Miškas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Miškai)
Disambig.svg Kitos reikšmės – Miškas (reikšmės).
Apie kaimą Jurbarko rajone žr. Miškai (Jurbarkas).
Miško takas
Atogrąžų miškas Malaizijoje

Miškas – teritorija, tankiai apaugusi medžiais, sudaranti tam tikrą gyvosios gamtos buveinę. Miškai dengia apie 30 % Žemės sausumos ir yra viena svariausių biosferos elementų. Miškai susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių ir kurie iškrinta visus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, pusiaujo, subtropinėse klimato juostose. Miškų nėra arktiniuose, antarktiniuose regionuose, tropikų klimato juosta taip pat negausi miškais. Miškai taip pat auga įvairių pasaulio regionų kalnuose, o jų augimo viršutinė riba vadinama medžių linija.

Dėl klimatinių sąlygų skirtumo miškų įvairovė didelė. Žemiau pateikti Žemėje augančių miškų tipai:

Miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami drėgnaisiais, o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas – rūko miškais.

Lietuvos miškai

Eglynas Žemaitijoje

Lietuvoje pagal įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).

Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

Lietuvos Respublikos miškų įstatyme rašoma, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įsiveisti.

Lietuvoje yra ~18 000 miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 000 ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (dažnai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai auga nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to būdingiausi Lietuvos miškai – pušynai (~38 %), toliau pagal gausą rikiuojasi beržynai (22 %), eglynai (20 %), baltalksnynai (8 %), juodalknsnynai (6 %), yra drebulynų, ąžuolynų, uosynų, maumedynų. Dėl intensyvaus miškų kirtimo vyrauja jaunuolynai, pusamžiai miškai. Brandūs medynai sudaro tik 5 % šalies miškų. Lietuvos miškuose gyvena briedžiai, šernai, muflonai, stumbrai, kiškiai, lapės, miškinės kiaunės, taurieji elniai, vilkai, lūšys, usūriniai šunys, stirnos, barsukai, bebrai, kurtiniai, tetervinai – dauguma stambesnių gyvūnų. Miškuose įrengta nemažai draustinių, rezervatų, kuriais saugomos retų gyvūnų ir augalų buveinės.

Istorija

Senovėje praktiškai visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Daugėjant gyventojų pirmiausia iškirsti paupių miškai. Tačiau didelis šalies miškingumas išliko gan ilgai – I tūkstantmečio pabaigoje jie dengė du trečdalius ploto, didelių kirtimų nevyko iki pat XVI a. Tuometį miškų išsaugojimą lėmė sakralinė miško reikšmė (žr. šventoji giraitė), nedidelis gyventojų skaičius, gynybinė miško reikšmė (krašto miškingumas buvo vienas iš veiksnių, efektyviai stabdžiusių slavų, kryžiuočių antpuolius). Po Lietuvos krikšto miškai prarado sakralią reikšmę, be to, Vakarų Europoje anksti iškirtus miškus pradėjo augti medienos paklausa, todėl pradėtas spartus miškų kirtimas. 1741–1914 m. Suvalkų, Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijose miškų sumažėjo net 56 %. Daug miškų iškirsta kaizerinės okupacijos metu. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pradėti taikyti miškų kirtimo apribojimai, po 1920 m. žemės reformos dalis miškų nusavinta. Tačiau realiai klestėjo nelegalus miškų kirtimas, tarp 1920–1937 m. vien privačiuose miškuose iškirsta 252,5 tūkst. m³ medienos. 1938 m. miškingumas siekė ~17 %.[1] Daug miškų iškirsta karo metais, esami suniokoti bunkerių, artilerinių sprogmenų, vėliau sovietinių karinių bazių. Palaipsniui miškų plotai ataugo, dabar miškai užima ~31 % šalies ploto.[2] Visgi, tebeklesti neteisėti miškų kirtimai, miškų savininkų savivaliavimas, nerūpestingai prižiūrima mediena.

