Markučiai
- Apie kaimą Širvintų rajone žr. Markučiai (Širvintos).
† 190? Markučiai | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Markučių Šv. Varvaros koplyčia | ||||||||||||||||
Koordinatės: | ||||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
Respublika: | Lietuva | |||||||||||||||
Apskritis: | Vilniaus apskritis | |||||||||||||||
Savivaldybė: | Vilniaus miesto savivaldybė | |||||||||||||||
Seniūnija: | Rasų seniūnija | |||||||||||||||
Panaikinimo data: | apie XX a. 1 deš. | |||||||||||||||
|
Markučiai – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo miesto centro, kairiajame Vilnios krante (ties Kaukysos žiotimis), į rytus nuo Rasų.
Išlikęs Markučių dvaras ir parkas, kuriame yra Markučių Šv. Varvaros koplyčia. Dvare įrengtas rusų poeto A. Puškino muziejus (įkurtas 1948 m., pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje). Naminių gyvūnėlių kapinės.
Geografija
Markučių ąžuolyne buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė, raguvynų eroziniai latakai.
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Markučiai TSRS topografiniame žemėlapyje[1][2]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Istorija
Iki XVI a. pradžios vietovė su joje esančiais miškais buvo didžiojo kunigaikščio priemiestinė valda. XV a. pabaigoje Ldk Aleksandras vietovę padovanojo žmonai Elenai, kuri Sakalaičių dvare įrengė vasaros rūmus. Dvaro ribos ilgainiui kito.
XIX a. viduryje vietovė tapo turtingų vilniečių poilsio vieta. Markučiai prie Vilniaus miesto prijungti XX a. 1-ajame dešimtmetyje.
Pavadinimo kilmė
XIV a. Markučių dvaras priklausė didžiajam kunigaikščiui. Jis turėjo du centrus – Guras (kairiajame Vilnios krante) ir Zavilenska (dešiniajame Vilnios krante). Iš pradžių vietovė buvo žinoma kaip Sakalaičiai. Markučių vietovardis aptinkamas nuo 1712 m.[3] 1810 m. A. Chodkevičius dvarą pardavė Vilniaus iždininkui J. Eismuntui, kurs jį pavadino Svistapole. XX a. minimas Vilnių dvaras.
Gyventojai
Žymūs žmonės
1884 m. į Markučių dvarą atsikėlė gyventi Grigorijus Puškinas, poeto A. Puškino sūnus, vedęs Rusijos susisiekimo ministro A. Melnikovo dukterį. Kartu jis atsivežė ir tėvo daiktų, kurie iki šiol saugomi muziejuje.
Šaltiniai
- ↑ Markučiai SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Markučiai loadmap.net
- ↑ „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 226 psl.
- Markučiai. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 290 psl.
- Markučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 699 psl.
- Markučiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 517 psl.
- Markučiai. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 144 psl.
- Puškino muziejus