Liudvikas Rėza

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Liudvikas Rėza
Rėza.jpg
Paminklas L. Rėzai Pervalkoje

Gimė 1776 m. sausio 9 d.
Karvaičiai
Mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d. (64 m.)
Karaliaučius

Veikla
Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius

Alma mater Karaliaučiaus universitetas

Turinys

Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje) – kuršininkas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius. [1]

Biografija

Liudviko Rėzos surinktų ir Francišeko Čelakovskio išleistų lietuvių liaudies dainų rinkinys

Gimė vėliau užpustytame Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, ir tapo – Liudvikas Gediminas Rėza. 1782 m. mirus tėvui našlaitį Liudviką priglaudė netoliese buvusio Naglių kaimo žvejys Radmacheris, o 1782–1783 m. jis gyveno pas tolimą giminaitį Rasytės pašto stoties savininką Boehmą. 1785 m. Liudvikas išvyko į Kaukėnus pas motinos sesers vyrą teologą Kristijoną Dovydą Vitichą (Christian David Wittich), pas kurį šešerius metus mokėsi ir būdamas penkiolikos, tarpininkaujant K. Vitichui 1791 m. vasarą pateko į Lebenichto beturčių prieglaudą Karaliaučiuje.

1795 m. devyniolikos metų L. Rėza įstojo į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Be teologijos jis mokėsi antikinių kalbų, literatūros istorijos, retorikos, klausė istorijos paskaitų, bet labiausiai domėjosi filosofija ir Rytų kalbomis. Didelę įtaką jo asmenybės brendimui darė universitete dėstęs filosofas Imanuelis Kantas. Be to, L. Rėza lankė lietuvių kalbos seminarą, o vėliau ilgai jam vadovavo, pakeldamas šio seminaro lygį ir tuo prisidėdamas prie lituanistinio būsimų Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) evangelikų liuteronų kunigų parengimo.

Studijas Karaliaučiaus universitete L. Rėza baigė 1799 m., ir nors jį viliojo mokslininko karjera, jis penkiolika metų L. Rėza ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas ir tik nuo 1816 m. savo veiklą susiejo su universitetu.

Mokslinė veikla

Besirengdamas akademiniam darbui L. Rėza studijavo filosofiją, istoriją, hebrajų, chaldėjų, arabų kalbas ir 1807 m. apgynė mokslinį darbą „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimus pagal Kantą“, įgydamas filosofijos daktaro laipsnį. 1810 m. L. Rėza tapo Karaliaučiaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi ir skaitė krikščionių bažnyčios istorijos kursą bei įvadą į Senąjį bei Naująjį testamentą. Už studiją apie lietuviškos Biblijos istoriją L. Rėzai suteiktas dar ir teologijos daktaro laipsnis, o 1819 m. jis paskirtas teologijos fakulteto dekanu, vėliau rektoriumi. 1828 m. L. Rėza tapo pirmuoju teologijos fakulteto profesoriumi - senjoru.

Nuo 1810 m. L. Rėza dalyvavo Prūsijos biblijos platinimo draugijos veikloje, nuo 1811 m. buvo aktyvus savo miesto Karališkosios vokiečių draugijos narys, skaitė pranešimus istorijos, tautosakos klausimais. 1819 m. Kuržemės literatūros ir meno draugijos garbės nariu. Tai buvo liberalios krypties draugija, įkurta vietinių vokiečių 1816 m., ir puoselėjusi krašto kultūrą. L. Rėzą priklausius to meto Karaliaučiaus elitui liudija jo išrinkimas 1829 m. garbės nariu į Prūsijos provincijos Konsistorijos ir mokyklų kolegiją (Das Consistorium und Provinzial – Schul – Collegium). Ši institucija sprendė svarbius Rytų Prūsijos bažnyčios, švietimo ir kultūros raidos klausimus.

1832 m. L. Rėza tapo Leipcigo istorinės teologinės draugijos nariu. Jo simpatijas liberalizmo idėjoms atspindi dalyvavimas vienos iš trijų Karaliaučiuje veikusių masonų ložių - „Šv. Jono trijų karūnų ložės“ (Maurer-Loge zu den Drey Kronen) - veikloje. [2]

Leidyba

Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais 1825 m. sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder", kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. Rinkinys buvo antrą kartą išspausdintas 1843 m. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos išėjo 1935 m., o ketvirtas (kol kas naujausias) – 1958 m. 1818 m. L. M. G. Rėza pirmasis išleido Donelaičio „Metus", o 1824 m. ir pasakėčias.

Įvertinimas

L. Rėzos mokslinė ir visuomeninė veikla jo gyvenimo pabaigoje buvo aukštai įvertinta: 1840 m. jis buvo apdovanotas Prūsijos karalystės valstybiniu ordinu.

Paminklai

Šaltiniai

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: