Miestelėnai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Miestelėnai, miestiečiai – feodalinės visuomenės luomas, kurį sudarė laisvieji miestų gyventojai, paklūstantys viduramžiais susiklosčiusiems miestų įstatymams.

Istorija

Europoje miestelėnų luomas susiklostė XIII a. kai atsirado daug miestų, kurių gyventojai išsikovojo savivaldos ir kitas atskiras teises, jų atstovai galėjo dalyvauti bendravalstybiniuose susirinkimuose. Įstatymai, reglamentuojantys teisę būti luomo nariu atskirose šalyse įvairavo, bet dažniausiai asmuo galėjo tapti miestiečiu pagal nustatytą tvarką mieste įsigijęs būstą. Kartais reikalauta įrodyti, kad yra kilęs iš legalios santuokos, prisiekti, kad laikysis miesto valdžios nustatytos tvarkos. Dažnai miestelėnai buvo surašomi į vadinamasias miestiečių knygas (lot. album civile). Tai būdavo naudinga, pvz., suteikdavo ūkinės veiklos teisę, teisę rinkti miesto valdžią, vienytis į bendrijas. Kai kuriose Europos šalyse miesto gyventojai atskiro luomo nesudarė, pvz., Prancūzijoje vadinamajam trečiajam luomui formaliai priklausė visi gyventojai nebajorai ir nedvasininkai.

Daugiausia miestiečiais buvo pirkliai ir amatininkai. Jie telkėsi į gildijas ir cechus. Luomo nariais dažniausiai negalėjo būti nekrikščionys, kitataučiai. Jie gyveno pagal kitus įstatymus. Prie miestiečių nebuvo priskiriama ir miesto varguomenė (plebsas), kuri iš tikrųjų buvo beteisė. Valstybės mastu miestelėnų padėtis buvo labai įvairi: pvz., Italijoje miestelėnų luomo formaliai nebuvo, miestai faktiškai buvo jų kontroliuojamos teritorijos aukščiausia valdžia, miestelėnai teisiškai buvo lygūs. Prancūzijoje miestų gyventojai buvo priklausomi nuo karaliaus ar stipresnio didiko, Vokietijoje, Nyderlanduose dauguma miestų faktiškai tvarkėsi savarankiškai. Miestelėnų luomas niekada nebuvo vienalytis, išsiskirdavo miestą valdančios giminės – patricijai. XVIII a. pabaigoje luomines privilegijas pradėta naikinti, išnyko ir miestelėnų luomas.[1]

Lietuvoje

Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestų skirtingos teisinės sandaros, pavaldumo ir jų gyventojų padėties šis sluoksnis teisiniu požiūriu buvo nevienalytis, o miestelėno terminas – daugiaprasmis. Dažniausiai miestiečiais vadinami savavaldžių, t. y. Magdeburgo arba Kulmo teisę turėjusių miestų nuolatiniai gyventojai. Visateisiais miestelėnais galėjo tapti ne visi nuolatiniai savavaldžio miesto gyventojai, bet tik tie, kurie atitiko tam tikras sąlygas. Visateisiai savavaldžio miesto gyventojai vadinami miestiečiais arba miesto piliečiais (lenk. mieszczanstwo arba obywatele), o savivaldos privilegija negalėję naudotis asmenys – tiesiog miesto gyventojais, arba miestėnais (lot. incolae, lenk. mieszkancy). Nesavavaldžių miestų gyventojai paprastai vadinami nesavavaldžių miestų miestiečiais.

Skyrėsi miestiečių (miesto piliečių) ir kitų miesto gyventojų teisės, miestui ir valdovui turimos pareigos. Pagal Magdeburgo teisę, miestelėnai buvo atskira ir palyginti uždara bendruomenė. Dėl išskirtinės teisinės padėties visuomenėje jie sudarė atskirą luomą, mažiau privilegijuotą negu bajorai; pvz., miestiečiai negalėjo dalyvauti valstybės politiniame gyvenime, nebuvo laikomi valstybės piliečiais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštytėje šis luomas susiklostė XIV a. pabaigoje – XV a. LDK įsitvirtinusi Magdeburgo teisė kitose Europos šalyse jau buvo nusistovėjusi, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestiečių teisinę išskirtinybę apibrėžiančių įstatymų (veikė tik mokesčių įstatymai) nereikėjo, pakako įstatymų paskiriems miestams. Miestiečių luominį atskirumą pripažino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės institucijos, ir užsienio šalys. Miestelėnai buvo pavaldūs didiesiems kunigaikščiams arba feodalams. Pastarieji varžė miestelėnų turimą žemės nuosavybės teisę.

Miestelėnų teisės

Miestelėnai privalėjo mokėti mokesčius miestui ir valstybei arba feodalui, turėti nuosavą ginklą – miestą ginti turėjo ir pačių miestelėnų kariniai daliniai, taip pat jie patys ėjo policinę tarnybą. Jie privalėjo turėti tam tikrą profesinį išsilavinimą, būti laisvas gimęs iš teisėtos santuokos, turėti pažymą apie deramą elgesį ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Buvęs nelaisvasis privalėjo turėti laisvės suteikimo raštą (lot. manumissio, lenk. uwolnienie z poddanstwa). Nelaisvasis (pvz., bėglys baudžiava) laisvę galėdavo teisėtai įgyti išgyvenęs mieste nesučiuptas 6 (vėliau – 11) metų. Atitinkantis šiuos reikalavimus ir galintis sumokėti mokestį už miesto teisės priėmimą asmuo privalėdavo prisiekti ištikimybę miesto ir šalies valdžiai (Magdeburgo teisės subjektai paprastai būdavo krikščionys). Tik prisiekusiam miestiečiui savavaldžiame mieste leista verstis amatu (ypač cechiniu).

Su didelę įtaką miesto valdymui turinčiais pirkliais varžėsi ir laisvųjų profesijų miestelėnai (teisininkai, medikai, menininkai). Miestelėnai priklausė miesto suolininkų teismų jurisdikcijai, jų tarpusavio santykius tvarkė vaitas ir miesto savivaldos institucija – magistratas. Miesto aukščiausios valdžios atstovams būdavo suteikiamos ir bajorystės privilegijos, bet paprastas miestietis tapti bajoru negalėjo. Bajoras galėdavo tapti miestiečiu (tapdavo nedaugelis), bet prarasdavo bajorystę. 17881792 m. Ketverių metų seimo įstatymai, 1791 m. balandžio 18 d. miestų įstatymas leido miestiečiams siųsti atstovus į seimą, gauti valstybės tarnybą, tapti aukštesniaisiais dvasininkais, karininkais, pereiti į bajorų luomą, bandyta suvienodinti miestiečių ir bajorų politines teises, iš dalies sulieti šiuos luomus. 1789 m. įvyko visuotinis Abiejų Tautų Respublikos miestelėnų suvažiavimas. Vėlesni politiniai įvykiai – 1792 m. Targovicos konfederacija, tuo metu Rusijos imperijos įvykdyta okupacija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės aneksija 1795 m. – šios pertvarkos neleido įgyvendinti.

1795 m. prie Rusijos imperijos prijungtose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žemėse miestelėnų luomas buvo teisiškai panaikintas. Vykdydama luomo mažinimo politiką, Rusijos imperija naikino jam Ketverių metų seimo suteiktas teises. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, vėliau ir kituose apskrities miestuose gyvenantys miestelėnai buvo įtraukti į Rusijos miestiečių ir pirklių luomą, bet jie save tapatino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės miestelėnų luomu. XIX a. pirmoje pusėje jie teisinėmis priemonėmis siekė apginti ir išsaugoti savo teises. Prie to prisidėjo ir jų veikla luominės savivaldos institucijose. Vilniuje, Kaune ir Gardine veikė magistratai (vėliau pertvarkyti į miesto dūmas), mažesniuose miestuose – rotušės. Šios institucijos, Rusijos imperijos valdžios akylai prižiūrimos ir kontroliuojamos, atliko ribotos ūkinės veiklos tvarkytojo ir luominio teismo funkcijas.

Miestelėnų luomas nebuvo vientisas teisiniu, etniniu, konfesiniu, t.p, ekonominiu ir socialinio statuso požiūriu. Pagal Rusijos imperijos teisę, miestelėnai buvo skirstomi į nekilnojamojo turto savininkus ir cechų amatininkus. Sumokėję mokesčius pirmieji galėjo pereiti į pirklių luomą. Cechams priklausantys amatininkai turėjo korporacines organizacijas, kurios reguliavo jų veiklą ir gynė teises. XIX a. viduryje į miestelėnų luomą buvo įtraukta žydų etninė konfesinė grupė; šis luomas padidėjo daugiau kaip 4,5 karto, bet iki jo panaikinimo 1904 m. išliko įvairialypis, suskaidytas į uždarus etninius ir socialinė institutus. Miestų luominė organizacija XIX a. antroje pusėje stabdė socialinė ir ekonominį visuomenės modernėjimą, taip pat konservavo etninius, kultūros santykius.[2]

Šaltiniai

  1. Agnius Urbanavičius. Miestelėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 35 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Remigijus Civinskas. Miestelėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 35 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+8396-0=8396 wiki spaudos ženklai).