Matas Untulis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Matas Untulis

Gimė 1889 m. rugsėjo 21 d.
Rusija Rumšaičiai, Ylakių valsčius, Mažeikių apskritis, Rusijos imperija
Mirė 1952 m. rugsėjo 9 d. (62 m.)
Lietuva Lelėnai, Rietavo rajonas

Tėvai Juozas Untulis
Lietuvos Respublikos Seimo atstovas

Veikla
Lietuvos pedagogas, , teisininkas, publicistas, vertėjas, rašytojas, istorikas, kalbininkas, politinis bei visuomenės veikėjas
Partija Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija

Alma mater Saratovo universitetas

Matas Untulis (1889 m. rugsėjo 21 d. Rumšaičiai, Ylakių valsčius, Mažeikių apskritis, Rusijos imperija – 1952 m. rugsėjo 9 d. Lelėnai, Rietavo rajonas) – Lietuvos pedagogas, teisininkas, publicistas, vertėjas, rašytojas, istorikas, kalbininkas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija

Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. 19101912 m. studijavo Kijevo universiteto Teisės fakultete. 1910 m. Lietuvių mokslo draugijai jis įteikė pirmuosius savo tautosakos ir kraštotyros užrašus. 1912 m. Sedoje suimtas už lietuvišką veiklą, kalintas, už priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai pašalintas iš universiteto. 1915 m. eksternu baigė Saratovo universitetą.

Nuo 1916 m. mokytojavo Rusijoje, lietuvių pabėgėlių mokykloje Velikije Lukuose. Grįžęs į Lietuvą dėstė lietuvių kalbą Telšių vidurinėje mokykloje, nuo 1918 m. Vilniaus gimnazijos mokytojas.

1920 m. gegužės 15 d. – 1920 m. spalio 15 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas IV (Telšių) rinkimų apygardoje. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į LSLDP ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką. Po 5 mėnesių Seimo nario mandato atsisakė.

Dirbo pedagoginį, švietėjišką darbą. 1920 m. liepos mėn. – 1923 m. rugpjūčio 20 d. Švenčionių „Ryto“ gimnazijos direktorius, tačiau okupacinei lenkų valdžiai nepatiko jo lietuviška veikla, ji 1923 m. atsisakė jam suteikti pilietybę, vėliau ištrėmė iš Vilniaus krašto kaip „litvomaną“. 1923 m. Laisvamanių etinės kultūros draugijos steigėjas.

Nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. – Palangos vidurinės mokyklos direktorius, nuo 1927 m. kovo 15 d. iki 1927 m. lapkričio mėn. – Ylakių progimnazijos direktorius. Dėl laisvamaniškų pažiūrų iš mokyklos atleistas. Domėjosi ir rinko tautosaką, lietuvių folklorą. [1]

1928 m. rudenį M. Untulis sugrįžo į Vilnių. Lietuvių mokslo draugijoje vadovavo lietuvių kalbos žodžių ir ir tautosakos rinkimui. Užrašė apie 80 000 žodžių, apie 5 000 įvairių žanrų tautosakos kūrinių. Bendradarbiavo leidiniuose „Vilniaus rytojus“, „Vilniaus žinios“, „Vilniaus žodis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Aušrinė“ ir kituose. Nuo 1933 m. Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. Organizavo „Folkloro rinkimo mokslo kursus“, kurių veikla vėliau plačiai išsiplėtė. 1931 m. Lietuvių mokslo draugija paskelbė atsišaukimą į Vilniaus krašto lietuvių visuomenę, jog „Tautosakos rinkimas yra pirmiausias ir skubiausias Vilniaus krašto lietuvių reikalas“. Už aktyvią veiklą grupė lietuvių, tarp kurių buvo ir M. Untulis, 1936 m. ištremti iš Vilniaus krašto.

Apsistojo Kaune, vėl tapo bedarbiu, kentė vargą, badą, susirgo, pateko į TBC ligoninę. Po kurio laiko vėl pradėjo rinkti žodžius lietuvių kalbos žodynui Žemaitijoje. Po 1940 m. liepos 21 d. M. Untulis atsidūrė „pensininkų nusipelniusiųjų kategorijoje“. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Ylakių valsčiaus Vabalių kaime, kur rinko tautosaką ir medžiagą žodynui.

Nuo 1945 m. spalio 1 d. Lietuvių kalbos instituto mokslinis bendradarbis. Vietinėje spaudoje skelbė liaudies pasakų, dainų, kitos kūrybos pavyzdžius, padėkas tautosakos, žodžių bei muziejinių eksponatų rinkėjams, jų darbų apžvalgas, taip pat skelbimus, atsišaukimus, geriausių dainininkų nuotraukas, kitą medžiagą. Subūrė nemažą būrį kraštotyros darbuotojų.

Berenkantį tautosaką ir medžiagą žodynui, 1952 m. rugsėjį prie Lelėnų kaimo jį užklupo miškiniai iš Antano Jonušo („Vilko“) būrio. Jų nesulaikė nei M. Untulio garbus amžius, nei jo paliegusi sveikata, nei, pagaliau, daug kam Žemaitijoje žinomi jo darbai bei nuopelnai Lietuvai. M. Untulį išsivarė į mišką – jo amžinojo poilsio vieta liko nežinoma. [2] [3]

Bibliografija

  • Naudingo žmogaus gyvenimas, 1916 m.
  • Ar viską žinau, 1927 m.
  • Kodėl prarastas Vilnius, 1931 m.
  • Lietuvos vietovardžių slavinimas, 1938 m.
  • Nuo Perkūno iki Bazilikos, 1938 m.
  • Simonas Daukantas. Žemaičių pasakos, parengė spaudai, 1941 m.
  • Ukrainiečių noveles, parengė spaudai, 1953 m.

Literatūra

  • Untulis Matas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1965, t. 32, p. 260.
  • Tamošaitis M., Untulis Matas, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, M. Tamošaitis, Vilnius, 2006, p. 402–403.

Šaltiniai


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+7320-76=7244 wiki spaudos ženklai).