Mindaugas Maksimaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mindaugas Maksimaitis
175px

Gimė 1933 m. birželio 13 d.
Kėdainiai

Sutuoktinis(-ė)
  • nuo 1955 m. sausio mėn.
  • Elvyra Žukauskaitė-Maksimaitienė
  • 1930 m. gegužės 18 d., Rokiškis
Vaikai
  • Sigita Maksimaitytė-Aidietienė
  • 1955 m. spalio 27 d. Rokiškis
  • Vidmantas Maksimaitis
  • 1959 m. sausio 29 d. Vilnius

Veikla
Teisė, prokuratūra, mokslas
Sritis Teisės istorija
Pareigos
  • 1956-1957 Kėdainių tarprajoninė prokuratūra, tardytojas
  • 1957-1960 Vilniaus miesto prokuratūra, tardytojas
  • 1963-2004 Vilniaus universitetas, vyr. dėstytojas, docentas, profesorius
  • 1992-2000 Filosofijos ir sociologijos institutas, Teisės skyriaus vadovas
  • 1997-2013 Mykolo Romerio universitetas, katedros vedėjas, profesorius

Išsilavinimas
  • 1943-1947 Panevėžio I-oji berniukų gimnazija

  • 1947-1954 Panevėžio Mokytojų seminarija

  • 1951-1956 Vilniaus universitetas, teisės fakultetas

  • 1960-1962 Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Teisės sektoriaus aspirantūra

  • 1963 Teisės mokslų daktaras

  • 1984 Habilituotas Teisės mokslų daktaras

Žinomas už ...
Nuopelnai ...

Mindaugas Maksimaitis (g. 1933 m. birželio 13 d. Kėdainiuose) – teisininkas, teisės istorikas, profesorius, socialinių mokslų habilituotas daktaras, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius emeritas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvas – Antanas Maksimaitis (Maksimavičius), Jono s. (1900 m. spalio 27 d., Akmenių km. Beržininkų vls. Seinų aps. ūkininkų šeimoje – 1943 m. liepos 26 d.). Baigęs 1920 m. Marijampolės mokytojų seminariją, mokytojavo pradinėse mokyklose ir Lazdijų gimnazijoje, buvo aktyvus šaulių sąjungos narys. 1922–1924 m. mokėsi Karo mokykloje Kaune, 1933 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. Tarnavo artilerijos daliniuose Kėdainiuose, Panevėžyje. Laisvalaikiu tapė, paskelbė eilėraščių, išvertė A. Puškino, M. Lermontovo, N. Gogolio kūrinių, M. Garson-Dombrovskos knygą „Dailės milžinai“ (išl. 1927 m. JAV), parašė šiai knygai skyrių „Lietuvos dailininkai“. Sovietinei valdžiai likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskirtas į sovietinės armijos dalinį Kupiškyje. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui NKVD suimtas, išvežtas ir kalintas. Vėliau pateko į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją, paskirtas šaulių pulko artilerijos viršininku, dalyvavo kautynėse su vokiečiais ir žuvo fronte 1943 m. liepos 26 d. Borisogliebsko k. Glazunovkos raj. Oriolo sr. 1954 m. perlaidotas Panevėžyje.

Mama – Ona Girčytė-Maksimaitienė, Jono d. (1902 m. vasario 5 d. Peterburge, kur jos tėvas dirbo siuvėju kadetų korpuse - 1999 m. gruodžio 10 d., palaidota Panevėžyje). Istorikė, mokytoja (1923–1927 m. VDU). Abu jos tėvai kilę nuo Dusetų krašto Zarasų aps., į kurį vėl sugrįžo baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. 1927 m. baigusi Lietuvos universitetą ir tapusi istorike, mokytojavo Mažeikių, Kėdainių, Panevėžio vid. mokyklose. 1944 m. rudenį buvo kviečiama dirbti į Vilniaus universitetą, bet nors ir labai norėdama, likusi viena su trimis vaikais, karo ir pokario sąlygomis nedrįso palikti Panevėžio, kur turėjo bent daržą... Ir tik pasiekusi pensinį amžių, 1957 m. persikėlė į Vilnių, čia dirbdama Mokslų akademijos istorijos instituto moksline bendradarbe tapo humanitarinių mokslų daktare (istorijos m. kandidatė, 1966). 1970 m. atleista dėl etatų mažinimo, dar dvidešimt šešerius metus, stropiai prisilaikydama etatiniams darbuotojams nustatytos tvarkos, institute tęsė produktyvų darbą negaudama atlyginimo. Parašė knygas „Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m.“ (1969), „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991), „Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. XX a. Lietuvos istorijos žemėlapiai ir jų šaltiniai“ (1995), „Panevėžio miesto istorija. Nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“ (išleista po mirties 2003) ir kt. 1937–1983 m. išspausdinta devyniolika jos sudarytų XIII-XX a. LDK ir Lietuvos istorinių žemėlapių, jų tarpe sieninis Lietuvos istorijos žemėlapis.

Sesuo - Rimgailė Maksimaitytė-Dambrauskienė (g. 1931) farmacininkė, brolis Algimantas Maksimaitis (g. 1937) ekonomistas, abu pensininkai.

Žmona (nuo 1955 m. sausio) – Elvyra Žukauskaitė-Maksimaitienė, Jono d. (g. 1930 m. gegužės 18 d. Rokiškyje), ekonomistė (1955, VU), ekonomikos mokslų daktarė (1963, VU). Dirbo Finansų ministerijoje, Vilniaus universitete baigė aspirantūrą, apgynė disertaciją ir 1963–1995 m. ten pat dirbo vyr. dėstytojos, vėliau – docentės pareigose.

Vaikai – Sigita Maksimaitytė-Aidietienė (g. 1955 m. spalio 27 d. Rokiškyje), gydytoja kardiologė (1979, VU), mokslų daktarė (1992, VU), docentė (2007). Jos vyras Audrius Aidietis (1955), gydytojas kardiologas, mokslų daktaras (1989, 2008, VU), profesorius (2008, VU). Jų dukra Ieva Aidietytė-Stundienė (1979), gydytoja, mokslų daktarė (2014, VU), žentas Domantas Stundys (1979) gydytojas, turi mažamečius vaikus Gustę (2004) ir Jorį (2008). Antroji jų dukra Indrė Aidietytė-Kavoliūnienė (1983) ir žentas Andrius Kavoliūnas (1980) teisininkai, taip pat turi du mažamečius – Emiliją (2008) ir Oskarą (2012);
- Vidmantas Maksimaitis (g. 1959 m. sausio 29 d. Vilniuje), teisininkas (1982, VU). Jo žmona Irena Januškaitė-Maksimaitienė (1956) teisininkė (1979, VU), turi dukras ekonomistę finansininkę Justę (1987) ir sudentę medikę Vaidotą (1993).

Mokslo ir studijų metai

M. Maksimaičio vaikystės ir jaunystės miestas – Panevėžys, kuriame su tėvais apsigyveno 1935 m., atsikėlę iš Kėdainių. Čia baigęs pradinę mokyklą, 1943–1947 m. mokėsi Panevėžio I berniukų (dab. J. Balčikonio) gimnazijos pirmoje-ketvirtoje klasėse, vėliau, pasvajodamas apie kaimo švietėjo darbą, perėjo į Panevėžio Mokytojų seminariją, kurią baigė 1951 metais. Tačiau patekęs tarp geriausiai baigusiųjų, buvo pasiųstas tęsti studijų ir, atvykęs į Vilnių, sau pačiam netikėtai persigalvojo ir vietoje planuoto Pedagogikos fakulteto tuometiniame Pedagoginiame institute, įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1956 m.

1955 m. pradėjo darbinę veiklą - tapo stažuotoju prokuratūroje, tad ir baigęs universitetą liko dirbti tardytojo pareigose pradžioje Kėdainių tarprajoninėje, vėliau - Vilniaus miesto prokuratūrose. 1958-1959 m. aštuoniems mėnesiams buvo komandiruotas kelti kvalifikaciją į SSRS Prokuratūros Tardytojų tobulinimosi kursus tuometiniame Leningrade.

1960-1962 m. tęsė studijas aspirantūroje prie Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Teisės sektoriaus. Tikėdamasis, pagal buvusią veiklą, gilinti baudžiamosios teisės ir proceso žinias, čia, mokslinio vadovo J. Bulavo įtikintas, vėl pakeitė nusistatymą - tapo teisės istoriku, nors istorijai didesnių simpatijų niekada nebuvo jautęs. Vadovo dėka pajuto, kad tiriamasis darbas istorijos srityje nedaug tesiskiria nuo jau suspėto pamėgti tardymo darbo – abiem atvejais tikslas tas pats – objektyvios tiesos praeityje ieškojimas.

Baigęs aspirantūrą, 1963 m. Vilniaus universitete apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją, skirtą tarpukario Lietuvos administracinių-karinių ir policinių struktūrų veiklai kovojant su nusikalstamumu (nostrifikuotas daktaro mokslo laipsnis).

1984 m. Maskvos universitete apgynė savarankiškai parengtą teisės mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos valstybė 1919-1940 metais. Istorinis teisinis tyrimas“ (1993 m. nostrifikuotas socialinių mokslų habilituoto daktaro mokslo laipsnis).

Pedagoginis darbas

1963 m. po aspirantūros ėmė dirbti Vilniaus universiteto Teisės fakultete Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedroje vyr. dėstytojo, vėliau docento ir nuo 1986 m. profesoriaus pareigose.

Pagrindiniu jo dėstomuoju dalyku buvo užsienio šalių valstybės ir teisės istorija. Džiaugėsi pedagoginiame darbe radęs save, didžiavosi studentų teisininkų apklausoje 1999 m. ryškia persvara išrinktas objektyviausiu fakulteto dėstytoju („Po teisybei“. Studentų teisininkų laikraštis. 1999, Nr.1 (7), p. 16).

Tris kartus (1969, 1978 ir 1984 m.) po semestrą tobulinosi Maskvos M. Lomonosovo universiteto Kvalifikacijos kėlimo fakultete.

Šalia darbo Vilniaus universitete, 1992-2000 m. dirbo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto Teisės skyriaus vadovu ir vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Čia su kolegų grupe užsiėmė mokslinio M. Römerio palikimo tyrinėjimu, o vėliau domėjosi valstybės ir teisės problematika lietuvių emigrantų publikacijose.

1997 m. ėmė dirbti profesoriumi besikuriančios Lietuvos Teisės akademijos (dab. Mykolo Romerio universiteto) Konstitucinės teisės katedroje, netrukus perkeltas į Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės katedrą. Iki 2002 m. kartu likdamas dar ir Vilniaus universiteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedros profesoriumi.

Konkurso keliu 2000 m. išrinktas naujai įsteigtos MRU Teisės istorijos katedros, kuriai pavesta užtikrinti teisės istorijos, Lietuvos statutų teisės, Lietuvos teisės šaltinių 1918–1940 m. ir Lietuvos teisinės ir politinės minties istorijos kursų dėstymą, vedėju.

2010 m. katedras universitete sustambinus, liko Valstybės ir teisės filosofijos ir istorijos katedros profesorius.

Vadovavo keturiems doktorantams, parašiusiems ir sėkmingai apgynusiems daktaro disertacijas.

Daugelį metų M. Maksimaitis yra Mykolo Romerio universiteto senato ir Teisės fakulteto tarybos nariu, mokslo darbų leidinio „Jurisprudencija“ redaktorių kolegijos pirmininku ir tokių pat leidinių „Socialinių mokslų studijos“ bei „Teisė“ (pastarasis leidžiamas Vilniaus universiteto) redaktorių kolegijos narys.

1994-1999 m. buvo Lietuvos mokslo tarybos Mokslininkų kvalifikacijos komisijos narys, 20032006 m. - Lietuvos mokslo tarybos ekspertas, Mokslo prioritetų ir vertinimo komisijos narys.

Pasiekęs aštuoniasdešimt metų amžių ir penkiasdešimt akademinio darbo stažą, M. Maksimaitis išėjo į pensiją. Universiteto senato 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimu jam suteiktas profesoriaus emerito vardas.

Mokslinė kūryba

Vienas ir su bendraautoriais M. Maksimaitis parašė ir paskelbė per du šimtus mokslo, mokslo metodinių ir mokslo populiarinimo darbų.

Pagrindinė jo mokslinių interesų sritis – naujųjų laikų Lietuvos teisės bei teisinės minties istorija.

Mokslo darbuose M. Maksimaitis vystė keturias pagrindines temas: - bendrieji teisės istorijos klausimai; - Lietuvos konstitucionalizmo raida; - Lietuvos teisės šaltinių istorija; - Lietuvos teisės studijų ir mokslo istorija bei žymiausių jos teisininkų indėlis.

Bendrieji teisės istorijos klausimai apibendrintai nagrinėjami pirmiausia jo vadovėliuose aukštosioms mokykloms. Užsienio šalių valstybės ir teisės įtaka Lietuvos valstybės ir teisės formavimuisi atskleidžiama du kartus (1998, 2002) išleistame iki šiol vieninteliame lietuvių kalba šios mokslo disciplinos vadovėlyje „Užsienio teisės istorija“. Knygoje dėstoma užsienio teisės raida nuo seniausių iki mūsų laikų, pagrindinį dėmesį skiriant Europos teisės medžiagai.

Lietuvos teisės istorijai skirti su bendraautoriais parašyti „Lietuvos teisės istorijos“ vadovėlis (2002) ir elektroninė jo versija, taip pat anksčiau – 1997 ir 1979 m. – su kitais bendraautoriais išleisti Lietuvos valstybės ir teisės istorijos vadovėliai.

Darbų ciklu, skirtu Lietuvos konstitucionalizmo raidai, siekta formuluoti mokslinę Lietuvos valstybės ir teisės, jos konstitucionalizmo istorijos doktriną, atskleisti esminius istorinius aspektus ir istorinį teisinį kontekstą, kurio poveikyje konstitucionalizmas Lietuvoje formavosi ir vystėsi.

Svarbiausias šio ciklo darbas – tai monografija „Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė)“ (2005), skiriama 1918 m. atsikūrusios ir du dešimtmečius gyvavusios nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucijų, kaip svarbiausios teisės raiškos formos, istorijai: apibūdinami jų projektai, rengimo ir priėmimo eiga ir aplinkybės, konstitucinių idėjų kova, nes Aptariamo laikotarpio Lietuvos valstybės konstitucijų istorija yra ne tik turtinga, bet ir turininga – tarp jų buvo demokratinės ir autoritarinės konstitucijų pavyzdžių, joms priimti panaudoti parlamentinis, oktrojavimo, projektuotas dar ir referendumo, keliai.

Šiuo laikotarpiu Lietuva susidūrė ir su primesta iš išorės, nutraukusia besiklostančias savas konstitucines tradicijas, tipiška sovietine „konstitucija“.

Lietuvos valstybės konstitucionalizmo raidai skirtas M. Maksimaičio kūrybinis įnašas autorių kolektyvo parengtuose Lietuvos konstitucinės teisės vadovėliuose (išleisti 2001-2002, 2012), jo monografija „Mažoji konstituanta. Lietuvos taryba atkuriant valstybinguma“ (2011). Šiai problematikai taip pat skirta eilė M. Maksimaičio straipsnių – „Konstitucionalizmo patirties ir tradicijų formavimosi metai“, „Pirmosios modernios mūsų valstybės konstitucijos: keliai ir takeliai“, „Kai kurios pirmųjų Lietuvos konstitucijų istoriografijos problemos“, „Seimo (ne)pasitikėjimas Vyriausybe pagal 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstituciją“, „Nepriklausomos Lietuvos konstitucinės santvarkos modeliavimas išeivijos teisininkų darbuose“ ir kt.

Skyrium pažymėtini M. Maksimaičio darbai, analizuojantys svarbiausių konstitucinių institucijų raidą. Tai „Parlamentarizmo teisinis reguliavimas Lietuvoje 1918-1940 metais“, „Apie dvilypę Valstybės tarybos Prezidiumo padėtį 1918 metų Lietuvos laikinojoje konstitucijoje“, „Lietuvos prezidento konstitucinio statuso raida 1918-1940 m.“, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918-1933)“ ir kt.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad tarpukaryje atskirose Lietuvos teritorijos dalyse galiojo recepuoti rusų imperijos įstatymai ir Pabaltijo gubernijų vietinė teisė, vadinamasis Napoleono kodeksas ir kaizerinės Vokietijos teisė. Nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės šaltiniai nebuvo pajėgūs įveikti šį teisinį partikuliarumą, tuo tarpu teisės kodifikavimo problema valstybėje sprendėsi vangiai.

Lietuvos 1918–1940 m. teisės šaltinių problematika mažai tėra tirta, nors tebėra aktuali ne vien istoriniu-teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu, nes iki šiol nespėjo visiškai nunykti teisiniai santykiai, ypač tokiose jautriose srityse, kaip nuosavybė ir paveldėjimas, atsiradę to meto galiojusios teisės pagrindu. Visa ši sudėtinga aplinka apsprendė M. Maksimaičio dėmesį Lietuvos teisės šaltinių istorijai.

Monografijoje „Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais“ apibendrinamas įvairių teisės šaltinių, nacionalinių ir recepuotų, galiojusių Lietuvos Respublikos teritorijoje 1918-1940 metais, paplitimas, kiekvieno jų lyginamasis svoris kitų teisės šaltinių tarpe, savybės, valdžios pastangos juos tobulinti ir tvarkyti.

Šiam ciklui priskirtina taip pat monografija „Valstybės taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928-1940)“ - pirmas mėginimas visapusiškai ištirti nevienareikšmiškai visuomenės vertintai šiai Lietuvoje 1928–1940 m. veikusiai konstitucinei institucijai, aktyviai dalyvavusiai įstatymų projektų rengime bei galiojusios teisės tvarkyme. Teisės šaltinių istorijai skirta taip pat straipsniai „Civilinio kodekso problema Lietuvoje 1918-1940 metais ir jos sprendimo paieškos“, „Lietuvių ir rusų teisės konkurencija 1837 m. Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado projekte“, „Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvadas“, „Senųjų teisės šaltinių problematika išeivijos teisininkų darbuose“, „Teisės šaltinių įvairovė Klaipėdos krašte (1923-1939)“ ir kt.

Nemažo dėmesio M. Maksimaičio darbuose susilaukė Lietuvos teisės mokslo istorija ir žymiausių jos teisininkų indėlis.

Pamėgintas įvertinti sovietmečio teisės mokslas Lietuvoje („Sovietmečio teisės mokslas Lietuvoje: laimėjimai ir praradimai“), domėtasi teisės mokslo istorijos problematika („Lietuvos naujosios teisės istorijos tyrimai: rezultatai ir problemos“), teisės mokslais Vilniaus universitete monografijoje „Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 1641-2007 metais“ (su bendraautorium, 2008), taip pat straipsniuose „Lietuvos universiteto Teisių fakultetas: susikūrimas, ieškojimai ir atradimai“ ir kt. Apžvelgtas lietuvių išeivijos indėlis („Valstybės ir teisės problemos lietuvių išeivijos publikacijose 1944-1990“, 2011, su bendraautoriais, ir kt.).

Nagrinėtas atskirų iškiliausių Lietuvos teisininkų indėlis į teisės mokslų raidą – A. Kriščiukaičio, P. Leono, K. Jablonskio ir kitų. Ypatingo dėmesio susilaukė M. Römerio gyvenimas ir veikla, atspindėti monografijose „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ (2006), „Mykolo Römerio mokslas apie valstybę“ (su bendraautoriais, 1997), daugybėje atskirų straipsnių („M. Römerio konstitucinis Lietuvos sovietizacijos vertinimas ir jo iškraipymai“, „Prof. M. Römerio pedagoginės nuostatos“ ir kt.).

Visus tuos darbus rengiant plačiai panaudoti atitinkami norminiai aktai, rankraštiniai bei archyviniai dokumentai, esami kitų autorių darbais. Parašyta daug straipsnių Visuotinei lietuvių enciklopedijai.

M. Maksimaitis pagal profesoriaus M. Römerio rankraštį parengė spaudai 2011 m. išleistą jo studiją „Lietuvos sovietizacija 1940 metais: Istorinė sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas“ (taip pat rūpinosi itin aktualiu šio veikalo išleidimu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse 1989 m.). Spaudai jis parengė anksčiau nebuvusius publikuotus M. Römerio veikalus: 2008 m. - „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai“, 1990 m. - antrąją „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitų“ dalį bei keletą pavienių archyvinių dokumentų (Lietuvos valstybės tarybos dokumentų aprašus, M. Römerio autobiografiją ir kt.).

Įvertinimas

  • 2003 m. suteiktas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto garbės nario vardas.
  • 2005 m. Profesoriaus Mykolo Romerio premija
  • 2007 m. Lietuvos mokslo premija Humanitarinių ir socialinių mokslų sekcijoje, Fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų darbų srityje už darbų ciklą „Lietuvos konstitucionalizmo istorijos studijos (1998–2006 m.)“ (paskyrė Lietuvos mokslo premijų komisija, nominavo Mykolo Romerio universiteto senatas)
  • 2012 m. birželio 26 d. Mykolo Romerio universiteto Senatas už nuopelnus kuriant ir plėtojant Lietuvos teisės mokslą, ypatingą indėlį į Lietuvos valstybės ir teisės istorijos, konstitucionalizmo raidos, Mykolo Romerio mokslinio palikimo tyrinėjimus, ilgametę ir kūrybingą pedagoginę veiklą, aukštos teisinės kultūros puoselėjimą bei aktyvų teisės studijų Mykolo Romerio universitete plėtojimą suteikė Mindaugui Maksimaičiui Mykolo Romerio universiteto Garbės profesoriaus vardą.

Bibliografija

Monografijos

  • Mažoji konstituanta. Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą. Vilnius: Justitia, 2011, 431 p.
  • Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus. Vilnius: MRU, 2006, 317 p.
  • Valstybės taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928–1940). Vilnius: Justitia, 2006, 181 p.
  • Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė). Vilnius: Justitia, 2005, 392 p.
  • Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 metais. Vilnius: Justitia, 2001, 200 p.

Vadovėliai

  • Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: MRU, 2012, 946 p. (bendraautorius).
  • Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, 538 p. (bendraautorius).
  • Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, 443 p.
  • Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: LTU, 2001, 779 p. (bendraautorius).
  • Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Mintis, 1997, 302 p. (bendraautorius).
  • Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1979, 310 p. (bendraautorius).

Spaudai parengti M. Römerio veikalai

  • Lietuvos sovietizacija 1940 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: MRU, 2011, 82 p.
  • Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai. Vilnius:MRU, 2008, 178 + XXV p.
  • Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis, 1990, 512 p.
  • Lietuvos sovietizacija 1940-1941. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: Lituanus, 1989, 71 p.

Kiti svarbiausi mokslo darbai

  • Iš Lietuvos teismų istorijos: Apeliaciniai rūmai. Jurisprudencija. 2014, t. 21 (1), p. 25-43.
  • Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas XX amžiuje. Jurisprudencija, 2014, t. 21 (2), p. 440-460.
  • Legendinis Lietuvos teisininkų tandemas (A. Kriščiukaičio ir P. Leono 150-osioms gimimo metinėms). Jurisprudencija, 2014, t. 21 (3), p. 266-284;
  • Teisinės minties aruodas. „Jurisprudencijos“ dvidešimtmečiui. Jurisprudencija. 2013, t. 20 (3), p. 801-840.
  • Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918-1933). Jurisprudencija. 2013, t. 20 (2), p. 375-390.
  • Lietuvos valstybės ir teisės atgimimo koncepcijos formavimasis. Jurisprudencija. 2013, t. 20 (1), p. 7-22.
  • Lietuvos konstitucionalizmo tradicijų formavimasis. Europos konstitucinio palikimo standartai. Vilnius: LR Konstitucinis Teismas, 2013, p. 98-106.
  • Konstitucijų legitimumo problema tarpukario Lietuvoje. Konstitucinė jurisprudencija. 2013, t. 1 (29), p. 339-351.
  • Pirmieji notariato įstatymai Lietuvoje. Lietuvos notariato istorija. Sud. J. Karpavičienė. Vilnius, 2012, p. 109-121.
  • Rusijos teisės šaltiniai Lietuvoje 1918–1940 m. Jurisprudencija. 2012, t. 19 (2), p. 403-418.
  • Istorinės LDK teisės aidas moderniojoje Lietuvos teisėje. Jurisprudencija. 2012, t. 19 (3), p. 843-858.
  • Įstatymų konstitucingumas Lietuvos tarpukario konstitucijose ir jo kontrolės problema. Konstitucinė justicija. 2012, Nr. 2 (26), p. 277-287.
  • Teisėkūros akiratyje – pirmasis lietuviškas baudžiamasis kodeksas. Teoriniai teisėkūros pagrindai ir problemos. Vilnius: MRU, 2012, p. 279-294.
  • Valstybės ir teisės problemos lietuvių išeivijos publikacijose (1944-1990). Monografija. Vilnius: MRU, 2011 (su bendraautoriais), 169 p.
  • Lietuviškos teisinės romanistikos pradžia ir jos pionierius Antanas Tamošaitis. Jurisprudencija. 2011, t. 18 (3), p. 805-818 (su bendraautorium).
  • Lietuvos naujosios teisės istorijos tyrimai: rezultatai ir problemos. Teisė. 2011, t. 78, p. 42-54.
  • Lietuvos prezidento konstitucinio statuso raida 1918–1940 m. Prezidentas valstybinės valdžios institucijų sistemoje. Vilnius: Mes, 2011, p. 9-37.
  • Dramatiška M. Römerio studijos, skirtos Lietuvos sovietizacijai, istorija. Römeris, M. Lietuvos sovietizacija 1940 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: MRU, 2011, p. 71-82.
  • Apie Steigiamojo seimo konstitucinės kūrybos pritaikymą išsivaduosiančiai Lietuvai: išeivijos požiūris (1945-1990). Jurisprudencija. 2010, t. 4 (122), p. 7-23.
  • Vilnius universiteto Teisės fakulteto akademinė bendruomenė didžiųjų sukrėtimų metais (1940-1945). Teisė. 2010, t. 77, p. 7-19.
  • Teisinis Lietuvos valstybingumo tęstinumo pagrindas. Regnum est. 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktui – 20. Vilnius: MRU, 2010, p. 41-53.
  • Darbo teisės šaltiniai Lietuvoje 1918–1940 m. Lietuvos darbo teisės raida ir perspektyvos. Vilnius: MRU, 2010, p. 31-51.
  • Apie dvilypę Valstybės tarybos Prezidiumo padėtį 1918 metų Lietuvos laikinojoje konstitucijoje. Jurisprudencija. 2009, t. 2 (116), p. 9-22.
  • Parlamentarizmo teisinis reguliavimas Lietuvoje 1918-1940 metais. Parlamentas ir valstybinės valdžios institucijų sandara. Kolektyv. monografija. Vilnius: MRU, 2008, p. 35-70.
  • Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 1641-2007 metais. Monografija. Vilnius: VU, 2008. P. 397 (su bendraautoriumi).
  • Civilinio kodekso problema Lietuvoje 1918-1940 metais ir jos sprendimo paieškos. Privatinė teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Justitia, 2008, p. 189-202.
  • Pasigėrėjimo verta asmenybė. Römeriai Lietuvoje XVII-XX a. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2008, p. 143-156.
  • Admirable Personality. The Römers in Lithuania in 17th to 20th centuries. Selection of scientific articles. Vilnius: Culture, Philosophy and Arts Research Institute, 2008, p. 392-406.
  • Apie Mykolą Römerį ir jo veikalą „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai“. Römeris M. Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai. Vilnius: MRU, 2008, p. V-XIII.
  • Pirmosios modernios mūsų valstybės konstitucijos: keliai ir takeliai. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda. Kolektyv. monografija. Vilnius: MRU, 2007, p. 10-27.
  • Prie lietuviškos teisės kalbos ištakų. Jurisprudencija. 2007, t. 5(95), p. 7-13.
  • Seimo (ne)pasitikėjimas Vyriausybe pagal 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstituciją. Justitia. 2007, Nr. 2, p. 77-82.
  • Sovietmečio teisės mokslas Lietuvoje: laimėjimai ir praradimai. Justitia. 2007, Nr. 3, p. 69-77.
  • Lietuvos seimo 1936 metų reforma. Jurisprudencija. 2006, t. 9 (87), p. 19-25.
  • Konstitucionalizmo patirties ir tradicijų formavimosi metai. Konstitucinė jurisprudencija. 2006, Nr. 1, p. 323-329.
  • Mykolo Romerio veikla Valstybės taryboje. Jurisprudencija. Mykolas Romeris ir konstitucionalizmas. 2005, t. 64 (56), p. 29-35.
  • Autorytarna konstytucja i sądownictwo konstytucyjne na Litwie w okresie międzywojennym – problem dostosowania. Przegląd Prava i administracji. 2005, t. LXIX.. Wrocław, s. 13-22.
  • Profesoriaus Antano Kriščiukaičio gyvenimo prioritetai: teisė ir gimtoji kalba. Jurisprudencija. 2004, t. 60 (52), p. 5-11.
  • Centro partijų koalicija Steigiamajame seime ir 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija. Jurisprudencija. 2004, t. 53 (45), p. 85-94.
  • Ministerijų juriskonsultų komisija Lietuvos teisinėje sistemoje (1920-1928). Jurisprudencija. 2003, t. 41 (33), p. 16-24.
  • Teisės istorijos akademinių studijų raida Lietuvoje. Jurisprudencija. 2003, t. 39 (31), p. 17-27.
  • Teisių mokslai. Vytauto Didžiojo universitetas. Mokslas ir visuomenė 1922-2002. Kaunas: VDU, 2002, p. 325-344.
  • Kai kurios pirmųjų Lietuvos konstitucijų istoriografijos problemos. Jurisprudencija. Konstitucija XXI amžiuje. 2002, t. 30 (22), p. 182-190.
  • Lietuvos universiteto Teisių fakultetas: susikūrimas, ieškojimai ir atradimai. Teisė. 2001, t. 39, p. 69-86.
  • Civiliniai įstatymai Lietuvos teritorijoje pirmojoje XX amžiaus pusėje. Priedas prie „Teisininkų kalendorius 2002“. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001. P. 24.
  • Lietuvių ir rusų teisės konkurencija 1837 m. Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado projekte. Jurisprudencija. Teisinės valstybės link. 2000, t. 15 (7), p. 45-53.
  • Mažasis seimas - ryškus epizodas Lietuvos parlamentarizmo raidoje. Jurisprudencija. 2000, t. 17 (9), p. 5-13.
  • Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvadas. Teisė. 2000, t. 34, p. 17-24.
  • Lietuvos statutas Kairiakrantėje Ukrainoje. Teisė. 2000, t. 37, p. 76-83.
  • Kai kurie teisiniai Lietuvos sovietinės okupacijos aspektai lietuvių išeivijos darbuose. Teisė. 2000, t. 34, p. 5-16.
  • M. Römerio konstitucinis Lietuvos sovietizacijos vertinimas ir jo iškraipymai. Mykolas Römeris ir šiandiena. Teminis straipsnių rinkinys. Vilnius: LTU, 2000, p. 38-45.
  • Senųjų teisės šaltinių problematika išeivijos teisininkų darbuose. Teisė. 1998, t. 32, p. 96-107.
  • Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. Monografija. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997. P. 313 (su bendraautoriais).
  • Nepriklausomos Lietuvos konstitucinės santvarkos modeliavimas išeivijos teisininkų darbuose. Teisė. 1997, t. 31, p. 96-108.
  • Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15-tosios aktas ir jo konstitucinė reikšmė. Teisė. 1996, t. 29, p. 42-50.
  • Mykolo Römerio kelias į pilietiškumą. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 13. Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 24-34.
  • Petras Leonas ir advokato profesija. Iš Lietuvos sociologijos istorijos . T. 1. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1996, p. 65-71.
  • Prof. K. Šalkauskis – Lietuvos įstatymų tvarkytojas. Justitia. 1996, Nr. 6, p. 28-29.
  • Teisės šaltinių įvairovė Klaipėdos krašte (1923-1939). Teisė. 1995, t. 27, p. 43-47.
  • Tiesioginė demokratija Lietuvos konstitucinėje teisėje. Teisė. 1995, t. 28, p. 43-50.
  • Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla. M. Römeris. Valstybė. I t. Vilnius: Pradai, 1995, p. V-LXIII (su bendraautorium).
  • P. Leono gyvenimas ir veikla. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius: Mintis, 1995, p. 7-17.
  • Temidės tarnas, savas gimtosios kalbos baruose. Prof. A. Kriščiukaičio-Aišbės 130-osioms gimimo metinėms. Gimtoji kalba. 1994, Nr. 7, p. 15-17.
  • Prof. M. Rėmerio pedagoginės nuostatos. Teisė. 1993, t. 26, p. 30-32.
  • Pirmoji diplomuotų ekonomistų kalvė Lietuvoje. Lietuvos ūkis. 1993, Nr. 7-8, p. 34-35, 37.
  • Diplomatas, pedagogas, gulago kalinys. Prof. T. Petkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms. Politika. 1993, Nr. 3, p. 16-17.
  • Advokatas Jonas Vileišis. Teisės apžvalga. 1991, Nr. 4, p. 42-46.
  • Iš universitetinio teisininkų rengimo Lietuvoje istorijos. Teisė. 1990, t. 24, p. 62-68.
  • Prof. dr. Mykolas Rėmeris ir jo „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“. Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis, 1990, p. 5-32.
  • Lietuvos teisininkų kelias ir kryžkelės. Teisės apžvalga. 1990, Nr. 1, p. 48-53.
  • A. Kriščiukaitis–Aišbė ir teisininkų kalba. Teisės apžvalga. 1990, Nr. 4, p. 28-32.
  • Buržuazinė teisė: atsiradimas, bruožai, raidos tendencijos. Mokymo priemonė. Vilnius: VU, 1989. P. 61.
  • Prof. P. Leonas: gyvenimo akimirkos. Teisė ir persitvarkymas. Teisės etiudai-2. Vilnius, 1989, p. 232-245, 281-281.
  • Dienraštis, propagavęs lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą. Kultūros barai. 1989, Nr. 9, p. 50-53 (su bendraautorium).
  • Teisė: iš kur ji? Teisė – visuomeninė vertybė. Teisės etiudai-1. Vilnius: Mintis, 1988, p. 8-25.
  • Oтражение в конституционных aктах Литвы oснновных буржуазных кoнцeпций oб oбязанностях грaждaн. Teisė. 1987, t. 21, p. 128-135.
  • Чрeзвычайнное зaкoнoдaтeльствo в систeмe прaвa буржуазной Литвы. Teisė. 1985, t. 20, p. 120-128.
  • Сoциальнaя дeятeльнoсть буржуазного дитовского государства. Teisė. 1983, t. 17, sąs. 1, p. 30-37.
  • Žymus mokslininkas ir teisininkų ugdytojas (profesoriaus Konstantino Jablonskio gimimo 90-osioms metinėms). Socialistinė teisė. 1982, Nr. 2, p. 16-20.
  • Profesorius P. Pakarklis – valstybės veikėjas, pedagogas, mokslininkas. Socialistinė teisė. 1982, Nr. 4, p. 39-42 (su bendraautoriumi).
  • Политический режим в буржуазной Литве в 1926-1940 гг. Вильнюс: ВГУ, 1974. С. 115.
  • Tautininkų sąjungos vieta buržuazinės Lietuvos valstybės mechanizme 1926-1940 metais. Teisė. 1973, T. 12, 1 sąs, p. 27-36.
  • Korporatyvinės sistemos pradmenys buržuazinėje Lietuvoje. Teisė. 1970, t. 9, p. 79-86.
  • Гoсудaрственнный стрoй буржуaзнoй Литвы. Учeбнoe пoсoбиe. Вильнюс, 1969. С. 91.
  • Autoritarinių valstybės pradų įtvirtinimas 1928 metų Lietuvos konstitucijoje. Teisė. 1969, t. 8, p. 69-77.

<> <> <>

  • Šapoka, G. Profesorius Mindaugas Maksimaitis – teisės mokslo baruose. Teisės raida: retrospektyva ir perspektyva. Liber Amicorum Mindaugui Maksimaičiui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 12-23.
  • Prof. habil. dr. Mindaugo Maksimaičio svarbiausių mokslinių publikacijų bibliografija (1962-1912). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 595-608.

Šaltiniai

Parengta pagal informaciją žiniasklaidoje iki 2014 m. spalio mėn. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su Mindaugu Maksimaičiu..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: