Liudvikas Šiaučiūnas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Liudvikas Šiaučiūnas
    Linkuva. Šiaučiūnas 1929.jpg

    Gimė 1862 m. balandžio 18 d.
    Ragaišių kaime
    Mirė 1939 m. sausio 15 d.
    Linkuvoje
    Palaidotas
    Linkuvos bažnyčios šventoriuje

    Sesuo

    Veikla
    kunigas kanauninkas, visuomenininkas, švietėjas, knygnešys

    Liudvikas Šiaučiūnas (1862 m. balandžio 18 d. – Ragaišių km. (Debeikių parapija, Anykščių raj. – 1939 m. sausio 15 d. Linkuvoje, palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje) – kunigas kanauninkas, visuomenininkas, švietėjas, knygnešys.

    Anykštėno Biografija

    Gimimo data nustatyta pagal Debeikių parapijos krikšto metrikų įrašą. Kitur minimas kaip gimęs 1862 m. balandžio 18 d.

    Tėvai: Petras Šiaučiūnas ir Marcelė Baranauskaitė-Šiaučiūnienė – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Sesuo Juozapina Šiaučiūnaitė-Maciūnienė – švietėja, gydytojo Juozo Maciūno žmona.

    1861 m. balandžio 9 d. Debeikių bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas Stanislovas Gricevičius.

    Mokėsi pas daraktorių, paskui Svėdasų, Anykščių raj. valdinėje pradžios mokykloje, baigė Liepojos (Latvija) gimnaziją. 18821886 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Gimnazijoje ir seminarijoje platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

    1886 m. kovo 29 d. buvo įšventintas kunigu.

    18861891 m. L. Šiaučiūnas tarnavo vikaru Linkuvoje (Pakruojo raj.). Čia jis toliau platino lietuvišką spaudą, kurios jam atnešdavo knygnešiai, mokė parapijiečius lietuviškai skaityti, ragino tėvus neleisti vaikams mokytis skaityti "graždanką" – lietuviškus žodžius rusiškomis raidėmis. Vikaras, lankydamas tikinčiuosius, jiems aiškindavo, kad nedera namuose šalia kabinti šventųjų paveikslų ir carinės Rusijos valdininkų portretų. Laidodamas Linkuvoje mirusį kunigą – 1863 metų sukilimo tremtinį, jis surengė lietuviškumą demonstravusias iškilmes.

    18911892 m. L. Šiaučiūnas buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras. Joniškyje jis suaktyvino knygnešių veiklą, palaikė ryšius su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, surengė kampaniją, stiprindamas lietuvių įtaką prekyboje, paskatino lietuvius ūkininkus steigti vartotojų bendrovę. Tuo metu susipažinęs su teisininku Motiejumi Čepu (18661962), drauge stiprino lietuvybės dvasią ir palaikė draugystę iki gyvenimo pabaigos.

    18921894 m. jis buvo Dūkšto (Ignalinos raj.) bažnyčios kuratas, kunigas filialistas.

    1894 m. L. Šiaučiūnas vėl grįžo į Joniškį ir 18941906 m. buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos administratorius, paskui paskirtas ir klebonu.

    Čia jis toliau rėmė knygnešius, palaikydamas ryšį su knygnešiu M. Čepu rūpinosi, kad parapijiečiams netrūktų religinės literatūros, ugdė daraktorius, skatindamas juos slapčia mokyti vaikus lietuviškai. L. Šiaučiūnas buvo įsteigęs slaptą mokyklą Ziniūnų kaime. Ten apie 1902 m. jis surengė ir slaptą lietuvišką vakarą-vaidinimą, kuriame dalyvavo apie 500 žiūrovų. Dėl tokio elgesio jis buvo įskųstas Šiaulių prokurorui ir Žemaičių vyskupui Mečislovui Paliulioniui.

    Remdamas jo iniciatyva įsisteigusią Joniškio vartotojų bendrovę, klebonas leido bažnyčios žemėje pasistatyti jai savo prekybos namus. Ir už tai jis buvo apskųstas vyskupui, neteko jo palankumo.

    Joniškio bažnyčioje tuo metu zakristijonu dirbęs L. Šiaučiūno giminaitis, iš to paties kaimo kilęs Mykolas Šiaučiūnas buvo valdžios įtartas lietuviškų knygų platinimu ir net už tai kalintas. Kunigas tokio persekiojimo išvengė, bet ne kartą turėjo sumokėti baudas. Remdamas knygnešius, kunigas yra sumokėjęs baudų ir už juos.

    Linkuvos ateitininkų kuopa per metinę šventę 1931-05-19. Vienuolynas iš kiemo pusės. Viduryje sėdi vyskupas Kazimieras Paltarokas ir Mykolas Karosas, kanauninkas Povilas Šidlauskas,jiems iš kairės kun.Liudvikas Šiaučiūnas (1862-1939), trečias iš kairės sėdi kun. Alfonsas Lipniūnas kun.Jurgis Danys (1898) antras iš dešinės, Vladas Požela (1913-1997) (su juosta) stovi vėliavos dešinėje.

    Tarnaudamas Joniškyje, L. Šiaučiūnas atkūrė ir sutvarkė apleistą parapijos ūkį, išrūpino carinės valdžios leidimą remontuoti pasenusią bažnyčią ir 18951901 m. pastatė išvis naują Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią – vėlyvojo baroko ir klasicistinio stilių mūrinį pastatą su 65 metrų aukščio fasadiniu bokštu ir 16 ąžuolinių durų. Statybą prižiūrėjo architektas Nikolajus Andrejevas.

    Tarnaudamas Joniškyje kunigas L. Šiaučiūnas atkūrė ir sutvarkė apleistą parapijos ūkį, išrūpino carinės valdžios leidimą remontuoti pasenusią bažnyčią ir 1895–1901 m. pastatė išvis naują Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią – vėlyvojo baroko ir klasicistinio stilių mūrinį pastatą su 65 metrų aukščio fasadiniu bokštu ir 16 ąžuolinių durų. Statybą prižiūrėjo architektas Nikolajus Andrejevas.

    Siekdamas carinės valdžios pritarimo bažnyčios statybai, dvasininkas vengė konfliktų su valdžia. Už tai 1901 m. L. Šiaučiūnas buvo piktai kritikuotas spaudoje už bendravimą su Joniškio valsčiaus raštininku, kuris subūrė oficiozinį Liaudies blaivybės globos komitetą ir rengė įvairius pasilinksminimus, vakarus.

    1905 m. liepos 18–20 d. Joniškyje įvyko jaunimo demonstracijos prieš carinės Rusijos valdžią ir demonstrantų susirėmimai su kariuomene, po jų buvo sužeistųjų. Juos priglaudė ir nuo žandarų slėpė klebonas L. Šiaučiūnas. Už tai carinė valdžia bandė jį nubausti, bet neįstengė, tik išreikalavo, kad dvasininkas iš Joniškio būtų iškeltas.

    Perkeltas 1906 m. lapkritį, 19061909 m. L. Šiaučiūnas tarnavo Grinkiškio (Radviliškio raj.) Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos klebonu. 19091914 m. buvo Josvainių (Kėdainių raj.) Visų Šventųjų parapijos klebonas.

    19141937 m. L. Šiaučiūnas buvo Linkuvos (Pakruojo raj.) Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas. 1915 m. Linkuvoje, jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvusios rusiškos mokyklos patalpose jis įsteigė lietuvišką dviklasę pradžios mokyklą. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis gynė parapijiečius nuo rekvizicijų ir išvežimo darbams į Vokietiją, įrodė vokiečių administracijai, kad Linkuvos apylinkių žemei dirbti reikia palikti daugiau arklių.

    1918 m. L. Šiaučiūnas išrūpino valdžios leidimą atidaryti Linkuvoje "Saulės" progimnaziją (nuo 1923 m. – "Saulės" gimnazija), buvo jos išlaikymo draugijos narys, kol gimnazija buvo suvalstybinta.


    L. Šiaučiūnas visoje Šiaurės Lietuvoje tuo metu garsėjo tikinčiųjų raginimu mokyti savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Jis sulietuvino lenkiškas pamaldas bažnyčioje ir pasinėrė į kultūrinę veiklą. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, klebonas organizavo ir šelpė partizanus, rėmė įvairių organizacijų kultūrinę veiklą.

    1925 m. jis gavo ir įtaisė varpinėje du naujus 280 ir 70 kg svorio varpus vietoj 1915 m. rusų konfiskuotų ir išgabentų. 19271934 m. jo rūpesčiu buvo suremontuota Linkuvos bažnyčia – iškirstos ir įstatytos dvejos naujos durys, pertvarkyti ir pagražinti altoriai, sutvarkytas šventorius ir Joniškio kapinės.

    1927 m. įsteigus Panevėžio vyskupijos katedros kapitulą, L. Šiaučiūnas 1928 m. buvo paskirtas Garbės kanauninku – vienu iš šešių pirmųjų Panevėžio katedros kapitulos Garbės kanauninkų.

    1937 m. sausio 1 d. dėl senatvės pasitraukęs iš klebono pareigų, L. Šiaučiūnas liko Linkuvos parapijoje kaip altarista iki gyvenimo pabaigos.

    Nuo 1937 m. balandžio 1 d. jam buvo paskirta valstybės pensija po 145 litų kas mėnesį kaip pasižymėjusiam asmeniui už nuopelnus lietuvybei.

    Mirė 1939 m. sausio 15 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje šalia kitų kunigų. Kapą ženklina antkapinis akmeninis paminklas-stela su iškaltu šlifuotu kryžiaus bareljefu, yra portretinė nuotrauka ir iškaltas įrašas postamente: "A. A. / Kanauninkas / Liudvikas Šiaučiūnas / 18621939".

    Joniškio bažnyčioje prie didžiųjų durų pastatytas L. Šiaučiūno paminklinis biustas (autorius – skulptorius Albertas Antinis, 1931 m.).

    Viena iš Linkuvos gatvių buvo pavadinta L. Šiaučiūno vardu.

    L. Šiaučiūno pavardė įrašyta Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje, kuri pritvirtinta prie buvusio Linkuvos gimnazijos pastato dienos.

    Gyvenimo kelias

    Tėvai – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Sesuo Juozapina Šiaučiūnaitė-Maciūnienė – švietėja, gydytojo Juozo Maciūno žmona.

    Mokėsi pas daraktorių, paskui Svėdasų valdinėje pradžios mokykloje (Anykščių raj.), baigė Liepojos gimnaziją. 18821886 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Gimnazijoje ir seminarijoje platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

    1886 m. kovo 29 d. buvo įšventintas kunigu.

    18861891 m. L. Šiaučiūnas tarnavo vikaru Linkuvoje (Pakruojo raj.). Čia jis toliau platino lietuvišką spaudą, kurios jam atnešdavo knygnešiai, mokė parapijiečius lietuviškai skaityti, ragino tėvus neleisti vaikams mokytis skaityti "graždanką" – lietuviškus žodžius rusiškomis raidėmis. Vikaras, lankydamas tikinčiuosius, jiems aiškindavo, kad nedera namuose šalia kabinti šventųjų paveikslų ir carinės Rusijos valdininkų portretų. Laidodamas Linkuvoje mirusį kunigą – 1863 metų sukilimo tremtinį, jis surengė lietuviškumą demonstravusias iškilmes.

    18911892 m. L. Šiaučiūnas buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras. Joniškyje jis suaktyvino knygnešių veiklą, palaikė ryšius su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, surengė kampaniją, stiprindamas lietuvių įtaką prekyboje, paskatino lietuvius ūkininkus steigti vartotojų bendrovę. Tuo metu susipažinęs su teisininku Motiejumi Čepu (18661962), drauge stiprino lietuvybės dvasią ir palaikė draugystę iki gyvenimo pabaigos.

    18921894 m. jis buvo Dūkšto bažnyčios kuratas (Ignalinos raj.), kunigas filialistas.

    1894 m. L. Šiaučiūnas vėl grįžo į Joniškį ir 18941906 m. buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas.

    Čia jis toliau rėmė knygnešius, palaikydamas ryšį su knygnešiu M. Čepu rūpinosi, kad parapijiečiams netrūktų religinės literatūros, ugdė daraktorius, skatindamas juos slapčia mokyti vaikus lietuviškai. L. Šiaučiūnas buvo įsteigęs slaptą mokyklą Ziniūnų kaime. Ten apie 1902 m. jis surengė ir slaptą lietuvišką vakarą-vaidinimą, kuriame dalyvavo apie 500 žiūrovų. Dėl tokio elgesio jis buvo įskųstas Šiaulių prokurorui ir Žemaičių vyskupui [Mečislovas Leonardas Paliulionis|Mečislovui Paliulioniui]].

    Remdamas jo iniciatyva įsisteigusią Joniškio vartotojų bendrovę, klebonas leido bažnyčios žemėje pasistatyti jai savo prekybos namus. Ir už tai jis buvo apskųstas vyskupui, neteko jo palankumo.

    Joniškio bažnyčioje tuo metu zakristijonu dirbęs L. Šiaučiūno giminaitis, iš to paties kaimo kilęs Mykolas Šiaučiūnas buvo valdžios įtartas lietuviškų knygų platinimu ir net už tai kalintas. Kunigas tokio persekiojimo išvengė, bet ne kartą turėjo sumokėti baudas. Remdamas knygnešius, kunigas yra sumokėjęs baudų ir už juos.

    Tarnaudamas Joniškyje, L. Šiaučiūnas atkūrė ir sutvarkė apleistą parapijos ūkį, išrūpino carinės valdžios leidimą remontuoti pasenusią bažnyčią ir 18951901 m. pastatė išvis naują Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią – vėlyvojo baroko ir klasicistinio stilių mūrinį pastatą su 65 metrų aukščio fasadiniu bokštu ir 16 ąžuolinių durų. Statybą prižiūrėjo architektas Nikolajus Andrejevas.

    Siekdamas carinės valdžios pritarimo bažnyčios statybai, dvasininkas vengė konfliktų su valdžia. Už tai 1901 m. L. Šiaučiūnas buvo piktai kritikuotas spaudoje už bendravimą su Joniškio valsčiaus raštininku, kuris subūrė oficiozinį Liaudies blaivybės globos komitetą ir rengė įvairius pasilinksminimus, vakarus.

    1905 m. liepos 1820 d. Joniškyje įvyko jaunimo demonstracijos prieš carinės Rusijos valdžią ir demonstrantų susirėmimai su kariuomene, po jų buvo sužeistųjų. Juos priglaudė ir nuo žandarų slėpė klebonas L. Šiaučiūnas. Už tai carinė valdžia bandė jį nubausti, bet neįstengė, tik išreikalavo, kad dvasininkas iš Joniškio būtų iškeltas.

    Perkeltas 1906 m. lapkritį, 19061909 m. L. Šiaučiūnas tarnavo Grinkiškio Švč. Mergelės Marijos Aplankymo parapijos (Radviliškio raj.) klebonu. 19091914 m. buvo Josvainių Visų Šventųjų parapijos (Kėdainių raj.) klebonas.

    19141937 m. L. Šiaučiūnas buvo Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos (Pakruojo raj.) klebonas. 1915 m. Linkuvoje, jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvusios rusiškos mokyklos patalpose jis įsteigė lietuvišką dviklasę pradžios mokyklą. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis gynė parapijiečius nuo rekvizicijų ir išvežimo darbams į Vokietiją, įrodė vokiečių administracijai, kad Linkuvos apylinkių žemei dirbti reikia palikti daugiau arklių.

    1918 m. L. Šiaučiūnas išrūpino valdžios leidimą atidaryti Linkuvoje "Saulės" progimnaziją (nuo 1923 m. – "Saulės" gimnazija), buvo jos išlaikymo draugijos narys, kol gimnazija buvo suvalstybinta.

    L. Šiaučiūnas visoje Šiaurės Lietuvoje tuo metu garsėjo tikinčiųjų raginimu mokyti savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Jis sulietuvino lenkiškas pamaldas bažnyčioje ir pasinėrė į kultūrinę veiklą. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, klebonas organizavo ir šelpė partizanus, rėmė įvairių organizacijų kultūrinę veiklą.

    1925 m. jis gavo ir įtaisė varpinėje du naujus 280 ir 70 kg svorio varpus vietoj 1915 m. rusų konfiskuotų ir išgabentų. 19271934 m. jo rūpesčiu buvo suremontuota Linkuvos bažnyčia – iškirstos ir įstatytos dvejos naujos durys, pertvarkyti ir pagražinti altoriai, sutvarkytas šventorius ir Joniškio kapinės.

    1927 m. įsteigus Panevėžio vyskupijos katedros kapitulą, L. Šiaučiūnas 1928 m. buvo paskirtas Garbės kanauninku – vienu iš šešių pirmųjų Panevėžio katedros kapitulos Garbės kanauninkų.

    1937 m. sausio 1 d. dėl senatvės pasitraukęs iš klebono pareigų, L. Šiaučiūnas liko Linkuvos parapijoje kaip altarista iki gyvenimo pabaigos.

    Nuo 1937 m. balandžio 1 d. jam buvo paskirta valstybės pensija po 145 litų kas mėnesį kaip pasižymėjusiam asmeniui už nuopelnus lietuvybei.

    Mirė 1939 m. sausio 15 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Kapą ženklina paminklas.

    Joniškio bažnyčioje prie didžiųjų durų pastatytas L. Šiaučiūno paminklinis biustas (autorius – skulptorius Albertas Antinis, 1931 m.).

    Viena iš Linkuvos gatvių buvo pavadinta L. Šiaučiūno vardu.

    L. Šiaučiūno pavardė įrašyta Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje, kuri pritvirtinta prie buvusio Linkuvos gimnazijos pastato dienos.

    Kan. Liudvikas Šiaučiūnas (1862 – 1939)

    Prie Linkuvos gimnazijos įsteigimo savo iniciatyva ir autoritetu daug prisidėjo Linkuvos klebonas garbės kanauninkas Liudvikas Šiaučiūnas. Tai žymus šiaurės Lietuvos kultūrintojas, daug pasidarbavęs ne tik Bažnyčiai, bet ir lietuvių tautai.

    Liudvikas Šiaučiūnas gimė 1862 m. balandžio 18 d. Debeikių parapijoje, Utenos apskr. Mokėsi Liepojos gimnazijoj, 1882 – 1886 m. Kauno kunigų seminarijoj (drauge su Aleks. Dambrausku–Jakštu). Kunigu įšventintas 1886 m. kovo 29 d. Vikaro pareigas ėjo įvairiose parapijose: Linkuvoj (1886 – 1891), Jonišky (1891 – 1892), Dūkšte (1892 – 1894), Josvainiuose (1909 – 1914), buvo Joniškio parapijos administratoriumi (1895 – 1908). Nuo 1914 m. Linkuvos parapijos klebonas. 1928 m. pakeltas garbės kanauninku. Už nuopelnus tautai 1937 m., kai dėl senatvės atsisakė klebono pareigų,...

    Mirė Linkuvoje 1939 m. sausio 15 d. Palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Ant kapo pastatytas paminklas. Jo vardu tada buvo pavadinta viena Linkuvos gatvė.

    Dar būdamas Liepojos gimnazijoj ir kunigų seminarijoj, Liudvikas Šiaučiūnas platino lietuvišką spaudą. Vikaraudamas Joniškyje, rūpinosi žmonių švietimu – mokė juos skaityti iš „Aušros“ ir „Apžvalgos“. Organizavo knygnešius, dėl to ne kartą turėjo sumokėti piniginę baudą. Kovojo už lietuvybę, rūpinosi sulenkėjusius lietuvius įsąmoninti, kad jie esą lietuviai.

    Kan. L. Šiaučiūnas aktyviai veikė ir ekonominėje srityje. Ūkininkams patardavo, kaip tvarkyti ūkį. Joniškyje įsteigė Vartotojų Bendrovę, pastatydino gražią bažnyčią. Joniškiečiai atsidėkodami, 1938 m. bažnyčioje įtaisė kan. L. Šiaučiūno bronzinį biustą (biusto autorius – skulptorius R. Antinis).

    Pirmojo pasaulinio karo metu, klebonaudamas Linkuvoje, kanauninkas L. Šiaučiūnas daug padėjo vokiečių skriaudžiamiems žmonėms, ne vieną išgelbėjo nuo mirties. Taip pat kan. L. Šiaučiūnas, padovanodamas vokiečių karininkui gražų kandiklį, apsaugojo nuo išvežimo bažnyčios vargonus.

    Pats kanauninkas L. Šiaučiūnas labai įdomiai pasakojo, kaip jis „remontavo“ Joniškio bažnyčią. Caro laikais labai sunku būdavo gauti leidimą statyti naują bažnyčią. Senoji Joniškio bažnyčia buvo sena ir maža, o parapija didelė. Klebonas L. Šiaučiūnas išsirūpino iš vyriausybės leidimą bažnyčią remontuoti. Gavęs leidimą, klebonas sumanė vietoje senos bažnyčios pastatyti naują. Pats smėlyje šventoriuje nubraižė naujosios bažnyčios projekto kontūrus. Pagal šiuos kontūrus architektas padarė bažnyčios projektą. Statant naująją bažnyčią, senoji liko viduje. Kai naujoji buvo baigta, tai senąją bažnyčią sugriovė ir išnešė laužą pro duris. Taip vietoje kuklios bažnytėlės iškilo didinga, graži Joniškio bažnyčia. Naująją bažnyčią pastačius, teko Šiaulių–Rygos plentą pakreipti. Pakreipus plentą, teko kai kurias privatininkų žydų parduotuves nugriauti. Dėl to prekybininkai žydai skundėsi, tačiau klebonas, būdamas geras diplomatas, juos nuramino. Kai kuriems aukštiems valdininkams reikėjo ir dovanų, kad šių skundų „negirdėtų“ ir kad plentą pasuktų toliau nuo bažnyčios.

    Kan. L. Šiaučiūno rūpesčiu iš Joniškėlio apskrities viršininko (vokiečių kalba – „Kreishauptmann“) buvo gautas leidimas Linkuvoje įsteigti dviklasę pradinę mokyklą, iš kurios vėliau išaugo „Saulės“ gimnazija. Kanauninkas Šiaučiūnas gerai mokėjo vokiečių kalbą. Dėl to jam buvo lengviau susikalbėti su vokiečiais ir iš jų gauti reikalingus leidimus, gelbėti žmones ar turtą.

    Kai kėlėsi laisvė ir vyko kovos už nepriklausomybę, tai Liudvikas Šiaučiūnas buvo vienas iš tų, kurie organizavo savanorius.

    Kan. L. Šiaučiūnas buvo vienas iš iniciatorių steigti Vartotojų Bendrovę ir šią bendrovę rėmė. Privatūs prekybininkai, daugiausia žydai, buvo nusistatę prieš bendrovę.

    Kanauninkas Šiaučiūnas palaikė linkuvių inteligentų iniciatyvą organizuoti saviveiklą, o taip pat kun. J. Kivyliaus užsimojimą 1923 m. kurti Šiaurės Lietuvos muziejų ir kita.

    1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Linkuvos parapija buvo priskirta prie Panevėžio vyskupijos. Panevėžio pirmuoju vyskupu buvo paskirtas vysk. K. Paltarokas, kilęs iš Linkuvos parapijos Gailionių kaimo. Kanauninkas pasirūpino prie naujos vyskupijos ir Linkuvos bažnyčią atnaujinti, organizuodamas kapitalinį bažnyčios remontą.

    Kanauninko L. Šiaučiūno vardas neatskiriamai yra susijęs su Linkuvos švietimo ir bažnyčios istorija.

    Linkuvos gimnazijos direktorius Benediktas Bučinskas

    Šaltiniai

    Parengė: Emilija Stanevičienė.


    Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vitas Povilaitis – autorius – 68% (+17440-0=17440 wiki spaudos ženklai).
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 33% (+8398-1=8397 wiki spaudos ženklai).