Marinavas
Koordinatės:
Marinovo ežeras (Marinavas) | ||
---|---|---|
Lokalizacija | ||
Vieta | Rusija, Kaliningrado sritis | |
Plotas | 0,42 km² | |
Kilmė | ledyninis | |
Didžiausias gylis | 7,6 m | |
Įteka | Mečrupis (Medžupis ?) | |
Išteka | Marinavas | |
Marinavas[1] arba Marinovo ežeras (rus. Oзеро Мариново, vok. Marinowo See) – ežeras vakarų Rusijoje: Kaliningrado srities Nesterovo rajone.
Aprašymas
Vietinių gyventojų neoficialiai vadinamas ir Severnoje vardu. Įeina į Vištyčio gamtos parko (rus. Природный парк „Виштынецкий“) teritoriją. Šiaurės–pietų kryptimi ištįsusio ežero ilgis 1,5 km; vidutinis plotis 100 m; bendras paviršiaus plotas 0,42 km²; didžiausias gylis 7,6 m.[2] Šiaurėje įteka bevardis upelis, rytuose – Mečrupis (vok. Metschrup; liet. Medžupis ?), o iš vakarinės dalies išteka Romintos dešinysis intakas Marinavas (rus. канава Майская).[3][4]
Miškinguose krantuose susiformavo skardžiai, jų aukštis iki 20 m. Ežeras visu perimetru apaugęs 15–20 m pločio nendrių juosta, vietomis išsiplėtusia iki 60 m. Pakraščiuose peri gausybė vandens paukščių. Dugnas smėlėtas, pasitaiko žvirgždo ir nugludintų akmenų. Telkšo 172,4 m virš jūros paviršiaus; dugno matomumas 1,6 m. Veisiasi lydekos, kuojos, ešeriai, karšiai ir raudės.[5]
Vandens telkinys, plytintis Sūduvos aukštumoje, susiformavo ledynmečiu ir, mokslininkų nuomone, yra senesnis nei Baltijos jūra. Rytiniame krante išsaugota nuožulni terasa, kurioje nužymėti vandens lygio pokyčiai poledyniniu laikotarpiu. Aplink stūkso rieduliais nusėtos moreninės kalvos, tarp jų ir Kaliningrado srities aukščiausia viršūnė – Dozoro kalnas (230,6 m),[6] XX a. pr. žemėlapiuose žymėtas kaip Lazdynkalnis (vok. Lasdinkalnis).[7]
Ežerą patogiausia pasiekti iš Pugačevo (liet. Šventiškių) gyvenvietės, nuo kurios jis nutolęs 3,5 km. Šiuo keliu iki Antrojo pasaulinio karo pasigrožėti Marinavu atvykdavo turistai – aplink vandens telkinį buvo nutiesti pėsčiųjų takai. Poilsiui buvo galima apsistoti atviroje arbatinėje, pastatytoje ežere ant į dugną sukaltų polių.
Visgi Marinavas ir jį supanti Romintos giria popliariausi buvo medžiotojų tarpe. Atsigerti vandens jiems žinomais takais rinkdavosi elnių kaimenės, jų medžioti atvykdavo pats Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos girią pamėgo vienas iš Trečiojo reicho vadeivų Hermanas Geringas, už trijų kilometrų nuo vandens telkinio pasistatęs medžiotojų poilsio namą. 1935 m. į Girią jis pasikvietė Vengrijos ministrą pirmininką Gyula Gömbös. Pastarajam medžioklė buvo itin sekminga – prie Marinavo nušovė didžiulį daugiaragį elnią, Reicho vyriausiasis medžiotojas H.Geringas ta proga pasiūlė ežerą pervadinti į Gömbös (vok. Gömbös-See). Naujasis vandenvardis pakliuvo į žemėlapius, bet gyventojų tarpe neprigijo.[8][9]
Dabartiniais laikais netoli buvusios arbatinės įsikūrė turistinė bazė.[10][11] Ežero pakrantėmis galima keliauti numatytais vaizdingais maršrutais, vienas iš takų skirtas eiguliui Karlui Frydrichui Vilhelmui Reiffui (1814–1867), gynusiam tauriuosius elnius nuo įsisiautojusių brakonierių. Vietą, kur nuo nusikaltėlių kulkos jis žuvo, žymi paminklinis akmuo.[12][13][14]
Šaltiniai
- ↑ Mažosios Lietuvos enciklopedija t.2, psl. 739
- ↑ Мариново озеро
- ↑ Der Marinowo-See auf dem MTB Mehlkehmen
- ↑ Озеро Мариново, северо-восточный берег на карте Восточной Пруссии
- ↑ Мариново озеро
- ↑ Природный парк „Виштынецкий“
- ↑ Der Marinowo-See auf dem MTB Mehlkehmen
- ↑ Oзеро Мариново (Северное)
- ↑ Görings Jägerhof – Ostpreussen
- ↑ Турбаза Мариново
- ↑ Озеро Мариново, северо-восточный берег на топографической карте 2001 года
- ↑ В парке Виштынецкий введут три новых туристических маршрута
- ↑ Пешеходный маршрут: „Тропа лесничего Райффа“
- ↑ Berühmte Forstbeamte der Rominter Heide