Lietuvos miškų tipologinė klasifikacija

Dainavos girios kerpšilis
  • Kerpšilis. Dažniausiai užima pakilias ar smulkiai kalvotas vietas, kur dirvožemiai yra jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi humusingo sluoksnio, paklotė tik apie 2–3 cm storio, šiurkšti. Medynai neproduktyvūs arba mažai produktyvūs, jį sudaro dažnai retoki pušynai, o trake auga reti kadagiai. Žolinė danga gana reta, kartais nemažus plotus užima samanos, tačiau vyrauja ir foną sudaro kerpės. Toks miško tipas būdingas pajūrio kopoms ir pietų Lietuvos lygumoms.
  • Žaliašilis. Toks miškas auga fliuvioglacialinių deltų ir limnoglacialinių lygumų smėlynuose bei kalvoto moreninio reljefo rajonuose. Čia dirvožemiai būna jauriniai smėliniai, pasitaiko ir su smėlio tarpsluoksniais arba žvyringi. Gruntinis vanduo slūgso giliai. Miško paklotė apie 2–7 cm storio, bet humusingasis sluoksnis plonas. Žolinė danga ir puskrūmiai užima apie 20-30 proc., iš žolių daugiausiai auga mėlynės, bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, šakiai ir kt. Gana gausi samanų paklotė. Žaliašilyje gerai veši pušynai, dažnai su beržų ir eglių priemaiša, pasitaiko ir drebulių. Tačiau trakas retokas, ir vyrauja šermukšniai, o pomiškyje auga neaukštos eglaitės.
  • Mėlynšilis. Auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nėra dažnas. Dažniausiai užima žemesnes ir lygias reljefo vietas, kur ryškūs gūbriai ar smulkūs kupstai. Tokiame miške dirvožemiai jauriniai glėjiški arba glėjiniai smėliniai. Čia gruntinis vanduo slūgso 1-2,5 m gylyje. Žemaitijoje kai kur mėlynšiliai auga priemolio dirvožemiuose. Paklotė storoka. Humusingas horizontas plonas. Samanų danga gausi, iš žolių vyrauja mėlynės, pomišky gausu eglaičių, o kirtavietėse auga jauni beržai ir drebulės. Mėlynšilio trake daugiau aptinkami šaltekšniai, o iš medynų – pušynai, eglynai, beržynai, drebulynai. Šio tipo miškai dažnai būna mišrūs.
Užpelkėjusi miško mieta – viksvinė pelkė
  • Šilabalis. Tokio tipo miškai paplitę Lietuvos kalvotose vietose ir užima žemesnes reljefo vietas, aukštapelkių pakraščius, kur gruntinis vanduo aptinkamas 0,5-1,5 m gylyje. Šiuose miškuose dirvožemiai – durpiniai. Paklotę sudaro tanki samanų danga, iš jų vyrauja kiminai. Iš žolių ir puskrūmių vyrauja mėlynės, taip pat gausiai auga gailiai, vaivorai, viržiai. Trako beveik nėra, o medynus sudaro pušynai, kurie neretai būna su beržų ir eglių priemaiša.
  • Šilaraistis. Šio tipo miškuose auga skurdūs pušynai ir beržynai, nes dirvožemis sudurpėjęs, o gruntinis vanduo labai negilai, 0,3-0,6 m gylyje. Iš samanų čia daug kiminų, iš žolių ir puskrūmių – viksvų, vaivorų, mėlynių, gailių; augalinė danga vešlesnė ir įvairesnė. Pomiškis ir trakas retas.
  • Tyrašilis. Dar jis vadinamas gailiašiliu. Tokie miškai palitę visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausiai smėlingose lygumose. Tai mišku apaugusios aukštapelkės, kurių ištisinę dangą sudaro kiminai. Gruntinis vanduo slūgso beveik paviršiuje. Durpių sluoksnis storas ir susideda iš beveik nesuirusių kiminų. Tyrašilyje auga skurdūs medynai. Trako nėra, o pomiškis retas. Iš puskrūmių vyrauja vaivorai ir gailiai.
  • Šilagiris. Tokio miško paklotę sudaro beveik ištisinė samanų danga: spygliuočių miškuose danga tankesnė, lapuočių – retesnė. Vyrauja įvairių rūšių samanos: gūžtvė, šilsamanė, gražiasnapė ir kt. Žolinė danga užima apie 30-50 proc., daugiausiai kiškiakopūstis, kartais gausu mėlynių. Pomiškyje gausu eglaičių, trakas įvairaus tankumo. Šio tipo miškus sudaro brandžios eglės ir pušys, rečiau drebulės, beržai ir ąžuolai. Šilagiriai auga kalvotame reljefe, dažniausia užima pakilias vietas. Čia dirvožemis yra velėninis jaurinis priesmėlio ar smėlio, gana pralaidus vandeniui.
  • Mėlyngiris. Būdingas žemesniam reljefui, todėl pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje. Miško paklotė būna 6–12 cm storio. Humusingas horizontas iki 15 cm storio, dirvožemis gerai pralaidus gruntiniams vandenims. Šio tipo miškuose vyraujantys medynai yra eglės, beržai, drebulės, trakas retokas, bet pomiškyje auga daug eglių. Iš puskrūmių vyrauja mėlynės, bet gausu ir aviečių, kupstinių šluotsmilgių. Samanų danga vešli, jos sudaro apie 30 proc. paklotės.
  • Žaliagiris. Šiuose miškuose medynus sudaro eglės, beržai, drebulės, ąžuolai, uosiai ir kt. Žolinė danga labai įvairi, tačiau čia auga daugiau higrofitų, t. y. šlapias vietas mėgstantys augalai. Pavasarį gausu plukių. Samanų danga negausi. Žaliagiriai būna lygumų rajonuose, kur dirvožemiai velėniniai glėjiški priemoliai bei moliai, nelaidūs vandeniui.
  • Paraistis. Tokio tipo miškai auga reljefo įdubimuose, žemapelkių pakraščiais. Čia dirvožemiai – velėniniai ir puveniniai jauriniai glėjiniai. Paklotėje žolinė danga sudaro 20-60 proc. Vyrauja siauralapis lendrūnas, gausu paparčių, asiūklių, viksvų ir kt. augalų. Samanų rūšinė sudėtis nedidelė. Trake auga šaltekšniai, karklai, šermukšniai, pomiškyje vyrauja eglaitės.
  • Palieknis
  • Šlapgiris
  • Baltmiškis
  • Juodgiris.
  • Lieknas.
  • Raistas. Dirvožemis – pelkinis durpinis, tik durpės mažiau suirusios. Raiste auga skurdūs medynai, dažniausiai juodalksnis ir plaukuotasis beržas. Traką užima karklai, šaltekšnis ir kt. Raistuose yra daug kupstų, ant kurių įsikuria mėlynės, samanos, o tarp kupstų – viksvos, žinginiai, pelkiniai paparčiai, trindažolės ir kiti augalai.
  • Durpinis mėlynšilis.
  • Durpinis mėlyngiris.
  • Durpinis žaliagiris.
  • Durpinis juodgiris.

Svarba

Miškų tvarkymas
Miškas žiemą

Miškų reikšmė:

Miškas folklore

Daugelio pasaulio tautų folklore miškas yra mistinė, šventa vieta, miško dvasių, demonų, trolių namai. Kai kuriuose pagoniškuose tikėjimuose miškas buvo šventų apeigų vieta (šventoji giraitė).

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

  1. ↑ Miškas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 107 psl.
  2. ↑ http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/augalijos_ivairove/lietuvos_miskai


Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Miškas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka



Pirmos straipsnio versijos licencija
Šio puslapio pirmajai versijai buvo panaudotas 2012 m. balandžio 1 d.CC-BY-SA turinys iš Lietuviškos Vikipedijos straipsnio „Miškas“. Istorija.
Vikipedijos dalyviai: Algirdas, Atlantas, Ooom, Rencas, Hugo.arg, CD, Idioma-bot, Tocekas, Homo, Justas159.

Pirmąją straipsnio versiją iš Vikipedijos įkėlė naudotojas VP-bot. Jei straipsnis be šio naudotojo turi daugiau autorių arba redaktorių, tai straipsnis Enciklopedijoje Lietuvai ir pasaulis buvo keistais bei papildytas ir net iš viso perrašytas.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+21-0=21 wiki spaudos ženklai).
Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Miškas&oldid=835116"