Mykolas Romeris

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mykolas Romeris
Mykolas Römeris.jpg

Gimė 1880 m. gegužės 7 d.
Bagdoniškyje, Rokiškio raj.
Mirė 1945 m. vasario 22 d. (64 m.)
Vilniuje

Sutuoktinis(-ė)
Vaikai
  • Celina Romerytė
  • 1910 m. Vieta
  • Konstancija-Mikalina Romerytė
  • 1938 m. lapkričio 8 d. Kaune
  • Jadvyga-Magdalena Vitkauskienė
  • 1940 m. sausio 26 d. Vilniuje
  • Žermena-Sofija Zakarevičienė
  • 1944 m. kovo 10 d. Bagdoniškyje

Veikla
teisė, administravimas
Pareigos
  • 1920-1921 Kauno ir Vilniaus apygardų teismo teisėjas
  • 1921-1928 Vyriausiojo tribunolo teisėjas
  • 1928-1931 Valstybės tarybos narys
  • 1922-1939 Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete docentas, ekstraordinarinis, ordinarinis profesorius
  • 1926-1927 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prorektorius
  • 1927-1928, 1933-1939 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius
  • 1940-1945 Vilniaus universiteto profesorius

Išsilavinimas
  • 1892-1901 Sankt Peterburgo Imperatoriška teisės mokykla

  • 1901-1902 Krokuvos Jogailos universitetas, Filosofijos fakultetas, istorija

  • 1902-1905 Laisvojoji politinių mokslų mokykla (École libre des sciences politiques), Paryžius ir Paryžiaus universitetas

  • 1932 Teisės mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universitete
Paminklinė lenta prie namo Vilniuje L. Stuokos-Gucevičiaus g. 13, kuriame 1940—1945 m. gyveno Mykolas Romeris

Mykolas Pijus Paskalis Römeris (Romeris, Riomeris, Remeris, Rėmeris, Roemeris), gimimo dokumentuose - Michael Pius Paschalis von Römer (gimė 1880 m. gegužės 17 d. /sen. stiliumi gegužės 5 d./ Bagdoniškio dvare, Kriaunų valsčiuje, Rokiškio apskrityje - mirė 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – teisininkas, mokslininkas, pedagogas-profesorius, valstybės ir visuomenės veikėjas, publicistas, VDU rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai – bajorai dvarininkai Römeriai - Mykolus Kazimieras Römeris (1845 m. kovo 4 d. – 1920 m. spalio 6 d. Bagdoniškyje). Jis 68 metus sėkmingai valdė Bagdoniškio dvarą, kurį 1921 m. pasidalijo įpėdiniai; Konstancja Tukałło (Tukałłówna) (1847 m. balandžio 24 d. Lydoje - 1914 m. balandžio 6 d. Vilniuje).
Šioje šeimoje 1870 m. gimė dukra Konstancija, 1871 m. – Eliza, 1873 m. – Helena, 1874 m. – Elwira, 1877 m. gimė sūnus, miręs kūdikystėje, 1878 m. - dukra Marija ir paskutinis 1880 m. gimė septintas vaikas gavęs Mykolo Pijaus vardus.

Sutuoktinė (1938 m. balandžio 23 d.) – Jadvyga Čepaitė-Römerienė (1905 m. balandžio 15 d. Šeduikiškio km. prie Rokiškio – 1988 m. birželio 25 d. Vilniuje). Ji buvo kilusi iš sulenkėjusių Vakarų Gudijos Vileikos ir Borisovo apskričių lietuvių kilmės bajorų, po 1863 m. sukilimo priverstų palikti tėvynę ir apsigyvenusių Drezdene.

Dukros – Celina Romerytė (g. 1910 m. sausio 1 d. Vilniuje); - pedagogė Konstancija-Mikalina Romerytė (g. 1938 m. lapkričio 8 d. Kaune), 1964 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą; - ekonomistė Jadvyga-Magdalena Vitkauskienė (g. 1940 m. sausio 26 d. Vilniuje), 1962 m. baigė Vilniaus universitetą; - ekonomistė Žermena-Sofija Zakarevičienė (g. 1944 m. kovo 10 d. Bagdoniškyje), 1970 m. baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumą.

Bajoriška Römerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a. Kilusių iš Meiseno žemės Saksonijoje, Römerių kelias į ją atėjo per Kuršą: tapęs Livonijos ordino riteriu, giminės atstovas, po ordino supasaulietinimo priėmęs evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo giminės šaką, kurios penktosios kartos atžala - artilerijos generolas Motiejus Römeris (1606-1699) stojo tarnauti Lietuvai, čia už sėkmingą tarnybą buvo apdovanotas dvarais.

Per eilę kartų Römeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija ir asimiliavosi, drauge perimdami dėl žinomų istorinių aplinkybių tos bajorijos perimtą lenkų kalbą ir tautinę kultūrą.

Vienas žymiausių Lietuvos Römerių giminės atstovų buvo visuomenės veikėjas ir pažangių reformų iniciatorius Mykolas Juozapas Römeris (1778-1853), palaikęs artimus ryšius su Rusijos dekabristais, kalintas Petropavlovsko tvirtovėje ir patyręs Rusijos tremtį. Mirdamas, jis savo dvarus padalijo sūnums, o anksti mirusio sūnaus Mykolo Stepono (1816-1846) dalis teko jo sūnui Mykolui Kazimierui (1845-1920), tuo metu teturėjusiam septynerius metus. Jam paskyrė netoli Obelių esantį Bagdoniškio dvarą.

