Mykolas Marcinkevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mykolas Marcinkevičius
Mykolas Marcinkevičius.png
Mykolas Marcinkevičius

Gimė 1892 m. rugsėjo 29 d.
Andrioniškis
Mirė 1987 m. gegužės 20 d. (94 m.)
Vilnius

Veikla
medicina, gydytojas, sveikatos sistemos organizatorius
Sritis vidaus ligų terapija, Panevėžys, Vilnius
Pareigos
  • 1926-1927 Lietuvos universiteto ligoninės gydytojas

  • 1928-1930 Rokiškio apskrities ligoninės gydytojas

  • 1931-1944 Panevėžio ligoninės vidaus ir vaikų ligų skyriaus vedėjas

  • 1944-1970 Vidaus ligų propedeutikos katedros vedėjas

Išsilavinimas
  • 1908-1912 Vilniaus Pšegalinskio gimnazija



Kvalifikacija
  • 1942 Medicinos mokslų daktaras

  • 1949 Medicinos mokslų kandidatas

  • 1959 Medicinos mokslų daktaras

  • 1961 VU profesorius


Nuopelnai Rokiškio apskrities ir Panevėžio ligoninių gydytojas, VU Vidaus ligų propedeutikos katedros ilgametis vedėjas - suteiktas jo vardas Vilniaus ligoninei

Turinys

Mykolas Marcinkevičius (1892 m. rugsėjo 29 d., Andrioniškyje, Anykščių raj. – 1987 m. gegužės 20 d., Vilniuje) – gydytojas terapeutas, mokslininkas.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Juozapas Marcinkevičius (18531918) iš Andrioniškio ir Ona Adamonytė-Marcinkevičienė (18601942) iš Ramaškonių – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Buvo jauniausias keturių vaikų šeimoje. Broliai ir seserys: Marijona Marcinkevičiūtė-Šukienė (18811980) – žemdirbė, Antanas (1883–?) – mirė kūdikystėje, Juozapas Marcinkevičius (18861958) – žemdirbys ūkininkas, Jonas Marcinkevičius (1887–?) – žemdirbys ūkininkas, trynukai Anicetas (1890–?), Juozapota (1890–?) ir Domicelė (1890–?) – mirė kūdikystėje ir Antanas (1895–?) – mirė vaikystėje. Dukterėčia (sesers duktė) Emilija Šukytė-Juzulėnienė (19092004) – pedagogė, kraštotyrininkė.

1892 m. spalio 4 d. Andrioniškio bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas filialistas Jonas Baltušis, krikštatėviai buvo valstiečiai Jonas Malevičius ir Antanina Marcinkevičiūtė.

Apie 1898 m. mokėsi pas daraktorę, paskui – Andrioniškio rusiškoje pradžios mokykloje. 19081912 m. Vilniuje baigė privačią Pšegalinskio gimnaziją. 19121913 m. M. Marcinkevičius gyveno Maskvoje (Rusija), ten pasimokė vaistininko amato, išlaikė vaistininko mokinio egzaminus ir 19131914 m. dirbo įvairių Rusijos miestų vaistinėse: Tverėje, Dmitrijeve, Tuloje, Permėje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis įsikūrė Kijeve (Ukraina), ten 1914 m. išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir dirbo vaistinėse.

1919 m. jis grįžo į Lietuvą, buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo Kauno karo ligoninės vaistinėje. Baigęs tarnybą, M. Marcinkevičius studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, 1926 m. įgijo vidaus ligų gydytojo išsilavinimą.

19261928 m. M. Marcinkevičius dirbo gydytoju Kauno Vytauto Didžiojo universiteto vaikų ligų klinikoje, 19281930 m. buvo Rokiškio apskrities ligoninės gydytojas. 19301931 m. jis kūrė pirmuosius vaikų sveikatos centrus Linkuvoje (Pakruojo raj.) ir Pašvitinyje (Pakruojo raj.).

19311944 m. jis gyveno Panevėžyje ir Panevėžio ligoninės vidaus ir vaikų ligų skyriaus vedėjas, ligoninėje įkūrė modernią laboratoriją, įrengė rentgeno aparatūrą. 19321933 m. jis tobulinosi Prahoje (Čekija) ir Vienoje (Austrija).

1936 m. vasarą 5-ojoje (Panevėžio, Biržų ir Rokiškio) rinkimų apygardoje kaip Panevėžio apskrities atstovas jis buvo iškeltas kandidatu į IV Lietuvos Respublikos Seimą, bet nebuvo išrinktas.

1942 m. M. Marcinkevičius paruošė ir apsigynė medicinos daktaro disertaciją "Blužnis kaip kraujo rezervuaras įvairioms sąlygoms veikiant".

Jis pirmasis Lietuvoje įsteigė moters ir vaiko globos centrus. 1941 m. Panevėžyje jis organizavo gailestingųjų seserų kursus, sudarė jiems mokymo planus ir taip sukūrė pagrindą aukštesniajai medicinos mokyklai kurtis šiame mieste. Panevėžyje jis aktyviai propagavo blaivybę, rengė antialkoholines parodas.

1944 m. M. Marcinkevičius dalyvavo kuriant Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir buvo paskirtas Vidaus ligų propedeutikos katedros vadovu. 19441970 m. jis dėstė studentams medikams ir vadovavo šiai katedrai, nuo 1961 m. buvo profesorius.

19441947 m. jis dirbo ir Medicinos fakulteto prodekanu.

M. Marcinkevičius 1959 m. parengė ir apsigynė disertaciją, kurioje nagrinėjo miego terapijos reikšmę, kompleksiškai gydant opaligę, buvo medicinos mokslų daktaras (pagal šiuolaikinę nostrifikaciją – habilituotas daktaras).

1969 m. įsikūrus Lietuvos terapeutų draugijos Gastroenterologų sekcijai, M. Marcinkevičius buvo išrinktas pirmuoju jos pirmininku.

Mokslininkas parašė knygas: "Blužnis kaip kraujo rezervuaras, veikiant įvairioms sąlygoms" (1941 m.), "Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opinė liga" (su P. Norkūnu, 1959 m.), vadovėlį "Vidaus ligų propedeutika" (su kitais autoriais, 1963 m.), mokslinių straipsnių apie bronchinę astmą ir hipertoninę ligą.

M. Marcinkevičiui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio gydytojo garbės vardas (1952 m.).

Susituokė 1920 m. sausio 1 d. Vilniuje, žmona Ona Mažylytė-Marcinkevičienė (18951948) iš Panemunėlio – medikė. Liko našlys. Sūnus Algimantas Jonas Marcinkevičius (19212014) – mokslininkas gydytojas chirurgas transplantologas, akademikas, duktė Almonė Marcinkevičiūtė-Bernadišienė (19262017) – gydytoja otorinolaringologė, gydytojo Vlado Bernadišiaus žmona. Anūkai Algimantas ir Rimtautas Marcinkevičiai (g. 1956 m.) – gydytojai chirurgai, gyvena ir dirba JAV.

Mirė 1987 m. gegužės 20 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Kapą ženklina šeimai sukurtas akmeninis skulptūrinis paminklas (autorius – skulptorius Vytautas Šerys).

Vilniaus miesto 3-oji ligoninė, kurioje ilgą laiką veikė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų propedeutikos katedra, 1997 m. buvo pavadinta Mykolo Marcinkevičiaus vardu.

Šioje ligoninėje, buvusio kardiochirurgijos skyriaus operacinėje, 1987 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikos profesorius A. Marcinkevičius, M. Marcinkevičiaus sūnus, su bendradarbiais padarė pirmąją Lietuvoje širdies persodinimo operaciją ligoniui.

M. Marcinkevičiaus vardu pavadinta nauja gatvė Vilniuje, šiaurinėje miesto dalyje, kur daugiausia gyvena medikai.

Lietuvos centriniame valstybės archyve Asmenų dokumentų fonde saugomas M. Marcinkevičiaus asmeninių dokumentų rinkinys (fondas R-451), kuriame yra 19252001 m. laikotarpio dokumentų – 82 teminės bylos.

Vaikystė

Mykolas buvo jauniausias šeimoje ir labai norėjo mokytis. Kai jis baigė keturis skyrius rusiškoje mokykloje Andrioniškyje, Mykolo tėvas pasikinkė arklį ir nuvešė Mykolą į Vilnių. Tenai jis 19081912 m. mokėsi privačioje Pšegalinskio gimnazijoje (4 klases).

Po gimnazijos buvo tėvų noras ir viltis, kad Mykolas stos į kunigų seminariją. Tačiau Mykolas sugalvojo tapti formacininku.

Savojo kelio beieškant

1912 m. Mykolas išvyksta į Maskvą, kur prie apygardos švietimo komisijos jis išlaiko provozoriaus mokinio egzaminus. Po to jis dirbo įvairiose Rusijos miestų vaistinėse: Tverėje, Dmitrijeve, Tuloje, Permėje.

1913 m. M. Marcinkevičius pradeda tarnybą Rusijos kariuomenėje jaunesniuoju puskarininkiu. 1914 m. prasidėjo karas, bet Mykolas susirgo plaučių uždegimu ir gydosi karo ligoninėje. Pasveikus gydytojų komisija jį paliuosuoja vieniems metams nuo kariuomenės. Tuos metus jis vėl dirba vaistinėje.

Po metų Mykolas vėl grįžta į kariuomenę Kijevo dalinyje. Kijevo universitete 1916 m. išlaiko aptiekos padėjėjo egzaminą. Tuomet jis perkeliamas į Kijevo įgulos kariuomenės vaistinę. Kariuomenėje Mykolas vakarais prie Kijevo juridinio instituto lanko ir baigia suaugusiųjų vakarinę gimnaziją.

Kijeve Mykolas įsitraukė į aktyvią lietuvišką veiklą. Lietuviai nutarė pasiųsti delegaciją į Kamen-Podolską pas pietų-vakarų fronto vadą generolą Brusilovą, prašant leidimo lietuviams atsiskirti nuo lenkų divizijos. Tos delegacijos vadovu išrienkamas Mykolas Marcinkevičius. Gererolas priėmė delegaciją ir raštišku leidimu patvirtino šį prašymą.

1917 m. rudenį Berdičeve įvyko pietų-vakarų fronto lietuvių kariškių suvažiavimas. Jame buvo iškelta trispalvė vėliava su užrašu „Tegyvuoja laisva Lietuva“, kurią į suvažiavimą atvežė Mykolas Marcinkevičius.

Rusijoje Mykolas susipažino su Ona Mažylyte, kuri nuo 1916 m. dirbo Voronežo gimnazijos mergaičių bendrabučio šeimininke – tuo suteikdama galimybę dviem savo jaunesnėms seserims mokytis toje gimnazijoje.

Gydytojo kelio pradžia

1919 m. Mykolas Marcinkevičius grįžo į Lietuvą. Kaune jis gavo darbą vaistinėje ir šalia to įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, kurio pirmą kaursą baigęs 1920 m. liepos 14 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, kur irgi gavo pareigas kariuomenės vaistinėje.

1920 m. Kaune Mykolas ir Ona susituokė. 1921 m. balandžio 15 d. jie susilaukė pirmagimio, kurį pavadino Algimantu Jonu.

1921 m. sausio 31 d. Mykolas perkeliamas tarnauti į Kuršėnus centrinio vaistų sandėlio vedėju. 1923 m. sausio 16 d. Mykolas Marcinkevičius iš kariuomenės paleidžiamas į atsargą.

Nuo 1923 m. Marcinkevičių šeima įsikuria Kaune, kur Mykolas dirba formacininku ir kartu Lietuvos universitete studijuoja mediciną. 1926 m. sausio 13 d. jiems gimsta mergaitė, kurią pavadina Almone.

Univeritetą jis baigia 1926 m. ir dar vienerius metus dirba Kauno universitete asistentu vaikų ligų katedroje su prof. Tumėniene. 1928 m. Mykolas Marcinkevičius išlaiko valstybinius medicinos egzaminus ir gauna darbą Rokiškyje.

19281930 m. Marcinkevičių šeima gyvena Rokiškyje, kur Mykolas yra apskrities ligoninės ordinatorius. 1930.02.01 – 1931.07.28 jis dirba Linkuvoje ir Pašvintinyje, kur įsteigia pirmuosius Lietuvoje motinos ir vaiko sveikatos centrus.

Nenurimstantis organizatorius

1931 m. liepos 30 d. Mykolas Marcinkevičius tampa Panevėžio ligoninės vidaus skyriaus vedėju. Pradžioje kartu jis vadovauja ir vaikų bei infekciniams skyriams. Panevėžyje jis įkūria motinos ir vaiko sveikatos centrus, ligoninėje suorganizuoja modernią laboratoriją ir rentgeno aparatūrą. Tuo metu Panevėžyje veikė gydytojų draugija, kurioje buvo kalbama rusiškai. Mykolo pastangomis draugijoje pereinama prie lietuvių kalbos. Aktyviai propaguoja blaivybę, rengia antialkoholines parodas. Prieš antrajį pasaulinį karą jis organizuoja seserų samariečių kursus, o karo laikotarpiu – medicinos seserų mokyklą.

19321933 m. Mykolas tobulinasi Prahoje ir Vienoje vidaus ir vaikų ligų specialybėse.

Dirbdamas Panevėžyje, kuris tuo metu buvo laikomas Lietuvos provincija M. Marcinkevičius pirmasis Lietuvoje savarankiškai ėmėsi tomis sąlygomis ruošti mokslinę disertaciją. Tam tikslui buvo pasirinkta temą „Blužnis kaip kraujo rezervuaras įvairioms sąlygoms veikiant“ (vadovas prof. V. Lašas). Tam tikslui jis ėmėsi atlikti daug tyrimų su katėmis – chirurgiškai joms bvuo šalinama blužnis. Kadangi kai kurių tyrimų nebuvo galima atlikti Panevėžyje, tai traukiniu pats važiuodavo į Kauno laboratorijas. Tos disertacijos gynimas buvo paskirtas 1941 m. birželio 24 d. Bet birželio 22 d. prasidėjo karas, todėl disertacija buvo apginta 1942 m. sausio 19 d.

Panevėžyje Mykolas turėjo didelę privačią praktiką. Jeigu reikdavo, tai namuose pats pasidarydavo kraujo, šlapimo, išmatų analizus. Turėjo gerą mikroskopą. Tyrė skrandžio sultis. Jam daug padėdavo žmona.

1943 m. rugsėjo 19 d. Panevėžyje buvo atidengtas paminklas 1941 m. žiauriai nužudytiems medikams – to paminklo pastatymo vienu iš organizatorių buvo Mykolas Marcinkevičius.

Veiklos branda Vilniuje

Nuo 1944 m. spalio 11 d. tolesnis Mykolo Marcinkevičiaus ir jo šeimos gyvenimas bei veikla vyko Vilniuje. Jis tampa Vilniaus valstybinio universiteto Vidaus ligų propedeutikos katedros vedėju ir šiose pareigose išbuvo iki 1970 m., kada išėjo į pensiją.

Greta to M. Marcinkevičius 19441947 m. buvo ir medicinos fakulteto prodekanas.

Kadangi mokslinė disertacija buvo apginta vokiečių okupacijos metais, po karo Maskvos atestacinė komisija pasiūlė tą disertaciją perginti – tai įvyko 1949 m. Pagal tuometinę sistemą už tai jam buvo suteiktas medicinos mokslų kandidato vardas.

Tęsdamas savo mokslinę veiklą Mykolas po to paruošė ir 1959 m. apgynė daktarinę disertaciją tema „Miego terapija kompleksiškai gydant opinę ligą“.

Įvertinimai

1937 m. suteiktas sanitarijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.
1938 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.
1942 sausio 19 d. apginta mokslinė disertacija. 1945 m. suteikiamas docento vardas.
1949 m. perginta mokslinė disertacija, už kurią suteikiamas medicinos mokslų kandidato vardas.
1959 m. apgynta daktarinė disertacija.
1961 m. suteikiamas profesoriaus vardas.
1997 m., praėjus 10-čiai metų po mirties, ligoninei, kurioje ilgą laiką veikė VU Medicinos fakulteto Vidaus ligų propedeutikos katedra, buvo suteiktas Mykolo Marcinkevičiaus vardas.

Kilmė ir šeima

Tėvai — Juozapas Marcinkevičius (1853 m. – 1918 m., gimė ir palaidotas Andrioniškyje), ūkininkas. Jis gerai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Buvo baigęs 2 klasęs. Mokėjo groti vargonais. Tėvai norėjo jį leisti į kunigus. Rašydavo žmonių pirkimo ir pardavimo raštus, bet pinigų už tai neimdavo. Marcinkevičiai buvo karališki valstiečiai, todėl baudžiavos nėjo. Jie buvo turtingiausia šeima Andrioniškyje; — Ona Marcinkevičienė, Dominyko (iki ... m. Adomonytė, 1860 m. Ramaškonių km., prie Andrioniškio – 1942 m. Andrioniškis), namų šeimininkė. Jos tėvai turėjo valaką žemės (20 ha) ir liuosu laiku dirbo grabus.

Broliai, seserys — Juozapas Marcinkevičius (1885 m. – 1958 m., gimė ir palaidotas Andrioniškyje), ūkininkas, po karo su šeima buvo išvežtas į Sibirą; — Jonas Marcinkevičius (g. 1887 m., gimė ir palaidotas Andrioniškyje), ūkininkas; — Marijona Marcinkevičiutė (Šukienė, 1881 m. Andrioniškyje – 1980 m. Kurkliuose), ūkininkė.

Žmona — Ona Marcinkevičienė, Kazimiero (iki 1920.01.01 Mažylytė, 1895 m. sausio 1 d. Panemunėlyje, Mažeikių raj. – 1948 m. balandžio 15 d. Vilniuje), medicinos sesuo.

VaikaiAlgimantas Marcinkevičius (1921 m. balandžio 15 d. Kaune - 2014 m. vasario 19 d. Vilniuje), gydytojas kardiochirurgas, širdies chirurgijos ir organų transplantacijos pradininkas Lietuvoje, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas; — Almonė Marcinkevičiutė (Bernadišienė, g. 1926 m. sausio 13 d. Kaune), gydytoja otolaringologė.

Šaltiniai

Parengta pagal informaciją žiniasklaidoje iki 2016 m. Duomenys sutikslinti bendradarbiaujant su M. Marcinkevičiaus giminėmis.


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: