Mykolas Velykis
| Mykolas Velykis | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1884 m. lapkričio 12 d. Linoniai, Panevėžio apskritis
|
| Mirė | † 1955 m. sausio 24 d.  Vilnius
|
|
| |
| Tėvas | Mykolas Velykis |
| Motina | Ona Mikalajūnaitė |
|
| |
| Veikla | Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, generolas leitenantas
|
|
| |
| Alma mater | Vilniaus karo mokykla |
|
| |
| Vikiteka | Mykolas VelykisVikiteka |
Mykolas Velykis (1884 m. lapkričio 12 d. Linoniai, Panevėžio apskritis – 1955 m. sausio 24 d. Vilniuje)[1] – Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, generolas leitenantas.
Biografija
Kūdikystėje našlaičiu likusį Mykolą, Vilkiškiuose užaugino motinos sesers Eugenijos ir Jono Lapėnų šeima.
Mokėsi Panevėžyje, o 1909 m. baigė Vilniaus karo mokyklą.
Ilgą laiką dirbo karo administracijos ūkio srityje. I Pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje Austrijos fronte. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dirbo krašto apsaugos komisijoje.
1918 m. gruodžio 24 d. – gruodžio 26 d. II Ministrų kabineto krašto apsaugos ministras. 1919 m. gegužės 29 d. – spalio 7 d. Vyriausiojo štabo viršininkas, 1920 m. – Penktojo pėstininkų pulko vadas, [2] 1921 m. – divizijos vadas, 1925 m. – karo apygardos viršininkas.
1927 m. išėjo į atsargą generolo leitenanto laipsniu. 1944 m. sovietų valdžios suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1946 m. ištremtas į Sibirą.
Mirė Vilniuje pačią pirmąją dieną, grįžęs iš tremties. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.[3]
Atminimo įamžinimas
Kaune (Vičiūnuose) M. Velykio vardu pavadinta gatvė.
Spaudoje
Lietuvos kariuomenės kūrėjo drama: paleistas iš lagerių, laisvėje pragyveno tik kelias dienas.
Mykolas Velykis 1927 metais. Lietuvos centrinio valstybes archyvo nuotr. Generolas Mykolas Velykis (1884-1955 m.). - vienas iš nepelnytai primirštų Lietuvos herojų. Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, Pirmojo ir Antrojo nepriklausomos Lietuvos ministrų kabineto krašto apsaugos ministras, šalies kariuomenės kūrėjas, verslininkas Mykolas Velykis pasižymėjo plačiu veiklos ir interesų ratu. „Iniciatyvumas, sumanumas, atkaklumas – šių savybių iš generolo M. Velykio galėtume pasimokyti ir mes, gyvendami dvidešimt pirmajame amžiuje, − įsitikinęs humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Algimantas Kasparavičius. - Štai, 1927-aisiais išėjęs į atsargą, M. Velykis nenutraukė ryšių su kariuomene, vadovavo Karininkų ramovei, Ekonominei karių bendrovei, ir dirbdamas šiose pareigose padėjo gudriai perginkluoti Lietuvos kariuomenę. Vykstant Ispanijos pilietiniam karui 1936 – 1939 m., ginklai turėjo itin didelę paklausą. M. Velykio vadovaujama Ekonominė karių bendrovė nutarė senus, sandėliuose esančius ginklus parduoti, o vietoje jų įsigyti naujų ginklų. Šios operacijos leido perginkluoti Lietuvos karius nenaudojant biudžeto lėšų“.
Daugiabriaunė asmenybė
Stebėtina, bet apie šio, gana ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusio žmogaus biografiją žinių išliko ne tiek ir daug. Gimęs 1884 metais Aukštaitijos ūkininko šeimoje, M. Velykis liko našlaitis dar vaikystėje. Užaugintas tetos, 1905 metais įstojo į Vilniaus karo mokyklą. Pirmojo Pasaulinio karo dalyvis į Vilnių grįžo 1918 metų birželį, parsiveždamas, pasak jo paties, visą turtą – medžioklinį šautuvą. Iš Rusijos grįžęs M. Velykis dirbo Valstybės tarybos krašto apsaugos komisijoje. Paskirtas krašto apsaugos ministru pradėjo kurti Lietuvos kariuomenę. M. Velykis 1917 metų gruodį kreipėsi į visus Lietuvos piliečius ir pakvietė stoti į krašto apsaugos pulkus Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei ginti, o jau pirmosiomis 1918 metų dienomis paskelbė karininkų mobilizaciją, įsteigė karo mokyklą. Po visais svarbiausiais dokumentais yra M. Velykio parašai, tad jis pelnytai laikomas Lietuvos kariuomenės kūrėju, kurio indėlis į Lietuvos nepriklausomybę neginčytinas. „Generolas Mykolas Velykis buvo gana daugiabriaunė asmenybė: ne tik patyręs 1914–1918 m. Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, 1919–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, bet ir tarpukario Lietuvoje, ypač Kaune puikiai žinomas visuomenės veikėjas. Ypač aktyviai į jaunos valstybės ekonominį ir socialinį gyvenimą jis pasinėrė po 1926 m. gruodžio 17-osios karinio politinio perversmo, kuris jauną Lietuvos Respubliką pasuko nuo parlamentinės demokratijos prie autoritarizmo. Nepritarimas perversmininkų ideologijai, jų veiklos taktikai bei asmenybėms lėmė, kad netrukus po perversmo M. Velykiui buvo suteiktas generolo laipsnis ir – daugiausia politiniais sumetimais – naujosios valdžios jis buvo skubiai išleistas į atsargą“, − komentuoja istorikas A. Kasparavičius.
Nuo kariuomenės link verslo
Nors ir gaudamas gana solidžią Lietuvos generolo pensiją, kuri anuomet maždaug triskart viršijo eilinio provincijos mokytojo algą, M. Velykis nebuvo tas žmogus, kuris būtų tyliai ir ramiai, be aktyvios veiklos sėdėjęs namuose. Pasitraukęs iš karinės tarnybos jis ieškojo naujų veiklos sričių, taip pamažu įsitraukdamas į verslą. M. Velykis bandė save realizuoti dirbdamas Lietuvos banke, tačiau čia nepritapo. Tad ėmėsi vadovauti Ekonominei karių bendrovei, kuri rūpinosi į atsargą išėjusių karių socializacija ir pagalba bei parama kariuomenei. Atsargos generolo veiklos interesai neapsiribojo vien kariuomene. Nuo 1928 metų. M. Velykis tapo įvairių JAV ir Didžiosios Britanijos firmų bei akcinių bendrovių – pavyzdžiui, „Imperial Chemistry Ltd.“, „Vikers Armstrong Ltd.“, − prekybos atstovu ir administratoriumi Lietuvoje. Tokiu būdu atsargos karininkas gavo solidų tarptautinio verslo etikos ir praktikos pradžiamokslį. Dešimtmečio įdirbis praplėtė generolo ekonominį pasaulėvaizdį, suteikė drąsos ir pasitikėjimo savimi pradėti jau savo verslą. 1939 metais, Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą. Lietuva liko be vienintelio likerių gėrimų fabriko. Tais pačiai metais M. Velykis kartu su bičiuliu E. Olickiu įregistravo spiritinių gėrimų gamyklą, kurio ženklu pasirinko didįjį Lietuvos miškų žvėrį – stumbrą. Šis simbolis iki šiol puošia didžiausios alkoholinių gėrimų gamyklos logotipą.
Realistiškas požiūris į gyvenimą
Į Antrojo pasaulinio karpo verpetą buvo įsukta ne tik naujoji likerių gamykla, pradžioje vadinta M. Velykio vardu, bet ir jos kūrėjai. Sovietams okupavus Lietuvą, įmonė buvo nacionalizuota. „Ar sprendimas kurti verslą virš Europos telkiantis karo debesims nebuvo trumparegiškas? Taip jau susiklostė, kad pradinį kapitalą verslui steigti M. Velykis sukaupė kaip tik Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kita vertus, alkoholio gamybos verslas generolui, ko gero, neatrodė labai rizikingas. Pirmojo pasaulinio karo metais sukaupta patirtis diktavo, kad kai kurie verslai gali klestėti net ir griaudžiant patrankoms“, - sako A. Kasperavičius. „Nepaisant grėsmingos situacijos Europoje ir aplink Lietuvą, jokia pasaulio valstybė ir joks veikėjas tikrai nežinojo, kuria linkme viskas pakryps. Bus karas ar ne? O jei ir bus, kaip jis klostysis ir kokios bus karo pasekmės?“, − svarsto A. Kasperavičius. Pašnekovas pastebi, kad sveiki žmonės į ateitį visuomet, net ir sudėtingiausiomis sąlygomis, stengiasi žvelgti optimistiškai. Pasak istoriko, tuometinė Lietuvos vadovybė elgėsi taip, kad didžiausios negandos Lietuvą aplenktų. „Ko gero, panašiai savo ir valstybės ateitį projektavo ir M. Velykis - į ateitį žvelgė optimistiškai ir kūrė verslą. Jokio stebuklo ar kvailybės čia nebuvo. Tik sveikas požiūris į gyvenimą ir pasaulį“, − teigia istorikas. A. Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad nepaisant karo pašvaisčių, gyvenimas daugeliu atveju tekėjo sava vaga. Pavyzdžiui, Šveicarija savo pasiuntinybę Kaune suskubo steigti tik 1939 m. pabaigoje, Vatikanas savo nuncijų į Lietuvą taip pat atsiuntė tik 1940 m. balandį – iki okupacijos likus vos porai mėnesių. Artėjant lemtingai 1940 metų vasarai ir Didžioji Britanija kilstelėjo savo diplomatinius santykius su Lietuva į aukštesnį lygį: vietoje reikalų patikėtinio į Kauną atsiuntė nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą. Suprantama, vėlesni istorijos įvykiai tapo negailestingu išbandymu tiek tautų, tiek atskirų žmonių optimizmui. Dramatiškai susiklostė ir Lietuvos, ir „Stumbro“ gamyklos bei jos steigėjų likimai. Spiritinių gėrimų fabriko šeimininkus keitė nacių ir sovietų okupacinės valdžios. Neatlaikęs nacionalizavimo politikos, generolo M. Velykio verslo partneris E. Olickis nusižudė. Ne mažiau tragiškas buvo ir paties M. Velykio likimas – karo pabaigoje jis buvo įskųstas sovietų saugumui, esą užsiimąs antisovietine agitacija, ir nuteistas aštuonerius metus kalėti. Po kelerių metų generolas iš lagerių atvežtas į Lietuvą ir vėl teistas – šįkart skirta dvidešimt penkerius metus laisvės atėmimo ir penkerius metus tremties. Iš Archangelsko lagerių paleistas į Vilnių M. Velykis grįžo 1955 m. sausį sunkiai sirgdamas ir po poros dienų mirė. „Nors išsamesnėmis žiniomis apie Lietuvai nemažai nusipelniusio generolo Mykolo Velykio gyvenimą kol kas pasigirti negalime, vertinant mus pasiekusius fragmentiškus duomenis akivaizdu, kad tai buvo veiklus, iniciatyvus, savo šaliai atsidavęs žmogus. Net kai politinė aplinka tapo nepalanki, generolas nepasidavė ir netūnojo sudėjęs rankų – veikė, dirbo ir kūrė toliau“, − sako A. Kasparavičius. M. Velykio palikimas neišnyko– gamykla tęsė veiklą pokariu, sovietų okupacijos metais. Daugiau nei šimtmetį siekianti gamyklos istorija atsispindi čia veikiančiame unikaliame „Stumbro“ muziejuje. Aplinką, kurioje dirbo ir kūrė M. Velykis, muziejaus lankytojai gali pajusti tiesiogiai. Pagal čia dirbusio jo giminaičio pasakojimus, muziejuje įrengtas M. Velykio darbo kabinetas su autentiškais to meto baldais.
Šaltiniai
- ↑ Dalia Giniuvienė, Eugenija Serpkova, Alma Skrockaitė. Žymūs Kauno žmonės. Elektroninis žinynas [žiūrėta 2011 m. rugsėjo 30 d.].
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m.
- ↑ Algirdas Banevičius „111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų“, 1991 m.
| ||||||