Mianmaro istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Mianmaro istorija – ilga ir sudėtinga. Skirtingos tautos gyveno regione, iš kurių seniausios – monų ir pyu. IX amžiuje į Mianmaro teritoriją iš tuometinės Kinijos-Tibeto valstybės pasienio regiono į Ajejarvadžio (Iravadžio) upės slėnį atsikėlė bamarų tauta, dabar sudaranti šalies žmonių daugumą.

Paini šalies istorija susideda ne tik iš įvykių Mianmaro žemėje, bet yra labai glaudžiai susijusi su kaimyninėmis šalimis: Kinija, Indija, Bangladešu, Vietnamu, Laosu ir Tailandu.

Ankstyvoji Mianmaro istorija

Žmonės gyveno dabartiniame Mianmare jau prieš 11 tūkstančių metų. Pirmąja aiškia civilizacija laikoma Pyu, nors tiek bamarų, tiek monų tradiciniai įsitikinimai skelbia, jog legendinė Suvarnabhumi žemė, minima senovinių pali ir sanskrito kalbų užrašytuose tekstuose, buvo Monų karalystė, su centru Thatonu, dabartinėje Mianmaro Monų provincijoje.

Istoriniai įrankiai iš atkastų sklypų Nyaunggane, leidžia atkurti Bronzos amžiaus gyvenimą Mianmare, o naujesni archeologiniai atradimai Samono slėnyje į pietus nuo Mandalajaus, rodo buvus ryžių auginimu užsiėmusias gyvenvietes tarp maždaug 500 m. pr. m. e ir 200 m. po. Kr., prekiavusias su Kinijos Cinų ir Hanų dinastijomis.[1]

Pyu

Pyu žmonės į Mianmarą atsikėlė I amžiuje prieš Kristų ir įkūrė Binnaka, Mongamo, Šri Ksetra, Peikthanomyo ir Halingyi miestus-karalystes. Šiuo laikotarpiu per Mianmarą ėjo sausumos prekybos kelias tarp Kinijos ir Indijos. Kinijos šaltiniai tvirtina, kad Pyu kontroliavo aštuoniolika karalysčių, ir apibūdina juos kaip „dorus ir taikius“ žmones. Karas Pyu žmonėms buvo praktiškai nežinomas, ir nesutarimai dažniausiai buvo išsprendžiami rungtynėse arba statybų varžybose. Jie dažniausiai dėvėjo kapoko drabužius vietoj tikro šilko, taigi nežudė šilkaverpių vikšrų. Už nusikaltimus buvo baudžiamia nuplakimu, apie kalėjimus nežinota, na o už rimtus nusikaltimus galėjo buvo skiriama mirties bausmė. Pyu praktikavo Theravados budizmą, ir visi vaikai buvo mokomi kaip vienuoliai naujokai šventyklose nuo septynintųjų iki dvidešimtųjų gyvenimo metų.

Pyu miestai-valstybės niekada nesusivienijo į Pyu karalystę, tačiau stipresni miestai dažnai vyraudavo bei imdavo duoklę iš mažesnių miestų. Galingiausias Pyu miestas buvo Šri Ksetra (Thayekhittaya), kurio archeologiniai radiniai rodo Šri Ksetrą buvus didžiausiu kadanors Mianmare pastatytu miestu. Tiksli miesto pastatymo data nežinoma, nors tikėtina tai įvyko anksčiau nei dinastinis pasikeitimas 94 m. e. m. kaip mini Pyu metraščiai. Šri Ksetra matyt buvo apleista 656 m. e. m., įsikūrus labiau į šiaurę nutolusiam centrui, kurio tiksli vieta nežinoma. Keli istorikai tvirtina tai buvus Halingyi. Yra žinoma, kad naujoji sostinė XIX a. buvo išplėšta Nandžao valstybės (pietinėje Kinijoje). Taip pasibaigė Pyu viešpatavimas Mianmaro krašte.

Monai

VI a. monų Dvaravati karalystė žemutiniame Menam Čao Praja upės slėnyje (dabartinė Tailando teritorija) išplėtė savo sienas iki Tenaserimo (dab. Tanintairis) Yoma (mjan. kalnų). Po to kai juos pavergė Khmerų imperija, XII a. monai iš Ankoro apylinkų persikėlė toliau į vakarus, gilyn į Mianmaro teritoriją. Pasak žmonių, monai susidūrė su budizmu per jūreivius jau III a. pr. m. e. ir priėmė budiztų vienuolius, pasiųstus imperatoriaus Ašokos, II a. pr. m. e.

Monai įsisavino indų kultūrą drauge su Theravados budizmu ir manoma buvo įkūrę karalysčių žemutinėje Mianmaro dalyje (šalies pakrantės teritorija), įskaitant Thatoną VI arba VII a. ir Bagą (Pegu) 825 m., buvusius Raman'n'adesos (arba Ramannos, manoma ir buvusios Thatonu) karalystės, minimos arabų geografų 844–8 m.[1] , sudėtyje. Archeologinių radinių trūksta iš dalies dėl to, kad kasinėjimai daugiausia vykdyti aukštutinėje Mianmaro dalyje (šiaurė ir centras).

Pagano Karalystė

Iš šiaurės atėjusi dar viena tauta – bamarai (save vadinę mjanmais), taip pat ėmė apgyvendinti teritoriją. Iki 849 m., bamarai įkūrė galingą karalystę, su centru Pagano (dabartinis užrašymas – Baganas) mieste, ir krašte užėmė Pyu vietą.

Remiantis bamarų pasakojimais, bamarai kilo iš trijų genčių: Pyu, thetų ir kanjanų. Iš tikrųjų Pyu kalba ir tauta paprasčiausiai išnyko iš kart po Mjazedi (Myazedi) akmenų irašų (dar vadinami „Rajakuma įrašais” arba „Gubyaukgyi akmenų įrašais“) 1113 m. Žodis „Mranma“ (dabar raidė „r“ bendrinėje kalboje tariama kaip „j“), abiejuose monų ir mjanmų kalbų įrašuose, tapo vienintelis maždaug tuo pat metu, tuo patvirtindamas, kad Pyu, anksčiau stabdžiusi tibetiečių-mianmariečių migraciją į pietus, su naujomis migrantų bangomis, be išimties perėmė naujai susidarančią mianmariečių tapatybę.

Pagano karalystė vystėsi santykinai izoliuota, iki Anawrathos valdymo (1044-77). Anawrata, 1057 m. užkariavęs Monų miestą Thatoną, sėkmingai suvienijo visą Mianmarą. Suvienijimas buvo galutinai baigtas valdant jo įpėdiniams Kyanzitthai (1084–1112) ir Alaungsithui (1112-67), taigi iki XII a. vidurio beveik visa Pietryčių Azija buvo valdoma Pagano karalystės arba Khmerų (Kambodžos) imperijos. Pagano karalystė ėmė smukti, kai daugybė krašto žemės ir išteklių atiteko galingai Sanghai (budistų vienuolija) ir kilus mongolų grėsmei iš šiaurės. Paskutinis nepriklausomas Pagano vadovas Narathihapate (1254-87) manė esąs pajėgus pasipriešinti mongolams, ir 1277 m. įžengęs į Junaną pradėjo karą su jais. Narathihapate buvo galutinai sutriuškintas Ngasaunggyan mūšyje, Pagano sukilimas buvo galutinai numalšintas. Karalius buvo nužudytas savo paties sūnaus 1287 m., ir taip Pagano mūšyje buvo paskubinta mongolų invazija. Mongolai sėkmingai užėmė didžiąją imperijos dalį, su sostine, ir užbaigė dinastiją 1289 m., į Mianmaro valdžią įvesdami marionetinį valdovą

Ava (Inva) ir Pegu (Bagas) (1364–1555)

Po Pagano valdžios žlugimo, Mianmaras buvo padalytas. Mianmaro Avos dinastija (1364–1527) įsikūrė Avos (dab. Inva) mieste 1364 m. Pagano kultūra buvo atgaivinta, todėl ėjo auksinis Mianmaro literatūros amžius. Karalystės sienos buvo blogai ginamos ir nesunkiai peržengiamos, todėl 1527 m. ji buvo užgrobta šanų.

Pietuose, žemutiniame Mianmare, Monų dinastija pirmiausia įsikūrė Motamoje (britų laikais – Martabanas), paskiau Pegu (dab. Bagas) Karaliaus Rajadhirato viešpatavimo metais (1383–1421), Ava ir Pegu buvo įtrauktos į nenutrūkstamą karą. Taikūs karalienės Baña Thau (mjanmų k.: Shin Saw Bu (Šin Šo Bu);1453-72) valdymo metai baigėsi, kai ji perdavė sostą budistų vienuoliui Dhammazedi (1472-92). Jo valdymo metais Pegu tapo prekybos ir Theravados budizmo centru.

Avos karalystė buvo įsitraukusi į užsitęsusius karus su tajų (dažnai tapatinti (-ami) su šanais) kunigaikštėliais šiaurėje, pasienyje su Junanu. Nuolat kartojosi tajų išpuoliai sostinėje Avoje, ir karalystė išsiuntė karius šiaurės kryptimi atakuoti tajų feodus. Mingų dinastija, valdžiusi Kiniją nuo vėlyvo XIV a., dažnai nesėkmingai bandydavo diplomatinėmis pastangomis užbaigti karą. Ava kartais įsitraukdavo į karą tarp Mingų ir tajų Junane, pavyzdžiui, Luchuanų-Pingmianų kampanijoje (1436-49).

Šaltiniai

  1. Hudson, Bob (2005). "A Pyu Homeland in the Samon Valley." Universities Historical Research Centre, Yangon.





Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+9432-15=9417 wiki spaudos ženklai).