Merių kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Merių kalba
Kalbama: Rusija
Kalbančiųjų skaičius: 0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių:
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Uralo kalbos
 Finų kalbos
  Volgos finų grupė

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: niekur
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: -
ISO 639-3: -

Merių kalba - išnykusi finougrų kalba, kuria kalbėjo Centrinėje Rusijos dalyje gyvenusi merių gentis. Pagal metraščius bei archeologinius duomenis jie gyveno apie Nero ir Pleščejevo ežerus, kur stovi atitinkamai Didysis Rostovas ir Perejaslavlis-Zaleskis.

Apie kalbą žinoma labai mažai. Mūsų laikus pasiekė tik toponimikos duomenys, kurie traktuojami nevienareikšmiškai. Kalba išnyko dar viduramžiais. po to, kai merius asimiliavo slavai. Paskutinį kartą merius minėjo 907 m. Merių gentinė struktūra, manoma, suiro Jaroslavo Išmintingojo laikais.

Egzistuoja dvi hipotezės apie merių kalbos vietą finougrų kalbų šeimoje:

  • Pagal pirmą hipotezę merių kalba buvo artima marių kalbai. Etnonimai mariai ir meriai artimi. Šios hipotezės šalininkas buvo Maksas Vasmeris (vok. Max Julius Friedrich Vasmer). Merių toponimiką bandyta aiškinti remiantis lygiagrečiais dalykais marių kalboje.[1].
  • Pagal antrą hipotezę merių kalba buvo artimesnė Pabaltijo finų kalboms. Šios hipotezės šalininkas yra Jevgenijus Chelimskis (rus. Евгений Хелимский), sukūręs savą merių toponimikos analizę.

Nuorodos



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+2477-0=2477 wiki spaudos ženklai).