Megalitas
Megalitas (iš sen. gr. k. μέγας 'didelis', λίθος 'akmuo') – iš didelių akmenų sudaryta monumentinė konstrukcija. Megalitais vadinamos tokios konstrukcijos, kurių statybai nenaudotos statybinės rišančios medžiagos. Megalitai statyti daugiausia neolite iki vario ir bronzos amžiaus, nors seniausi megalitai žinomi iš mezolito laikotarpio. Megalitų funkcijos ne visada žinomos – kartais jie būdavo statomi kaip kapai, kartais atlikdavo kalendoriaus funkciją (padėdavo nustatyti šešėlių, dangaus šviesulių padėtis), taip pat galėjo būti ritualinėmis šventvietėmis.
Megalitinei architektūrai priskiriami megalitiniai kapai – pilkapiai, dolmenai; pavieniai vertikaliai įkasti į žemę (nuo 1 m. iki 21 m. aukščio) akmenys – menhyrai bei kromlechai – ratu sustatyti akmenys, ant kurių horizontaliai uždėti skersiniai akmenys.
Žinomiausias kromlechas – Stounhendžas Anglijoje. Įvairios megalitinės struktūros randamos visame pasaulyje: Europoje daugiausia Britų salose, Bretanėje, Vakarų ir Pietų Europoje; Azijoje – Mažojoje Azijoje, Korėjoje, Mongolijoje, Kinijoje, Sumatroje, Sibire; Polinezijoje; Amerikoje.
Megalitiniai statiniai esti labai įvarūs, pagrindiniai išskiriami tipai:
- Menhyras – vienas, statmenai įstatytas akmuo
- Kromlechas – menhyrų grupė, paprasti išdėstyta ratu
- Dolmenas – horizontalus akmuo, paremtas ant kitų akmenų
- Taula – darinys, primenantis T raidę
- Seidas – didelis akmuo pastatytas ant nedidelių akmenų
- Kernas – iš akmenų sudarytas kūgis
- Nuragas – akmenų bokštas
- Marae – akmenų platforma
- Moai – skulptūros iš akmens luito
| ||||||