Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio M.K.Čiurlionis)
Čiurlionis
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Biografija
Pilnas vardas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Senoji Varėna
Mirė 1911 m. balandžio 10 d. (35 m.) Pustelnikas, netoli Varšuvos
Žanras klasikinė muzika
Užsiėmimas kompozitorius, dailininkas
Susijusi
veikla
lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

Šiuo metu Čiurlionis vertinamas kaip didžiausias, kada nors gyvenęs, Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žymiausių jo muzikinių darbų – simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, Piramidžių ir Žvaigždžių sonatos.

XX a. tarpukariu pavardės linksniavimas iš dalies skyrėsi nuo dabartinio: Čiurlionis-Čiurlionies ir t. t.

Gyvenimo kelias

Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) devynių vaikų šeimoje. Tėvas Konstantinas Čiurlionis (18461914, gimė Guobiniuose) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą – Druskininkuose. Suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlionių namuose.

Motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė (vok. Radman) gimė apie 1854 m. Seirijuose, buvo kilusi iš Bavarijos vokiečių evangelikų lieteronų giminės. Šeimoje buvo kalbama lenkų kalba, Mikalojus niekuomet neišmoko taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai.[1]

Vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 18891893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 18941899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Bržezickį ir A. Sigetinskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskovskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią.

Kartu su Sofija Kymantaite 1908 metais

19011902 m. Čiurlionis, vėl M. Oginskio remiamas, tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasoną kontrapunktą. Tuo metu pradėjo nuosekliai kurti muzikinius neoromantinius kūrinius. Leipcige, kuris buvo stambus Vokietijos kultūrinis centras, Čiurlionis visapusiškai lavinosi, skaitė filosofijos raštus, lankėsi muziejuose, operose. 1900-01 m. laikotarpiu sukurtas vienas garsiausių Čiurlionio muzikos kūrinių – simfoninė poema „Miške“.

Greičiausiai Leipcige Mikalojų patraukė dailė, jame jis galėjo susipažinti su Makso Klingerio ir Arnoldo Beklino simbolistine kūryba. 1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą. 1902-03 m. Čiurlionis mokėsi Varšuvos piešimo, o 1904-06 m. Varšuvos dailės mokyklose. Taip pat lankė prof. J. Staterio vadovaujamą chorą. 1905 m. vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 19031907 m. laikotarpiu sukurtas muzikinis kūrinys, simfoninė poema „Jūra“. Tačiau tuo metu Čiurlionį vis labiau traukė dailė. 1906 m. Čiurlionio dailės darbai, eksponuoti Sankt Peterburge, patraukė platesnės rusų kultūrinės visuomenės dėmesį. Nuo 1907 m. Mikalojus galutinai apleido muziką, o dailės darbai pradėjo evoliucionuoti iki sudėtingų ir fantastiškų simbolistinių paveikslų ciklų.

1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą ir Miuncheną. Tuo metu dailininką jaudino ir lietuvių tautinis nubudimas. 1905 m. revoliucija Rusijoje sukrėtė imperiją ir sudarė palankesnes sąlygas tautos sąmonėjimui. Čiurlionis taip rašo broliui Povilui: „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Čiurlionis suranda ryšių su Vilniuje veikusiais lietuvių inteligentais ir kitais dailininkais. 1907 m. Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais. 1908 m. Vilniuje surengė Antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908–1911 m.), buvo valdybos narys.

M.K.Čiurlionio kapas Rasų kapinėse Vilniuje
Pašto ženklas, išleistas TSRS 1975 m.

1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. Tais pačiais metais paruošė monumentaliausią savo darbą, 4 x 6 m. išmatavimų uždangą, lietuvių draugijai „Rūta“. Tačiau šis darbas sulaukė lietuvių kultūrinės visuomenės nesupratimo.

Vilniaus provincinis kultūrinis lygis dailininko netenkino. Čiurlionis dažnai važinėjo į Sankt Peterburgą, ieškojo ryšių su rusų artimos pakraipos menininkais ir galimybių eksponuoti savo darbus. Sankt Peterburge susipažino su rusų dailininku ir meno pasaulio veikėju M. Dobužinskiu. Buvo priimtas į rusų dailininkų sąjungą. Nuolatinė įtampa ir skurdas alino dailininko sveikatą. Didžiausią dalį savo paveikslų dėl skurdo dailininkas tapė ant popieriaus. 1909 metų pabaigoje daktaras V. Bechterevas konstatavo dailininkui psichologinį ir emocinį pervargimą. Rekomenduotas daktaro Čiurlionis grįžo į Druskininkus, o 1910 m. kovo mėn. pradėjo gydytis Raudonojo dvaro sanatorijoje Pustelnike (netoli Varšuvos).

1910 m. birželio 12 d. dailininkui gimė duktė Danutė, kurios Mikalojus taip ir nepamatė. 1910 m. rudenį Čiurlionis buvo priimtas į naujai įsikūrusią rusų dailininkų draugiją Sankt Peterburge „Meno pasaulis“. Iškart po to sekė kapitalinės dailininko parodos Maskvoje ir Sankt Peterburge. Dailininko sveikata buvo pradėjusi taisytis, tačiau vėlų 1911 m. kovo mėnesį Čiurlionis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 m. balandžio 10 d., būdamas 35 metų. Palaikai buvo pergabenti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse.

Kūryba

Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir pan. saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name.

M. K. Čiurlionis – ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De profundis“, fuga „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“, „Neliūskime“, „Lapas pageltęs nukrinta“, apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.

1909 m. Varšuvoje išleistas jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis“. M. K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“, „Oi lekia, lekia“, „Šoks tėvelis suktinį“ ir „Taip toli žadėta“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Retas choras ir Lietuvoje apsieina be M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų. Iš viso sukūrė apie 350 įvairių muzikos kūrinių (dalis jų nebaigti) ir apie 300 dailės ir grafikos darbų.

Turbūt daugiausia tyrinėjant M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą nusipelnė profesoriai Jadvyga Čiurlionytė ir Vytautas Landsbergis. 1970 m. išleista J. Čiurlionytės knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, V. Landsbergis sudarė knygas „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai“ (1973 m.) ir „Žodžio kūryba “ (1997 m.), parašė knygas: „Čiurlionio dailė“ (1976 m.), „Vainikas Čiurlioniui“ (1980 m.), „Čiurlionio muzika" (1986 m.). Apie M. K. Čiurlionį knygas parašė J. Gaudrimas ir A. Savickas, J. Bruveris, S. Yla, J. Rūtenis.

Dailės darbai

Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas Plungėje apie 1893 m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į simbolizmą ir abstrakciją, mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Tuo dailininkas įsiliejo į neoromantizmo dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos, ypač Rusijos, dailininkų. Kaip geriausią dailės techniką dailininkas pasirinko senovinį tapybos tempera metodą. Kitas bruožas, rodantis Čiurlionio potraukį senovinės dailės išraiškai – ciklinės, diptiko, triptiko kompozicijos, buvusios pagrindinėmis viduramžiais.

„Jūros sonata. Finale“ (1908 m.)

Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose, nuo 1903 m., dominuoja fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, lietuvių pagoniškosios kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai – dievai, planetos, žvaigždės. Šie elementai lydės dailininką likusiame jo kūrybiniame kelyje, įgaudami vis konkretesnes ir įtaigingesnes formas. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas, pasikartojantis įdėjos vaizdinis apmąstymas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, „Rex“ (nemaišyti su kulminaciniu Čiurlionio kūrybos darbu „Rex“), „Pasaulio sutvėrimas“, „Kibirkštys“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“. Juose veiksmas vyksta lėtai arba visai nevyksta, tik atkartojamos kūrybinės idėjos interpretacijos.

19071909 m. laikotarpis – pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Kūrinių idėja tampa labiau aiškesnė ir susieta su paveikslų turiniu. Pradeda dominuoti pavieniai paveikslai, o tapybos ciklai sutrumpėja iki, paprastai, 4 paveikslų per ciklą. Ciklų struktūra pakinta, ji susiejama su klasikinės muzikos formų struktūros dalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. Kas atitinkamai muzikos kūrinyje atitinka temos įvedimą, vystymą, aukščiausią įtampos tašką ir užbaigimą. Taip gimė ciklai sonatos pavadinimu, kaip Saulės, Pavasario, Jūros, Vasaros, Piramidžių, Žvaigždžių sonatos. Kelių šių ciklų Čiurlionis nebaigė ir sunku pasakyti, ar planavo juos, apskritai, praplėsti. Kai kuriems paveikslams Čiurlionis suteikė muzikinius preliudo ir fugos (labai trumpi muzikiniai kūriniai) pavadinimus. Toks dailės pobūdis leido kai kuriems tyrinėtojams iškelti mintį, kad Čiurlionis bandė savo paveiksluose pateikti dviejų menų, muzikos ir dailės, sintezę.

Čiurlionio darbuose pasireiškia dėmesys tautinei Lietuvos praeities kultūrai ir gimtojo krašto gamtai. Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje, menininkas atspirties taškų ieškojo liaudies kūryboje ir kultūroje. Tikriausiai svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra triptikas „Raigardas“. Liaudies kūrybos ir praeities lietuvių tautos kultūros pėdsakai atgyja Pasakos teminiuose paveiksluose ir žemaičių archaiškų koplytstulpių vaizduose. Tikriausiai pačiu garsiausiu Čiurlionio kūriniu įvardijamas paveikslas „Rex“, sukurtas 1909 m. – mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio kosmose, vaizdinys.

Svarbiausių dailės darbų antologija

Dauguma Čiurlionio dailės darbų saugoma Valstybiniame M.K. Čiurlionio muziejuje Kaune, keli Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Valstybiniame rusų muziejuje Sankt Peterburge.

Tapybos ciklai:

  • „Laidotuvių simfonija“ (1904-05 m., 7 paveikslai, pastelė ant popieriaus)
  • „Tvanas“ (1904-05 m., 9 pav., pastelė ant popieriaus)
  • „Pasaulio sutvėrimas“ (1905-06 m., 13 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Kibirkštys“ (1906-07 m., 3 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žiema“ (1906-07 m., 8 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Pavasaris“ (1907-08 m., 5 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Vasara“ (1907-08 m., 7 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Zodiakas“ (1907 m., 12 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Saulės sonata“ (1907 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Pavasario sonata“ (1907 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žalčio sonata“ (1908 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Jūros sonata“ (1908 m., 3 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Vasaros sonata“ (1908 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Piramidžių sonata“ (1908-09 m., 2 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žvaigždžių sonata“ (1908 m., 2 pav., tempera ant popieriaus)

Kiti paveikslai:

Čiurlionis dailės parodose

  • 1904 m. Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, Dailės mokykla, Varšuva (19 darbų);
  • 1905 m. Dailės mokykla, Varšuva (12 darbų).
  • 1906 m. Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, Dailės akademija, Sankt Peterburgas (28 darbai);
  • 1906 m. gruodžio 27 – 1907 m. sausio 9 d. Pirmoji lietuvių dailės paroda, Vileišių namai Antakalnyje, Vilnius (33 darbai);
  • 1908 m. Antroji lietuvių dailės paroda, namas Zavalnaja g. 61, Vilnius (61 darbas);
50 litų atminimo moneta (1995 m. aversas) su angelo iš paveikslo „Auka“ figūra
50 litų atminimo moneta (1995 m. reversas) su Čiurlionio atvaizdu
  • 1909 m. „Salono“ paroda, Menšikovo rūmai, Sankt Peterburgas (7 darbai);
  • 1909 m. Trečioji lietuvių dailės paroda, namas Vilenskaja 10, Vilnius (31 darbas);
  • 1909 m. Septintoji rusų dailininkų sąjungos paroda, Literatūros ir dailės ratelio patalpos, Maskva (5 darbai);
  • 1910 m. Ketvirtoji lietuvių dailės paroda, Vilnius (9 darbai);
  • 1910 m. Lietuvių dailės paroda, Ryga (28 darbai).
  • 1910 m. Rusų dailininkų sąjungos paroda, Kijevas (3 paveikslai);
  • 1910 m. Rusų dailininkų sąjungos paroda, Paryžius (7 paveikslai);
  • 1911 m. Penktoji lietuvių dailės paroda, Vilnius (28 darbai);
  • 1911 m. „Meno pasaulis“, Maskva (161 darbas);
  • 1911 m. „Meno pasaulis“, Sankt Peterburgas (161 darbas);
  • 1911 m. „Meno pasaulis“, Minskas (4 paveikslai);
  • 1911 m. Pomirtinė paroda, „Liutnios“ salė, Vilnius (287 darbai);
  • 1912 m. II postimpresionistų paroda, Londonas (3 darbai);
  • 1920 m. Pašto rūmai, Kaunas (21 darbas);
  • 1920 m. Lietuvių meno paroda, Klaipėda (10 darbų);
  • 1925 m. Laikinieji Čiurlionio galerijos rūmai, Kaunas (176 darbai);
  • 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, Kaunas (251 darbas);
  • 1947 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas (181 darbas);
  • 1954 m. TSRS Dailės akademija, Maskva (28 paveikslai);
  • 1975 m. Tretjakovo galerija, Maskva (66 paveikslai);
  • 1979 m. Šarlotenburgo pilis, Berlynas (38 paveikslai);
  • 1981 m. Puškino meno muziejus, Maskva (3 paveikslai);
  • 1989 m. Duisburgas, (17 paveikslų);
  • 1991 m. „Simbolistai ir R.Vagneris“, Berlynas (5 darbai);
  • 1991 m. Briuselis, (5 darbai);
  • 1992 m. „Fantastika ir mistika“, Tokijas (151 darbas);
  • 1992 m. Bona, (14 paveikslų);
  • 1994 m. „Europa, Europa…“, Bona (9 paveikslai).
  • 1995 m. „Nuo Munko ir Mondriano“, Frankfurtas prie Maino (30 darbų);
  • 2000 m. Orsė muziejus, Paryžius (90 darbų).
  • 2005 m. „Vizuali muzika“, Šiuolaikinio meno muziejus, Los Andželas (3 paveikslai).
  • 2005 m. „Vizuali muzika“, Hiršhorno muziejus ir skulptūrų sodas, Vašingtonas (2 paveikslai)[2].
  • 2010-11 m. „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė. 1875–1911“, Palazzo Reale, Milanas (137 darbai)[3].

Dailės darbų galerija

Atminimo įamžinimas

  • 1913 m. ekspedicijos po Arkties vandenyną metu, jos dalyvis dailininkas N. Pineginas vieną kalnuotą plynaukštę Prano Juozapo Žemės salyne pavadino Čiurlionio kalnais, nes jos vaizdas jam priminė Čiurlionio paveikslą „Ramybė“.
Čiurlionio namai Vilniuje
  • 1957 m. Čikagos lietuviai įkūrė Čiurlionio dailės galeriją, kurioje rengiamos lietuvių dailininkų parodos, kaupiami išeivijos dailininkų kūriniai.
  • 1963 m. Druskininkuose, buvusiame Čiurlionių šeimos name, atidarytas Čiurlionio memorialinis muziejus, pastatytas paminklas.
  • 1969 m. Čiurliono paveikslų galerija perkelta į naujai pastatytą muziejaus priestatą. Nuo 1997 m. muziejus pervadintas kaip Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Dabar jame saugoma ir populiarinama ne tik didžiausia dailininko kūrybos kolekcija, bet ir lietuvių bei kitų tautų profesionalioji ir liaudies dailė.
  • Senojoje Varėnoje, toje vietoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos tiesiasi „Čiurlionio kelias“ – 22 ąžuolinių stogastulpių „alėja“ iki Druskininkų, sukurta liaudies meistrų 1975-76 m.
  • 2011 metus, dailininko mirties 100-osios mirties metinėms paminėti, UNESCO paskelbė M.K. Čiurlionio metais. Dailininko atminimas pažymėtas įvairiais renginiais. Išleistas netgi originalių natų fortepijonui rinkinys Japonijoje.[5]

Šaltiniai


Commons-logo.svg.png Vikiteka: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+48-0=48 wiki spaudos ženklai).