Motiejus Kvedaras
Motiejus Kvedaras | |
---|---|
| |
Gimė | 1919 m. kovo 8 d. Pakruojo rajono Kalpokų kaime |
Mirė | † 1998 m. liepos 3 d. Linkuvoje |
| |
Veikla | Linkuvos gimnazijos matematikos mokytojas, inžinierius
|
| |
Išsilavinimas | 1938 m. Linkuvos gimnaziją (XIV laida) |
Alma mater | 1940 m. VDU UNRRA University Munich, 1954 m. Ilinojaus universitetas |
Motiejus Kvedaras (g. 1919 m. kovo 8 d. Pakruojo rajono Kalpokų kaime − 1998 m. liepos 13 d. Linkuvoje) — matematikos mokytojas, inžinierius.
Kilmė ir šeima
Motiejus Kvedaras gimė 1919 m. kovo 8 d. Pakruojo rajono Kalpokų kaime. Augo neturtingo ūkininko šeimoje, didžiuodamasis ir prižiūrėdamas savo jaunesnius du brolius ir tris seseris. Tėvai gabų jaunuolį leido į mokslus, mažažemio ūkininko vyriausias sūnus 1938 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XIV laida).
Tolesniu mokslo keliu
Siekdamas susitaupyti tolimesniam mokslui, kurį laiką dirbo raštininku teisme.
Vokiečių okupacijos metais 1942-1944 m. mokytojavo Linkuvos gimnazijoje ir dėstė matematiką.
Škaplierinės atlaidai.Sėdi ant žolės iš kairės: Albinas Paltarokas, Kastutė Buožytė, Stasė Treškaitė, Birutė Šalčiūnaitė, Em.Dzerkelytė, Em.Šešeikaitė, Felė Jarašūnaitė, Gudjurgis, sėdi II eilėje: P.Stepanas, prof. St.Šalkauskis, sūnus Julius Šalkauskis, kun. J.Danys, kun. Jurgis Danys, vysk. Kazimieras Paltarokas, karalienė, kun. A.Lipniūnas, du než., kapel. A.Baltrukėnas, Stovi V.Pupinis, P.Simonaitis, Jonas Jarašūnas, J.Šatkauskienė, Motiejus Kvedaras, Antanas Vyskupaitis, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Antanas Šidlauskas (1920), kun. Vladas Kremenskas, Jonas Jurgaitis, kun. Vaškevičius, Petraitis, než. Eduardas Pašakinskas, Bagdonavičius (Pamūšis), pask. eilėje: než. kun. A.Valančiūnas, Jonas Matrišius, kun.Treška, Ona Paltarokaitė, V.Bagdonavičiūtė, Burkus.1938 m.
Mokytojai iš kairės: Motiejus Kvedaras, Rūta Murkaitė, Petras Garšva, Klementina Virvičiūtė, Leonas Kuodys,
Karo pabaiga jį rado šiaurinėje Vokietijoje, kur, jam dirbant pas vokietį ūkininką, ne kartą bėgti iš laukų ir slėptis nuo amerikiečių lėktuvų, nes kai kuriems pilotams ir vienas lauke triūsiantis darbininkas atrodydavo įdomus taikinys.
1946 m. Bavarijos sostinėje, Miunchene tęsė karo nutrauktas studijas. Deja, atsiradus sveikatos problemoms, studijų baigti nespėjo. Lankė Ulmo mieste ir anglų kalbos mokyklą, norėdamas tapti anglų kalbos mokytoju karo pabėgėlių stovyklose besiruošiantiems emigruoti į angliškus kraštus.
1950 m. Motiejui pavyko atvykti į Ameriką. Nors mokslų dar nebaigęs, jis gavo matininko darbą, bet, kaip daug nereikalaujantis imigrantas, gaudavo tik 90 centų per valandą. Būdamas nagingas Lietuvos ūkininko sūnus greitai perėjo į statybininko darbą ir čia susitaupęs pinigų, išvažiavo į Urbaną, IL, įstojo Ilinojaus universitetą, kuri baigė 1954 m. statybos inžinieriaus diplomu.
Profesinė karjera
Grįžęs į Čikagą, Motiejus tuojau rado darbą pagal specialybę ir pasinėrė į tų laikų gyvą lietuvišką gyvenimą. Linksmą, gero, sugyvenamo būdo, jauną profesionalą pažino šimtai Čikagos lietuvių. Neužmiršo jis nei savo brolių ir seserų Lietuvoje, nei įvairių lietuviškų ir vietinių amerikiečių labdarybės organizacijų. Daugelį metų (1959-1982) jis dirbo Alfred Benesch bendrovėje, kur projektavo, vėliau ir vadovavo įvairiausių dydžių ir paskirčių tiltų projektavimo darbams.
Visą laiką buvo labai veiklus ir Čikagos lietuvių inžinierių sąjungoj, kur ne kartą buvo išrinktas į skyriaus valdybą.
Išėjęs į pensiją, atrado daugiau laiko ir visuomeniniam bendravimui. Surado iš Lietuvos atvykusią gyvenimo draugę Danutę, su kuria kartu leido savo gyvenimo saulėlydžio dienas.
Atvyko Motiejus su žmona į Vilnių ketvirtadienį, liepos 9, kur juos pasitiko abiejų giminės. Šeštadienį lankėsi Šiaulių turguje, vaikštinėjo pėsčiųjų taku miesto centre ir gėrėjosi Šiaulių vaizdais. Pirmadienį, liepos 13 d., pasijuto negerai, bet manė, kad praeis. greitoji buvo pakviesta, bet buvo per vėlu − Motiejus buvo tik ką užgesęs. Pašarvotas savo gimtajame namelyje ir po iškilmingų Mišių liepos 17 d. palaidotas Linkuvos kapinėse.
Paskutiniai atsisveikinimo žodžiai
Atsitiko taip, kaip reta. Grįžai į Tėvynę, kad užbaigtumei gyvenimo kelią, kad užmigtum amžinu miegu, kaip radau Tave karste gimtojoje gryčioje Alpokų k. prie Linkuvos vakare prieš laidojimo dieną... Kitą dieną susirinkome Kalpokuose—Tavo kieme, kuriame lakstei, žaidei dar vaikas; paaugęs vėlai vakare grįždavai iš robaksų (iš gimnazijos šokių), vėliau mokytojaudamas − pavargęs iš posėdžių, po pamokų, kol 1944 m. vasara nuvedė už Atlanto. Ilgai gyvenai šitame kieme, beveik ketvirtadalį savo amžiaus. Gal todėl susirinkę į tavo laidotuves žmonės, saulutės glamonėjami, taip ramiai laikėsi Škapliernos atlaidų dieną. Tu atvažiavai susitikti su klasės draugais (60-metis nuo gimnazijos baigimo). Prie kapo kalbėjo klasės draugai Julius Martišius iš Klaipėdos ir vietinis Bronius Vilimas. Rytojaus dieną klasės draugų susitikimo dalyviai iš gimnazijos, kur vyko pobūvis, atvykome prie Tavo kapo ir nustebome, kad gėlės kaip vakar nenuvytusios. Jos gyvos, ir Tu būsi gyvas savo artimųjų, mokinių, pažįstamų ir klasės draugų širdyse, nes Tavo paskleistas gėris nemarus. Atsiminkime, jei nori, kad tave prisimintų, daryk gera, kol gyveni. Mokytojo asmenybė giliai įsiskverbia savo mokinių ir jų palikuonių širdyse. |