M. Römerio namuose viešpatavo lenkiška dvasia, šeimoje buvo bendraujama lenkų kalba, bet, nevengdami kontaktų su paprastais vietiniais gyventojais, visi šeimos nariai laisvai kalbėjo lietuviškai. Nesureikšmindama pasitaikančių prieštaravimų tarp lietuvių ir lenkų, tiek tėvo, tiek motinos giminės buvo aiškiai nusiteikusios tik prieš caro priespaudą, visa, kas valdiška ir, apskritai, rusiška, buvo laikoma smurto, neteisybės, skriaudos simboliu, jo tėvo ir motinos giminės buvo nesutaikomos kovotojos prieš Rusijos viešpatavimą, kiekviena jų karta turėjo aukų šioje kovoje.

Mokslo ir studijų metai

Įtakojamas motinos, aukštąjį teisinį išsilavinimą M. Römeris įsigijo privilegijuotoje "Sankt Peterburgo Imperatoriškoje teisės mokykloje", skirtoje bajorų vaikams rengti atsakingam darbui carinės Rusijos valstybės aparate, kurią jis prad4jo lankyti 1892 m. ir baigė 1901 m. Čia mokslines jo pažiūras veikė joje vyravusios koncepcijos, ypač jo profesoriaus, vieno psichologinės teisės mokyklos pradininkų L. Petražickio idėjos. Bet politinių pažiūrų prasme jis nenuėjo mokyklos jam programuojamu ištikimybės carizmui keliu, o persiėmė naujomis idėjomis, virsdamas įsitikinusiu griežtu demokratu, karštu liaudininku.

Baigęs mokyklą, bet iš principo nusistatęs netarnauti caro įstaigose, tėvų remiamas M. Römeris išvyko tęsti mokslų į užsienį. 1901 m. semestrą paklausęs paskaitų "Krokuvos Jogailos universiteto" filosofijos fakulteto istorijos skyriuje.

1902 m. jis persikėlė į pasaulinio garso "Paryžiaus Laisvąją politinių mokslų mokyklą" (École libre des sciences politiques) kur iki 1905 m. mokėsi socialiniame ekonominiame skyriuje, lygiagrečiai lankydamas civilinės teisės paskaitas Paryžiaus universitete bei kai kurių kitų disciplinų paskaitas rusų emigrantų įsteigtoje Laisvojoje aukštojoje mokykloje.

Paryžiuje jis gerai susipažino su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vakarų Europos, pirmiausia Prancūzijos, teisės teoretikų darbais, tarp jų jo paties profesoriaus teisės pozityvisto A. Esmeino, institucionalizmo atstovo M. Hauriou, solidarizmo šalininko L. Duguit ir kitų.

Studijų metai Paryžiuje M. Römeriui buvo ypač reikšmingi pilietino apsisprendimo prasme: įtakojamas atvykusių iš Lietuvos studentų būrelio įkurtos draugijos „Lithuania“ ir asmeniškai jos vadovo savo žemiečio Juozo Petrulio, čia jis visam gyvenimui suvokė, jog jo, Lietuvos lenko, pareiga yra žengti drauge su savo gimtojo krašto žmonėmis, jog lietuvių tautinis judėjimas esantis ir jo, kaip šio krašto piliečio, reikalas. Savo nusistatymą M. Römeris viešai deklaravo lenkų kolonijos Paryžiuje susirinkime.

Jaunystės metais bendravęs su kairiojo nusistatymo jaunuomene, aktyviai dalyvavęs organizacinėje jos veikloje, ir, nors netapęs socialistu, M. Römeris pasidarė jiems simpatizuojančiu griežtu demokratu, pasirinko nebūdingą bajorų luomo atstovui kelią, pasižymėdamas ištikimybe socialinio teisingumo idealams. Be viso to, jis tapo įsitikinusiu pilietinės visuomenės nariu, patriotu, atsidavusiu savam kraštui ir savo valstybei.

Kelio Lietuvai beieškant

Turiningas ir maksimaliai užpildytas veikla M. Römerio gyvenimas yra ryškiai padalytas į dvi beveik lygias dalis.

Baigęs studijas ir sugrįžęs į Lietuvą Mykolas pasinėrė į laikmečio padiktuotas skausmingas Lietuvos kelio paieškas. Jos iš M. Römerio pareikalavo ryžto, asmeninės drąsos, pasišventimo ir titaniškų pastangų. Tačiau jos atnešė daugiau nusivylimo, nei džiaugsmo.

Tą kelią jis matė bendrose tautų, gyvenusių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribose, pastangose, jų bendroje kovoje siekiant šio tikslo. Jo kurtas ir puoselėtas „krajovcų“ judėjimas kėlė Lietuvos, kaip savarankiško politinio darinio, vėliavą, pasisakė už atnaujintos ir modernizuotos LDK atstatymą, už įvairiataučių jos gyventojų - lietuvių, lenkų, gudų, žydų - politinių grupių apsijungimą, neatmetant ir Lietuvos sąjungos su Lenkija, nukreiptos prieš bendrą priešą, idėjos, tačiau ją laikant priimtina tik su sąlyga, jei ta sąjunga bus sudaryta paritetiniais abiems partneriams pagrindais.

Apsigyvenęs Vilniuje, M. Römeris įsijungė į aktyvią visuomeninę ir publicistinę veiklą, į Vilniaus lenkų bei lietuvių demokratinį judėjimą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus inteligentams jis buvo žinomas kaip istorikas ir publicistas, bendradarbiavęs „Lietuvos žiniose“ ir lenkų – Vilniaus, taip pat Varšuvos bei Krokuvos – politinėje ir mokslinėje spaudoje ir rašęs teorinio, informacinio, o kartais ir poleminio pobūdžio straipsnius, stengdamasis supažindinti lenkų visuomenę su lietuvių tautinėmis bei politinėmis aspiracijomis.

Kaip teisininkas, jis reiškėsi nedaug - įstojęs į advokatūrą advokato praktika jis užsiiminėjo tik tiek, kiek buvo būtina stažui įgyti. Tarp reikšmingiausių šio laikotarpio jo darbų buvo demokratinės pakraipos dienraščio „Gazeta Wileńska“, propagavusio tautų bendradarbiavimą ir kėlusio Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, 1906 m. leidimas.

Už publikacijas, kvalifikuotas „kurstymu sukelti maištą ar išdavystę ir sugriauti valstybėje esančią visuomeninę santvarką“, buvo teisiamas carinio teismo. Priverstas metus Krokuvoje kęsti politinę emigraciją, ten parašė stambų veikalą „Lietuva. Lietuvių tautinio atgimimo studija“ (išleistą 1908 m. lenkų, 2006 m. - lietuvių kalba), tapusį pirmąja moksline studija lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu.

Vildamasis, kad Lenkijos tautinis atgimimas pasitarnaus ir kitų Rusijos imperijos vakarinių pakraščių tautų, tame tarpe Lietuvos, išsilaisvinimui, kilus Pirmajam pasauliniam karui M. Römeris 1915 m. gegužę slaptai išvyko į austrų valdomą Lenkijos dalį, stojo eiliniu į J. Pilsudskio organizuojamus lenkų legionus, dalyvavo kautynėse prieš rusus. Bet pajutęs šį sąjūdį krypstant į lenkų nacionalizmą, suprato klydęs ir iš legionų pasitraukė.

Lietuvos Tarybai 1917 m. pabaigoje ėmusis forsuoti tautinės Lietuvos valstybės formavimo procesą tapo akivaizdu, kad istorinės Lietuvos atkūrimo koncepcija patiria fiasko. Tačiau karo sąlygomis neturėdamas galimybių grįžti į Lietuvą, jis 1917-1920 m. dirbo teisėju atsikuriančioje Lenkijoje.

Teisingumo baruose

Antroji M. Römero gyvenimo pusė – tiesioginis darbas save suradusiai ir atsitiesusiai Lietuvai - atnešė daugiau pasitenkinimo, akivaizdžiai matant įdėtų pastangų rezultatus. Ir, neskaitant paskutiniųjų penkerių metų, pragyventų okupacijų sąlygomis, buvo tarsi likimo atseikėtas atlyginimas už praeityje patirtą nesėkmę.

Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nesiekdamas valdžios, per palyginti trumpą laiką jis sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas. Skirtingai nei dauguma Lietuvos lenkų arba sulenkėjusiųjų, M. Römeris tuo pat metu netapatino savęs su Lenkijos lenkais, suprasdamas ir atvirai teigdamas esąs Lietuvos sūnus, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, jis jau ėmė save vadinti lietuviu.

Vos grįžęs į Lietuvą, 1920 m. M. Römeris skiriamas apygardos teismo teisėju, o sekančiais metais tapo aukščiausiosios teisminės instancijos - Vyriausiojo tribunolo - nariu.

Čia dirbo iki 1928 m., kai, įsteigus Valstybės tarybą, specialią instituciją valstybės įstatymų projektams rengti ir įstatymams tvarkyti, Respublikos prezidentas paskyrė M. Römerį jos nariu. Jis dalyvavo Tarybos darbuose, atsidėjęs rengė ir svarstė Lietuvos įstatymus ir ypač aktyviai reiškėsi kaip Civilinės metrikacijos ir Administracinio teismo įstatymų rengimo komisijų pirmininkas.

Tačiau netrukus supratęs, kad demokratinės jo nuostatos ne visada priimtinos į autoritarizmą linkusiai vyriausybei, po trijų metų iš jos pasitraukė, nors, net ir ryžęsis šiam žingsniui, nenustojo vilčių bendradarbiaudamas su šia institucija būti naudingu kraštui, todėl paminėtų įstatymų projektų rengimo darbą tęsė kaip Tarybos žinovas-bendradarbis.

Lietuvos vyriausybė, vertindama M. Römerio žinias ir patyrimą bei pasitikėdama juo, atsiradus svarbiems reikalams, ir toliau nevengdavo naudotis jo paslaugomis. Jam buvo patikėtos Lietuvos tautinio teisėjo "ad hoc" pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo, vėliau - lietuvių-estų ginčą dėl atsiskaitymų už Panevėžio-Saldutiškio geležinkelio statybą. M. Römeris buvo įtrauktas į prie vyriausybės sudarytą konsultantų komisiją Klaipėdos krašto reikalams, kaip šio krašto tarptautinių teisinių klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.

Universitete

Nuo Lietuvos universiteto gyvavimo pradžios 1922 m., M. Römeris įsijungė į mokslinį pedagoginį darbą Teisių fakulteto Valstybinės teisės katedroje. Nepaisant to, kad pirmąjį darbo universitete dešimtmetį jis jam buvo antraeiliu, nepaisant užimtumo Vyriausiajame tribunole, po to – Valstybės taryboje, jam pavyko tapti pripažintu vienu geriausių fakulteto pedagogų, autoritetingu savo dalyko specialistu, kūrybišku, nuolat ieškančiu efektyvesnių žinių perteikimo studentams formų.

1926 m. jam suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. - teisių daktaro laipsnis.

Pedagoginį darbą M. Römeris nepaprastai mėgo. Intelektualus bendravimas su jaunimu, jo prisipažinimu, tapo vienu iš maloniausių dalykų jo gyvenime. Jam jis negailėjo nei laiko, nei jėgų.

Vertinamas ir gerbiamas universiteto ir fakulteto bendruomenių, M. Römeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi.

Pirmąjį kartą rektoriavo 1927-1928 m., kai, pagal Universiteto statutą, rektorius buvo renkamas kasmet vis iš kito fakulteto, ir šias pareigas sugebėjo derinti su Vyriausiojo tribunolo teisėjo pareigomis. Vėliau, pasitraukęs iš Valstybės tarybos, galiojant naujam Universiteto statutui, šioms pareigoms buvo išrinktas dviems trimečiams iš eilės: 1933-1936 ir 1936-1939 ir iš viso šias pareigas ėjo septynerius metus, t. y. ilgiau, nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius.

Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Teisų fakulteto profesūra ir studentais buvo perkeltas į senąjį Vilniaus universitetą ir jame profesoriavo iki anksti nutrūkusio gyvenimo pabaigos, iš viso, tuo būdu, Lietuvos teisininkų ugdymui pašvęsdamas dvidešimt trejus brandžiausius savo gyvenimo metus.

Mokslinė veikla

Į profesionalų mokslą M. Römeris atėjo jau įkopęs į penktąjį savo gyvenimo dešimtmetį, bet neeilinių gabumų ir ypač neapsakomo darbštumo dėka suspėjo padaryti pavydėtinai daug. M. Römerio mokslinis palikimas įvairus ir gausus, tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių, publikuotų Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos – teisės leidiniuose.

Teisinį išsimokslinimą gavusio Rusijoje, M. Römerio mokslines pažiūras formavo ten vyravusios koncepcijos, tačiau didesnę įtaką jam padarė studijos Paryžiuje, jo pažintis su garsiųjų to meto Vakarų Europos teisės mokslo atstovų darbais. Tačiau ir naudodamasis savo pirmtakų moksline kūryba, M. Römeris moksle nėjo išmintais takais, atmetė tai, kas, jo nuomone, buvo perdėta ar klaidinga. Jo pažiūrų originalumą sudarė liberalinės doktrinos ir socialinio solidarumo idėjų sintezė.

Jis nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat politinės istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis - konstitucinė teisė, kurioje buvo laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.

Vieną M. Römerio tyrinėtų problemų grupę sudaro bendrasis mokslas apie valstybę.

Šiai problematikai skirtas jau pirmasis monografinis M. Römerio darbas „Reprezentacija ir mandatas“ (1926). Knyga buvo parašyta tuomet, kai Lietuvos politiniame gyvenime visomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis reiškėsi kraštutinis parlamentarizmas, M. Römerio įvardintas seimokratija.

Politinio tautos atstovavimo klausimai buvo svarbūs ne tik mokslui, bet ir politikai. Turėdamas omenyje teisinės literatūros lietuvių kalba stygių, autorius šioje monografijoje išėjo iš užsibrėžtų tyrinėjimo rėmų ir palietė platų konstitucinės teisės teorinių klausimų spektrą. Praplėsti nagrinėjamos temos ribas autorių taip pat skatino jo visai mokslinei kūrybai būdingas nuolatinis sistemos, bendresnių sąvokų ir dėsnių išryškinimo siekimas.

Po šio veikalo viena po kitos sekė monografijos „Administracinis teismas“ ir „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, skirtos siauresnei konstitucinės teisės - teisinės valstybės - problemai. Gerai organizuota ir nepriekaištingai funkcionuojanti teisinė valstybė buvo M. Römerio idealas, ženkli vieta jo darbuose, tiek moksliniame palikime, tiek ir publicistikoje, skiriama šios valstybės problemų tyrimams bei propagandai ir kelių diegti jai savo krašte pastovioms paieškoms.

M. Römerio mokslinius tyrinėjimus apie valstybę vainikavo kapitalinis, deja, likęs neužbaigtas veikalų ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, pradėtas rašyti 1929 m. Pirmosios ciklo dalies, pavadintos „Valstybė“, du tomai buvo išleisti 1934-1935 m., antrosios dalies - „Konstitucinės institucijos“ - 1939 m. tesuspėjo išeiti pirmas tomas – „Suverenitetas“. Intensyviai dirbta ir su trečiąja dalimi, pavadinta „Valstybės formos ir konstituciniai režimai“, kurios vienintelis tomas „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai“ iš išlikusio rankraščio tepasirodė praėjus šešiasdešimčiai metų po autoriaus mirties.

Svarbi konstitucinės teisės sritis, kurioje M. Römeris taip pat išvarė gilią vagą, buvo konkrečių šalių konstitucinė teisė. Studentų padedamas, jis išvertė į lietuvių kalbą ir su komentarais paskelbė šešiolikos šalių konstitucijų tekstus. Pažymėtinas jo dėmesys ir sovietinei konstitucinei raidai.

Bet ypač reikšmingi ir verti dėmesio darbai, leidžiantys jį laikyti Lietuvos valstybės konstitucinės teisės mokslo kūrėju: M. Römeris pirmasis nuosekliai tyrė Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimą ir jos konstitucinę raidą ir suspėjo išleisti „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitų“ pirmąjį tomą (antrasis išleistas po jo mirties).

Visuomeninė veikla

Labai plačiai M. Römeris reiškėsi visuomeninėje veikloje. Tuo pasižymėjęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje, nepriklausomoje Lietuvoje neprarado šios savybės. Jis neatsisakydavo bendrauti su visuomene gyvu paskaitiniu žodžiu, įsijungė į 1920 m. pavasarį įsteigtos Lietuvos teisininkų draugijos darbą, daug metų buvo draugijos valdybos vicepirmininku, aktyviai, kaip redakcinės komisijos narys ir kaip daug jame rašantis bendradarbis, reiškėsi draugijos leidžiamo žurnalo „Teisė“ darbe.

1923 m. jis dalyvavo Lietuvių draugijos Tautų sąjungai remti organizaciniame susirinkime. Jis priklausė Humanitarinių mokslų draugijos Istorijos skyriui, Kaune atkurtoms Lietuvių dailės draugijai, draugijai „Žiburėlis“, Neturtingiems studentams šelpti draugijai ir kai kurioms kitoms organizacijoms.

Įsijungė į 1934 m. Kaune įsisteigusį pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje Rotary klubą ir labai uoliai jame reiškėsi.

1911-1915 ir 1921-1940 m. buvo aktyviu masonų veikėju ir vienu jų vadovų Lietuvoje.

Ypatingą aktyvumą M. Römeris rodė draugijose, užsibrėžusiose tikslą puoselėti draugiškus tautų ryšius ir bendradarbiavimą. Propaguodamas Baltijos šalių solidarumą, dirbo Lietuvių ir latvių vienybės draugijoje. 1935 m. dalyvavo lietuvių, latvių ir estų susiartinimo kongrese Rygoje ir skaitė pranešimą, populiarinantį Baltijos šalių solidarumo ir Baltijos pajūrio sąjungos idėjas.

M. Römeris priklausė Lietuvos-Lenkijos vienybės draugijai. Baltijos Antantės ir regioninio solidarumo, Rytų Europos organizavimosi sritinio ir tarpsritinio solidarumo keliu klausimais skaitė paskaitas Paryžiuje. 1936 m. pavasarį dalyvavo Baltijos šventėje Švedijoje.

Jis buvo nenuilstantis Lietuvos-Prancūzijos draugijos narys, mielai jai pirmininkavo (1935-1940) ir tiesiogiai rėmė jos veiklą steigiant Lietuvoje prancūzų kalbos kursus, prie Universiteto įkuriant Prancūzų institutą.

Dienoraštis

Prie visuomeninės M. Römerio veiklos priskirtinas garsiojo jo "Dienoraščio" rašymas. Jis tai darė iš anksto sąmoningai nutaręs, kad po jo mirties jis tapsiąs visuomenės nuosavybė.

Šis darbas iš M. Römerio pareikalavo labai daug laiko ir pasišventimo. Pradėjęs Dienoraštį rašyti būdamas jaunikaičiu (dukra K. Romerytė saugo 1893 m. jo rašytą storoką sąsiuvinį, pažymėtą trečiuoju tomu), jis skrupulingai, dažnai iš juodraščio, kasdien šį savo veikalą rašė iki pat mirties: paskutinis įrašas jame padarytas prieš pat mirtį - 1945 m. vasario 19 d.

Dienoraščio tomai, prasidedantys 1911 m. dabar yra saugomi Lietuvos Mokslų akademijos Bibliotekos Rankraščių skyriuje, o paskutiniųjų trylikos M. Römerio gyvenimo metų Dienoraščių tomus profesoriaus našlė J. Romerienė 1964 m. perdavė Vilniaus universiteto Bibliotekai.

Visi jie sudaro keturiasdešimt stambių didelio formato tomų, kuriuose kiekvienai dienai skirtas vienas puslapis, esant reikalui skersai ir išilgai primargintas smulkiausia rašysena. Juose detaliai nušviečiami ne tik jo ir šeimos asmeniški pergyvenimai bei buities, net intymiausios smulkmenos, bet ir tarptautinės padėties kontekste pateikiama plati XX a. pirmosios pusės visuomeninė politinė panorama, istorinės Lietuvos žemių kultūrinės, visuomeninės ir politinės realijos.

Vieno žymiausių Lietuvoje šių Dienoraščių žinovo ir tyrinėtojo R. Miknio manymu, Dienoraštyje ypač vertinga tai, kad jo „tekstas skaitytoją įveda į žmogaus, atsidūrusio istorinės tradicijos ir modernybės sandūroje, psichologinę situaciją. Teksto autorius – žmogus, reflektuojantis save ir aplinką istoriškai“.

Iš esmės, tai XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo metraštis.

Dienoraščiai parašyti lenkų kalba. Fragmentišku jų vertimu į lietuvių kalbą ir publikavimu XX a. 9-10 dešimtmečių sandūroje užsiėmė Z. Namavičius bei V. Martinkėnas. Lietuvos istorijos instituto pastangomis 2007 m. pradėtas nuoseklus jo, pradedant 1918 m. viduriu, vertimo (vertėja V. Grigaitienė) publikavimas.

Truputis asmeninio gyvenimo

M. Römeris buvo įsitikinęs, kad tikriausias raktas jo meilei Lietuvai ir jos liaudžiai suprasti, net jo politinių pažiūrų ištakoms pažinti esąs jo gimtinė Bagdoniškis, be kurio jam esą sunku įsivaizduoti savo gyvenimą, per kurį jis matąs ir jaučiąs Lietuvą, dėka kurio „aš pamilau Lietuvą ..., nutolęs nuo bajoriškai-lenkiškos visuomenės, iš kurios buvau kilęs, ir sutapęs su lietuviškąja liaudies visuomene“.

Po tėvo mirties 1921 m. Bagdoniškio dvarąpasidalijus įpėdiniams, vieną tų dalių teko ir M. Römeriui. Jis čia suformavo naują dvaro centrą, pasistatydino didelį medinį gyvenamąjį rūmą. Bet prie ūkio dirbti jis nebuvo pratęs ir neturėjo tam palinkimo. Todėl, pilnai pasikliaudamas ūkvedžiu. Iš dvaro pelno ne tik negaudavo, bet dar įdėjo į jį didelę gaunamo nemenko atlyginimo dalį.

Daugeliui M. Römerio giminių, kolegų ir šiaip jį pažinojusių žmonių buvo netikėta 1938 m. įvykusi jo santuoka su gerokai už jį jaunesne paprasta kaimo mergina J. Čepaitė, kilusia iš Šeduikiškio kaimo, esančio šalia Rokiškio. Iki tapdama žmona J. Čepaitė nuo trečiojo dešimtmečio vidurio apie penkiolika metų gyveno pas M. Römerį Kaune ir tvarkė namų ūkio reikalus.

Jaunystėje, 1909 m., M. Römeris buvo susituokęs su antros eilės pussesere (jų seneliai buvo tikri broliai) Regina Rachela Kazimira von Römer, tačiau išsiskyrė, sykiu teišgyvenę penkis mėnesius. Jau po išsiskyrimo, 1910 m. gimė dukra, gavusi Celinos vardą. Ji gyveno su motina Gardine, vėliau Varšuvoje ir tėvą menkai tepažinojo. Nors su juo susirašinėjo ir gaudavo iš jo materialinę paramą. Paskutinės žinios apie jas siekia Varšuvos sukilimo 1944 m. dienas.

Okupantų nemėgiamas

Visuotinai pripažintas autoritetas ir pagarba, lydėjo M. Römerį visą jo brandų gyvenimą. Bet vos tik Lietuvai netekus nepriklausomybės, ši nusipelniusi asmenybė iš karto pateko į sovietų okupantų nemalonę.

Dienoraštyje M. Römeris prisipažino savo laiku, iki nebuvo pats su sovietais susidūręs, nuoširdžiau jiems simpatizavęs, vertinęs jų revoliuciją. Bet vėliau įsitikinęs, kad iš esmės tai esanti ne revoliucijos ir ne masių aktyvumo, o tik organizuotos klikos diktatūra. Nepaisant rodyto, prasidėjus sovietinei okupacijai, lojalumo, pradžioje toleruotas, bet dėl bajoriškos-dvarininkiškos kilmės aukštosiose sferose M. Römeris buvo laikomas socialiai svetimu, o dėl patriotinės valstybinės ir visuomeninės veiklos nepriklausomybės metais - politiškai nepatikimu.

Fakultetui pasiūlius M. Römerio, pelnytai vertinto žymiausiu Lietuvos teisininku mokslininku, kandidatūrą nariu į kuriamą sovietinę Lietuvos mokslų akademiją, kompartijos funkcionieriai neleido profesorius juo tvirtinti.

Esama duomenų, kad jis buvęs patekęs į NKVD sąrašus, bet represuoti jo tiesiog nesuspėta.

Ypač sovietų valdžią suerzino priverstinių emigrantų išgabentas į užsienį ir 1949 m. Augsburge (Vokietijoje) jų iniciatyva bei pastangomis išleistas paskutinysis M. Römerio veikalas „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“. Bet jo autorius jau buvo miręs, todėl tai gavo pajusti jau tik jo šeima.

Neįtiko M. Römeris ir kitiems okupantams. Vokiečių okupaciniuose politiniuose sluoksniuose nusistatymas prieš jo asmenį susiformavo dėl tariamai antivokiškos jo veiklos Klaipėdos krašto klausimu Hagos tribunole, jam dalyvaujant Lietuvos tautiniu teisėju ad hoc Lietuvai palankiai 1932 m. išsprendusiame bylą pagal Vokietijos skundą Tautų Sąjungai.

Tą nusistatymą papildė absurdiški kaltinimai tariamai pasireiškusiu profesoriaus polinkiu į bolševizmą. Atsirado ketinimų pašalinti M. Römerį iš Universiteto, bet susilaikyta tik į reikalą įsikišus kai kurioms institucijoms. Tuo tarpu pertvarkant Lietuvos mokslų akademiją, nors akademikų jau išrinktas, jis ir vėl kažkur kažkam užkliuvo ir nebuvo į ją įleistas.

Šios aplinkybės žadino karčias M. Römerio mintis apie tai, jog jis neįtinkantis visiems Lietuvos okupantams, ir ėmė vaizduotis, kad, okupantais tapus lenkams, jis ir jų būtų nekenčiamas už L. Żeligowskio aferos užgrobiant Vilniaus kraštą kritiką, už artimus santykius su lietuviais ir tarnavimą Lietuvai.

Netektis

Antrosios sovietinės okupacijos pradžia, visuomenėje tvyranti slogi aplinka, ypač aštrinama atsinaujinusio raudonojo teroro, spėjusio betarpiškai paliesti keletą jo kolegų, sudarė situaciją, kai, pasak M. Römerio, „niekas nėra tikras dėl dienos, nei valandos, niekas nesijaučia saugus“, Tai labai jį paveikė - senokai negalavęs, skundęsis širdimi, netrukus jis palūžo ir, dar tebegriaudžiant karui, 1945 m. vasario 22 d. pasitraukė iš gyvųjų tarpo.

Pagerbimai

  • 1928 m. Gedimino antrojo laipsnio ordinas
  • 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų jubiliejinis medalis
  • 1934 m. Vytauto Didžiojo ordinas
  • 1936 m. Latvijos Trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas
  • 1936 m. Prancūzijos Garbės legiono ordinas
  • Išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos nariu
  • Išrinktas Tarptautinio Prancūzijos Revoliucijos instituto nariu
  • Išrinktas Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu
  • 2009 m. minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, visuomenės buvo išrinktas į 100 iškiliausių per visą laiką Lietuvos žmonių sąrašą

Bibliografija

Kūrybinis palikimas

Svarbiausi M. Römerio veikalai:

  • Stosunki etnograficzno-kulturalne na Litwie. Kraków, 1906, 41 s.
  • Litwa. Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego. Lwόw, 1908, 438 s., 255 p.
  • Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą. Vertė Ž. Narūnas, moksl. red. R. Miknys. Vilnius: Versus aureus, 2006, 255 p.
  • Odrodzenie narodowe Litwinów. Zarania, [Warszawa], 1913, Nr. 43, 44, 46.
  • Didysis Vilniaus Seimas. Ateitis, 1915, Nr. 67.
  • Litwa wobec wojny. Wiadomości Polskie, 1915, Nr.38/39.
  • W 125-ą rocznicę Konstytucji 3 maja. Wiadomości Polskie, 1916, Nr. 70.
  • Lietuvos suvereninė valdžia konstitucijos projektu. Teisė, 1922, Nr. 1, p. 3-12.
  • Vietos savivaldybės. Teisė, 1922, Nr. 3, p. 1-15.
  • Trečiasis tarptautinis sociologijos kongresas Romoje. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbai. T. 2, kn. 1. Kaunas, 1925, 13 p.
  • Reprezentacija ir mandatas. Kaunas, 1926, 312 p.
  • Administracinis teismas. Kaunas, 1928, 359 p.
  • Lietuvos valstybės konstitucijos reforma. Kaunas, 1928, 42 p.
  • Reforma konstytucyjna litewska. Przegląd Wileński, 1929, Nr. 2-4.
  • Die Verfassungsreform Litauens vom Jahre 1928. München, 1930, 41 p.
  • Teisinės valstybės organizacijos problemos. Lietuvos universitetas 1927-1928 metais. 1927 IX 15 – 1928 II 10. Kaunas, 1928, p. 6-31.
  • Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Kaunas: 1931; Vilnius, 1994, 193 p.
  • Civilinė metrikacija. Kultūra, 1932, Nr. 12, p. 617-622; 1933, Nr. 1, p. 1-8.
  • Nacionalizmas ir valstybė. Kultūra, 1932, Nr. 5, p. 257-261; Nr. 6, p. 321-
  • Hagos 1932 VIII 11 sprendimo principai. Vairas, 1933, Nr. 2, p. 183-193; Nr. 3, p. 285-296.
  • Svarbiausios valstybės problemos italų fašizme ir Sovietuose. Kaunas, 1933, 42 p.
  • Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 1. Valstybė, t. 1. Kaunas, 1934; Vilnius, 1995, 340 p.
  • Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 1. Valstybė, t. 2. Kaunas, 1935; Vilnius, 1995, 412 p.
  • Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2. Konstitucinės institucijos, t. 1. Suverenitetas. Kaunas, 1939; Vilnius, 1995, 272 p.
  • Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 3. Valstybės formos ir konstituciniai režimai, t. 1 Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai. Vilnius, 2008, 178+XXV p.
  • Baltijos politinės problemos. Kultūra, 1935, Nr. 8, p. 435-442, 412 p.
  • Visuomeninė teisės kilmė (Natūralinės teisės sąvokos renesansas). Teisė, 1935, Nr. 29, p. 1-16; Vairas, 1935, Nr. 2, p. 141-154, 272 p.
  • L‘Entente Baltique et la solidarité regionale. L‘organisation de la paix Bulleten, 1936, N 5/7, p. 483-503.
  • 1936 metų Seimo rinkimų įstatymas. Teisė, 1936, Nr. 35, p. 213-238.
  • Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, d. 1. Kaunas, 1937, 527 p.; d. 1-2, Vilnius, 1990, 511 p.
  • Sovietų naujoji 1936 metų konstitucija. Kultūra, 1937, Nr. 11, p. 607-619; Nr. 12, p. 674-683; 1938, Nr. 1, p. 11-20; Nr. 2, p. 95-102.
  • Valstybė ir jos konstitucinė teisė, d. 2. Konstitucinės institucijos, t. 1. Suverenitetas. Kaunas, 1939; Vilnius, 1995.
  • Administracinio teismo įstatymo projektas. Židinys, 1940, Nr. 5/6, p. 561-576.
  • Revoliucija ir laisvė. Kultūra, 1941, Nr. 1, p. 14-23.
  • X.Y. Lietuvos sovietizacija 1940-1941 m. Rankraščio teisėmis. Augsburgas: Lietuvos teisininkų tremtinių draugija, 1947, 48 p.
  • Lietuvos sovietizacija 1940-1941 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis įvertinimas. Vilnius, 1989, 71 p.
  • Lietuvos sovietizacija 1940 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis įvertinimas. Vilnius, 2011, 82 p.
  • Iš M. Römerio dienoraščio. Parengė Z. Namavičius. Teisė – visuomeninė vertybė. Vilnius: Mintis, 1988. P. 112-118; Teisė ir persitvarkymas. Vilnius: Mintis, 1989. P. 246-265.
  • Dienoraštis. Ištraukos. Parengė V. Martinkėnas. Kultūros barai, 1990, Nr. 1-12; 1991, Nr. 1-12; 1992, Nr. 1-4.
  • Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji - 1919 m. birželio 20-oji. Vertė J. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2007, 487 p.
  • Dienoraštis. 1915 m. liepos 18 – 1916 m. vasario 24 d. Vertė J. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2009, 423 p.
  • Dienoraštis. 1919 m. birželio 21-oji - 1920 m. kovo 15-oji. Vertė J. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2009, 349 p.
  • Dienoraštis. 1920 m. kovo 16-oji - 1921 m. sausio 12-oji. Vertė J. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2007, 2011. P. 540.
  • Dienoraštis. 1921 m. sausio 13-oji - lapkričio7-oji. Vertė J. Grigaitienė. Vilnius: Versus aureus, 2012, 458 p.

Kitų autorių svarbiausios publikacijos

  • Mykolo Römerio mokslinių ir publicistinių darbų bei literatūros apie jį bibliografija. Parengė V. Andriulis, R. Miknys. Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997. P. 252-296.
  • Biržiška, M. Prof. Mykolas Römeris. Tremties metai. Tübingen, 1947., P. 537.
  • Černeckis, V. Pedagogas, teisininkas, mokslininkas. Mokslas ir gyvenimas, 1970, Nr. 12, p. 22-24.
  • Fainhauzas, D. Lietuviai išeiviai Paryžiuje. Želmens draugija 1886-1914. Aidai, 1988, Nr. 1.
  • Gliauda J. Žiburiams tebežiburiuojant. Teisininkų žinios, 1965, Nr. 27-28, p. 18-23.
  • Janulaitis A. Mykolas Römeris (60 m. amžiaus sukaktis). Teisė, 1940, Nr. 52, p. 276-278.
  • Jarašiūnas, E., Maksimaitis, M. Naujam M. Römerio darbų ciklo „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ tomui pasirodžius. Justitia. 2008, Nr. 2, p. 67-75.
  • Keliuotis, J. Sudeginęs tiltus. Literatūra ir menas, 1977, Nr. 27.
  • Kurland-Geneologie (Sonderausgabe). 2004.
  • Lakis, J. M. Rėmeris Vilniaus byloje. Politika, 1991, Nr. 9/10, p. 12-14.
  • Lietuvių atgimimo istorijos studijos. 13. Mykolas Römeris. Vilnius, Saulabrolis, 1996, 298 p.
  • Liūdžius, J. Prof. Mykolą Römerį prisiminus. Teisininkų žinios, 1955, Nr. 11, p. 7-8.
  • Mackus, F. Profesoriaus Mykolo Römerio 60 metų sukaktis. Vairas, 1940, Nr. 6, p. 469-471.
  • Mackus, F. A. a. Mykolas Römeris (1880-1945). Teisininkų žinios, 1955, Nr. 13-14.
  • Maksimaitis, M. Akademinės profesoriaus Mykolo Romerio nuostatos (130-osioms M. Romerio gimimo metinėms). Jurisprudencija. 2010, t. 3 (121), p. 13-23.
  • Maksimaitis, M. Apie Mykolą Römerį ir jo veikalą „Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai“. Römeris M. Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai. Vilnius: MRU, 2008, p. V-XIII.
  • Maksimaitis, M. Dramatiška M. Römerio studijos, skirtos Lietuvos sovietizacijai, istorija. Römeris, M. Lietuvos sovietizacija 1940 metais. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: MRU, 2011, p. 71-82.
  • Maksimaitis, M. Mykolas Pijus Riomeris. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius, 2009, p. 124-125.
  • Maksimaitis, M. Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus. Monografija. Vilnius: MRU, 2006, 317 p.
  • Maksimaitis, M. Mykolo Römerio kelias į pilietiškumą. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 13. Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 24-34.
  • Maksimaitis, M. Pasigėrėjimo verta asmenybė. Römeriai Lietuvoje XVII-XX a. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2008, ...
  • Maksimaitis, M. Admirable Personality. The Römers in Lithuania in 17th to 20th centurines. Selection of scientific articles. Vilnius: Culture, Philosophy and Arts Research Institute, 2008.
  • Maksimaitis, M. Prof. dr. Mykolas Rėmeris ir jo „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“. Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis, 1990, p. 5-32.
  • Maksimaitis, M. Teisinės valstybės idėjos entuziastas. Politika. 1990, Nr. 3, p. 16-19.
  • Maksimaitis, M., Miknys, R., Motieka, E., Ruželytė, O. Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. Monografija. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997....?
  • Maksimaitis M., Namavičius Z. Dienraštis, propagavęs lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą. Kultūros barai, 1989, Nr. 9, p. 50-53.
  • Maksimaitis, M., Ruželytė, O. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla. M. Römeris. Valstybė. I t. Vilnius: Pradai, 1995, p. V-LXIII.
  • Makauskas, B., Miknys, R. Dziennik Michała Römera – świadectwem epoki. Przegląd Wschodni. 2009, t. X, z. 2 (38), s. 447-464.
  • Martinkėnas V. Mykolas Romeris ir jo dienoraštis. Kultūros barai, 1976, Nr. 10, p. 53-60.
  • Miknys R. Józef Piłsudski i Michał Römer a idea odrodzenia Rzeczypopospolitej Jagiellonów w 1919 roku. Gryfita, Białystok, 2000, N 22. P. 52-56.
  • Miknys R. Michał Römer, krajowcy a idea zjednoczenia Europy w pirwszej połowie XX wieku. O nowy kształt Europy. Tom XXI, Lublin, 2003. P. 94-109.
  • Miknys R. Michał Römer o stosunkach litewsko-polskich w latach 1939-1945. Biuletyn historii pogranicza, 2005, Nr. 6. S. 29-37.
  • Miknys R. Mykolas Rėmeris apie 1922 m. Konstitucijos rengimo užkulisius. Mūsų konstitucionalizmo raida. Vilnius, 2003. P. 79-95.
  • Miknys R. Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas. Mykolas Römeris. Dienoraštis. 1918 m. birželio 13 – 1919 m. birželio 20. Vilnius, 2007. P. IX-XLVII.
  • Miknys R. Mykolo Römerio požiūris į Vilniaus problemą. Lituanistica. T. 4(20), 1994. P. 26-33.
  • Miknys R. Vieningos Europos samprata krajovcų ideologijoje (XX a. pirma pusė). Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius, 2002. P. 149-160.
  • Miknys, R. Vilniaus autonomistai ir jų 1904-1905 m. Lietuvos politinės autonomijos projektai. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 3. Vilnius, 1991. P. 173-198.
  • Mykolas Römeris. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 13. Vilnius: Saulabrolis, 1996, 298 p.
  • Mykolas Romeris ir konstitucionalizmas. Jurisprudencija. Mokslo darbai. 64 (56) tomas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005, 139 p.
  • Mykolas Römeris ir šiandiena. Teminis straipsnių rinkinys. Vilnius: LTU, 2000. P. 62.
  • Römeriai Lietuvoje XVII-XX a. The Römers in Lithuania in 17th to 20th centurines. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2008, 448 p.
  • Račkauskas, K. Lietuvos administracinio teismo pradai. Teisė, 1937, Nr. 37. ???
  • Saldukas, L. Mykolo Römerio akiračiai. Darbai ir dienos, 1997, t. 4 (13).
  • Savicki, J. Michał Römer a problemy narodowościowe na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewsiego. Toruń, 1998.
  • Sawicki J. Mykolas Römeris ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių tautinės problemos. Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 15. Vilnius: Eugrimas, 1999, p. 191.
  • Smailys, A. Vytauto Didžiojo universiteto rektoriai. Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70-metis. Kaunas, 1994. P. 99-107.
  • Solak, Z. Dziedziństwo i młodość Michała Piusa Römera (1880-1905) (Bohdaniszki-Petersburg-Pariż). Rocznik Biblioteki PAN w Krakowie. Rok XLI (1996).
  • Z. Solak. Między Polską a Litwą. Życie i działalność Michala Römera 1880-1820. Krakόw:ARCANA, 2004.
  • Z. Solak. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). Iš lenkų kalbos išvertė I. Sumelytė, moksl. red. R. Miknys. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008. 400 p.

Šaltiniai

Parengė: prof. Mindaugas Maksimaitis, 2014 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: