo Juozas Keliuotis, Kazimieras Baršauskas, P. Navardaitis, J. Jaržemskas. Mindaugas Bloznelis "suorganizavo" Kauno burmistro antspaudą ir pluoštą pasų blankų (buvo galima atbuline data juos išdavinėti). 1944 m. gruodžio mėn. buvo išleistas laikraščio "Aušra" pirmas numeris, kurį redagavo J. Rainys. Antras "Aušros" numeris pasirodė 1945 m. vasario mėn., redaktorius J. Keliuotis. Buvo rengiama medžiaga ir trečiam numeriui balandžio mėn. 1945 m. balandžio 7 d. areštas visiems planams uždėjo kryžių. Iš M. Bloznelio sužinojęs LLA štabo viršininkas Žybartas-Eidimtas išdavė LIT štabo vietą Molėtų g. 26, kur buvo radijas, nelegali spauda, žemėlapiai ir visi LIT dokumentai. Tardyme MGB rūmuose Kaune dalyvavo pats LTSR saugumo ministras generolas Alekandras Guzevičius. 1945 m. rugsėjo 25 d. prasidėjo L. Dambrausko ir jo draugų teismas. Kartu su Liudu LTSR karinio trubunolo buvo teisiami: Mindaugas Bloznelis, Juozas Rainys, Juozas Keliuotis, Pranas Sasnauskas, Boleslovas Kavaliauskas, Leonas Tvarijonavičius, Juozas Tvarijonavičius, Faustas Ivanauskas, Antanas Bloznelis, ... Tesimo nuosprendis buvo: Liudą Dambrauską - sušaudyti, Mindaugui Blozneliui, Juozui Rainiui, Pranui Sasnauskui, Leonui Tvarijonavičiui - dešimt metų lagerio plius penkeri ištrėmimo. Juozui Keliuočiui - treji metai lagerio.

1945 m. gruodžio mėn. sprendimas sušaudyti buvo pakeistas 10 m. lagerio. 1946 m. balandžio 20 d. prasidėjo etapavimas į tremties vietą. Gegužės 3 d. - Čeliabinsko persiuntimo punktas.


Išsilavinimas

19321934 m. mokėsi Kuronių pradžios mokykloje, 19341935 m. Ukmergės gimnazijoje, 19351938 m. Šėtos progimnazijoje. 1938 m. pašalintas iš gimnazijos už veiklą ateitininkų draugijoje. 19381941 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje. 19411945 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Cheminės technologijos fakultete, kartu dirbo mokytoju Kaune.

Karo sukūriuose

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, įsijungė į rezistentinį sąjūdį, aktyviai dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje.

Vokiečių okupacijos metais įsijungė į antinacinę veiklą, leido ir platino pogrindžio spaudą, dalyvavo katalikų ir liaudininkų pogrindžio studentų rateliuose. 1943 m. išrinktas į pogrindžio Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos centro valdybą. 1944 m. su keliais bendražygiais įkūrė Lietuvos išlaisvinimo tarybą (LIT), tapo jos vadovu.

1945 m. suimtas už politinę veiklą Lietuvos aktyvistų fronte, Katalikų jaunimo sąjungoje bei Lietuvos išlaisvinimo taryboje ir nuteistas sušaudyti, tačiau vėliau mirties bausmė buvo pakeista 10 metų lagerio. Kalintas Spasko Lageryje (Kazachija). Grįžo 1955 m.

Sugrįžus į gyvenimą

19561973 m. „Inkaro“ gumos fabriko inžinierius, technologinio skyriaus viršininkas. 1956–1962 m. neakivaizdžiai studijavo Maskvos politechnikos institute. 1969 m. Maskvos M. Lomonosovo universiteto Tiksliosios chemijos technologijos institute apgynė technikos kandidato (daktaro) disertaciją.[1]

19731981 m. Termoizoliacijos instituto Vilniuje mokslinis bendradarbis. Paskelbė per 50 mokslinių darbų, iš jų 21 pripažintas išradimais. 1984 m. už politinę veiklą nuteistas 3,5 m. kalėjimo ir 2 m. tremties. Iki 1987 m. kalėjo Mordovijoje. 1987 m. grįžęs įsijungė į pogrindinės spaustuvės „ab“ darbą, platino pogrindinę literatūrą.

1990 m. JAV lietuvių fondo „Į laisvę“ vienas steigėjų, 19911992 m. Lietuvos filialo pirmininkas. 1993 m. rezistencinio paveldo bendrijos „Atmintis“ steigėjas ir vadovas.[2]

1992 m. Lietuvos socialdemokratų partijos sąraše kandidatavo į Seimą. 1993 m. suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis.

Paskelbė daug straipsnių aktualiomis temomis leidiniuose „Kauno aidas“, „Tremtinys“, „Diena“, „Santara“, „Tautos mokykla“, „Naujoji Romuva“. Buvo vienas iš atnaujinto žurnalo „Naujoji Romuva“ steigėjų. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[3]

Įvertinimai

Bibliografija

  • Gyvenimo akimirkos. Atsiminimai. - Vilnius: Vaga, 1990 m. - Pirma knyga, 678; - Antroji knyga,
  • Žvilgsnis į dabartį, 1992 m.
  • Politinių aistrų sūkury, 1994 m.
  • Spingsulė tamsaus tunelio gale, 1995 m.
  • Baravykų raistas: vaizdeliai iš protėvių buities. – Kaunas: Atmintis, 1997. – 143 p.: iliustr.
  • Praeities aidai. – Kaunas: Atmintis, 1997. – 204 p.: portr.
  • Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas: apie antisovietinės rezistencijos dalyvį Vytautą Skuodį. – Kaunas: Atmintis, 1999. – 12 p.: iliustr.
  • Kovo 11-osios tragizmas, 2001 m.
  • Išeinančiojo mintys (sud. Aleksas Dabulskis). – Vilnius: Gairės, 2006. – 384 p.: iliustr. – ISBN 9986-625-79-3
  • Liudas Dambrauskas. Vėjų pagairėje. Svarbiausi gyvenimo tarpsniai, turėję tiesioginės ir netiesioginės įtakos manojo Aš formavimuisi. Atmintis. 2002.; Liudas Dambrauskas. Bibliografija. Sudarė: Birutė Lysenkienė, Ona Dainauskienė. Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, bibliografijos - kraštotyros skyrius. Kėdainiai. 2001.

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: