Marijonas Misiukonis
| Marijonas Misiukonis | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1939 m. vasario 1 d. Vičiūnai, Traupio valsčius |
|
| |
| Veikla | Teisininkas, kariškis, policijos pareigūnas, valstybės tarnautojas
|
| Pareigos | vidaus reikalų ministras |
|
| |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
Marijonas Misiukonis (g. 1939 m. vasario 1 d. Vičiūnai, Traupio valsčius) – Teisininkas, kariškis, policijos pareigūnas, valstybės tarnautojas.
Anykštėno Biografija
Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1939 m. vasario 2 d.
Tėvas Povilas Misiukonis (?–1941) – valstybės tarnautojas, žuvęs 1941 m. Birželio sukilimo metu. Augo su motina dviejų vaikų šeimoje.
1958 m. baigė Raguvos (Panevėžio raj.) vidurinę mokyklą. 1958–1962 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgijo teisininko išsilavinimą.
1962–1984 m. M. Misiukonis dirbo sovietinės Lietuvos Valstybės saugumo komiteto (KGB) sistemoje.
1962–1966 m. jis gyveno Anykščiuose ir buvo KGB Anykščių rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis, nuo 1963 m. balandžio 26 d. – jaunesnysis leitenantas, nuo 1965 m. liepos 17 d. – leitenantas. 1965 m. pradžioje jis buvo išsiųstas į KGB mokyklos Nr. 204 operatyvinių darbuotojų perkvalifikavimo kursus.
Kaip KGB atstovas Anykščių poskyrio operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis dalyvavo karinėje operacijoje, kurios metu 1965 m. kovo 17 d. Papiškių kaime (Utenos raj.) apsuptas nepasidavė gyvas ir nusišovė paskutinis Aukštaitijoje kovęsis laisvės gynėjas, partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928–1965). M. Misiukonis oficialiai atpažino žuvusį partizaną ir pasirašė jo atpažinimo aktą. Dėl dalyvavimo šioje tarnybinėje operacijoje jis buvo teisiamas genocido byloje, bet 2014 m. lapkritį išteisintas, nenustačius jo nusikalstamos veiklos.
Nuo 1966 m. iki šiol M. Misiukonis gyvena Vilniuje. 1966–1970 m. jis buvo LSSR KGB 2-osios (kontržvalgybos) valdybos 4-ojo skyriaus operatyvinis įgaliotinis, nuo 1968 m. spalio 24 d. – vyresnysis leitenantas. 1970–1973 m. jis dirbo tame pačiame skyriuje vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, nuo 1971 m. gruodžio 17 d. buvo kapitonas. 1973–1975 m. jis buvo 2-osios (kontržvalgybos) valdybos 4-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas, nuo 1973 m. gruodžio 19 d. – majoras. Tuo laikotarpiu jis kontroliavo užsienio turizmą, Lietuvos ir užsienio jūreivius, stebėjo užsienio šalių žvalgybos ir išeivijos organizacijų veiklą, rūpinosi valstybės paslapčių apsauga.
1975–1979 m. jis dirbo 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju, nuo 1978 m. vasario 20 d. buvo papulkininkis. 1977 m. pradžioje jis buvo išsiųstas į Aukštuosius KGB kursus ir du mėnesius kėlė kvalifikaciją Minske (Baltarusija), įgijo aukštąjį čekistinį ir partinį parengimą. Kaip šios skyriaus vadovo pavaduotojas jis organizavo sovietinių turistų grupių stebėjimą, rinko duomenis apie mokslininkų, kultūros ir sporto atstovų bendravimą su užsienio partneriais, organizavo užkardas, trukdančias pabėgti iš SSRS, kovą su kontrabanda ir spekuliacija valiuta.
Saugumo karininko karjeros pabaigoje 1979–1982 m. M. Misiukonis buvo Lietuvos KGB 2-osios (kontržvalgybos) valdybos 3-ojo skyriaus viršininkas, organizavo kontržvalgybinę veiklą transporto sektoriuje, pramonėje ir mokslo įstaigose, laivyno darbuotojų sekimą, kontroliavo valstybės paslapčių apsaugą. 1982–1984 m. jis buvo naujai įsteigto atskiro Lietuvos KGB 6-ojo skyriaus, perėmusio ankstesnes 3-ojo skyriaus funkcijas, viršininkas, nuo 1983 m. spalio 9 d. – pulkininkas.
1984 m. vasarą iš KGB struktūros jis perėjo į tarnybą Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijoje. 1984–1989 m. M. Misiukonis buvo Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojas, 1989–1990 m. – vidaus reikalų ministras.
1990 m. kovo 23 d. M. Misiukonis buvo paskirtas ir iki 1991 m. sausio mėnesio buvo pirmasis atkurtosios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, generolas majoras. Jis dirbo pirmojoje ir antrojoje Lietuvos Vyriausybėje. Nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio 1 d. jis laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas trečiojoje Vyriausybėje, kol iš jų pasitraukė savo iniciatyva.
Dirbdamas vidaus reikalų ministru, M. Misiukonis apsaugojo vidaus reikalų struktūras nuo susikaldymo ir ginkluotos priešpriešos, nuosekliai įgyvendino koncepciją, kad milicija tarnauja tik įstatymui ir žmonėms, visiškai depolitizavo miliciją, panaikino joje komunistų partines organizacijas.
Šiomis ir kitomis priemonėmis M. Misiukonis pradėjo sovietinės milicijos pertvarkymo į Lietuvos policiją procesą, kūrė policijos komisariatus vietoj buvusių vidaus reikalų skyrių.
1991 m. sausį jis uždraudė išduoti ginklus milicijos pareigūnams ir apsaugojo nuo ginkluotų susirėmimų bei neapgalvotų veiksmų.
Nuo 1991 m. rugpjūčio M. Misiukonis dirbo privačiose verslo struktūrose, buvo Vilniaus banko (dabar – AB SEB bankas) Apsaugos departamento direktorius, kol išėjo į pensiją.
Jis yra Lietuvos generalinio policijos komisaro sudarytos Visuomeninės policijos tarybos narys (nuo 2007 m.), Raguvos (Panevėžio raj.) gimnazijos Garbės galerijos narys.
M. Misiukonis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2000 m.).
Biografija
1958 m. baigė Raguvos vidurinę mokyklą (Panevėžio raj.)
1962 m. baigė Vilniaus universitetą.
1962–1970 m. LTSR KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone, Vilniuje. Anykščių poskyrio operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas M. Misiukonis 1965 m. kovo 17 d. dalyvavo operacijoje, kurios metu Papiškių kaime (Utenos rajonas) apsuptas nepasidavė gyvas ir nusišovė paskutinis Aukštaitijoje besislapstęs partizanas Antanas Kraujelis-„Siaubūnas“. M. Misiukonis oficialiai atpažino žuvusį partizaną ir pasirašė jo atpažinimo aktą.
1970–1973 m. LTSR KGB vyresnysis operatyvinis įgaliotinis. 1973–1984 m. LTSR KGB 2-osios valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas, 6-ojo skyriaus, atsakingo už pramonės saugumą, viršininkas, pulkininkas. 1984–1987 m. LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas, 1987–1989 m. – pirmasis pavaduotojas, 1989 m. liepos – 1990 m. kovo mėn. LTSR vidaus reikalų ministras. 1989 m. generolas majoras. 1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 13 d. pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras. Vadovaudamas Lietuvos Respublikos VRM nusipelnė saugodamas Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą, pasiekė, kad beveik visi VRM padaliniai liktų ištikimi Lietuvos Respublikai.[1] Nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio 1 d. laikinai ėjo vidaus reikalų ministro pareigas trečiojoje Vyriausybėje, iš jų pasitraukė savo iniciatyva. Nuo 1991 m. rugpjūčio dirbo privačiose verslo struktūrose, Vilniaus banko Apsaugos departamento direktorius, kol išėjo į pensiją.[2]
Nuo 2007 m. Lietuvos generalinio policijos komisaro sudarytos Visuomeninės policijos tarybos narys.
2009 m. Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje M. Misiukonis kaltinamas genocidu – dalyvavimu operacijoje, kurios tikslas tariamai buvo fiziškai sunaikinti paskutinįjį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį-„Siaubūną“. 2011 m. pradžioje byla dar nebuvo baigta nagrinėti.[3]
Įvertinimas
Šaltiniai
- ↑ Eugenijus Grunskis. Marijonas Misiukonis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 217 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Marijonas Misiukonis. Anykštėnų biografijų žinynas
- ↑ Darius Krasauskas. „Garsi genocido byla grimzta į užmaršties liūną“
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |