Minimalus darbo užmokestis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

~ Minimalus darbo užmokestis - minimalus atlyginimas, nustatytas valstybės arba darbdavių ir profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai galima samdyti darbuotoją.

Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai. Jo dydis ir nustatymo taisyklės skirtingos šalyse skiriasi, kai kuriose valstybėse jo gali išvis nebūti.

Minimalus darbo užmokestis paprastai būna didesnis nei valstybėms bei profsąjungoms į darbo santykius nesikišant nusistovinti reikšmė. Minimalus užmokestis Amerikoje įvestas 1938 m., Prancūzijoje 1950 m., o Anglijoje tik 1999 m. Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui.

Neigiamo minimalaus darbo užmokesčio efekto mitas

Tarus, jog darbo rinkai galioja teisingos konkurencijos ekonominis modelis, prieinama išvada jog minimalaus užmokesčio buvimas ekonomiką tik trikdo. Neretai buvo kalbama, jog šis užmokestis didina nedarbą ir trukdo jauniems žmonėms kopti "gerovės laiptais", kurie gali prasidėti dirbant tik už simbolinį atlyginimą, ar net ir be jokio. Šiais teiginiais neabejojo daugelis žymių ekonomistų, neatkreipdami dėmesio, jog jų galiojimas šiuolaikinei visuomenei nepagrįstas statistiškai patikimais eksperimentiniais duomenimis. Pavyzdžiui, buvo remiamasi daugiau kaip septyniasdešimt metų senumo istorijos faktais, jog 1933 metais kai kuriose Amerikos valstijose įvestas šis užmokestis iš tiesų ženkliai padidino nedarbą tarp juodaodžių.

Minimalaus užmokesčio buvimas buvo kritikuojamas ne tik tuomet, jei šį užmokestį įveda valstybė, bet netgi tada, kai minimalaus užmokesčio susitarimai pasiekiami darbuotojams kolektyviai derantis per profsąjungas.

Šiame kontekste daugeliui labai netikėti buvo 1995 metais Deivido Cardo ir Alano Kriugerio paskelbti statistiniai dabartinės visuomenės tyrimo darbai. Iš šių darbų neginčijamai seka išvados, jog minimalaus darbo užmokesčio įvedimas nepadidina nedarbo. Tyrimai buvo atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kadangi rezultatai prieštaravo nusistovėjusiai nuomonei bei kirtosi su darbdavių finansiniais interesais, juos ne kartą buvo bandoma įvairiais argumentais užginčyti. Pavyzdžiui, kartais teigiama, jog Amerikai galioja ypatingi, specifiniai ekonomikos dėsniai, kurių negalima taikyti likusiai pasaulio daliai. Visgi nė vienas oponentų nepateikė eksperimentiškai atlikto panašaus ar lygiaverčio tyrimo rezultatų, kurie paneigtų Deivido Cardo ir Alano Kriugerio išvadas. Dalis žinomų ekonomistų (tarp jų ir Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatų) šių dviejų mokslininkų darbą pripažįsta ir su jo rezultatais sutinka.

Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose uždirbamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas.

Literatūra

  • Card David, Krueger Alan. (1995). Myth and measurement: The new econimics of the minimum wage. Princeton, NJ. Princeton University Press.
  • Jozeph Stiglitz (2002). Employment, social justice and societal well - being International Labour Review, 141 (1-2), p. 9 - 29.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: