Nijolė Marcinkutė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nijolė Marcinkutė
Nijolė Marcinkutė 1954.jpg

Gimė 1935 m. liepos 29 d. (83 m.)

Veikla
Linkuvos gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoja.

Išsilavinimas 1954 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater Vilniaus universitetas

Nijolė Marcinkutė (g. 1935 m. liepos 29 d.) – Linkuvos gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoja.

Biografija

Nijolė Marcinkutė gimė 1935 m. liepos 29 d.

1954 m. baigė Linkuvos gimnaziją XXX laida.

Studijavo Vilniaus universitete (tuo metu buvo vadinamas Vilniaus Valstybiniu universitetu). Baigė istorijos – filologijos fakultetą, įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

Nuo 1959 m. rugsėjo mėn. dirbo Vabalninko vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 1960 m. rugsėjo mėn. iki 2004 m. rugpjūčio mėn. dirbo Linkuvos vidurinėje mokykloje. Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtoja išleido 41, 48, 51, 54 ir 62 abiturientų laidas.

A.Mykolaitis ir N.Marcinkutė paskutinio skambučio šventėje
Baigę ir dirba Linkuvoj-mokytojai 1974
Prie mokyklos
Mokytoja Nijolė Marcinkutė
80-metis Nijolė Marcinkutė
Pas auklėtoją Nijolę Marcinkutę
Genutė Valtarytė ir Nijolė Marcinkutė 2018-7-14

Didžiulį autoritetą mokinių, jų tėvų ir kolegų tarpe turėjo ilgus metus rusų kalbos mokytoja dirbusi Nijolė Marcinkutė. Ji visada rasdavo už ką kiekvieną pagirti, ko paklausti, kad nesijaustų užmirštas, nereikalingas, mokėjo pabrėžti, parodyti kad ir menkiausią mokinio pasiekimą ir juo pasididžiuoti. Pamokose abejingų ar nuobodžiaujančių nebuvo, nes kiekvieną žingsnį lydėjo mokytojos išradingumas ir kūrybiškumas. Atidumas žmonėms, aukšta kultūra, nuoširdus dalinimasis gyvenimiška patirtimi ir šiandien apie mokytoją suburia buvusius mokinius bei kolegas.

Prisiminimai

Cquote2.png

Iš mokyklos dienų prisiminimų atmintyje išliko labai įdomios pertraukos. Jų metu susikabinusios su draugėmis vaikščiodavome koridoriais, plepėdavom. Kartais ir pamokas pasikartodavome, pasiteiraudavome, ar visos padarė matematiką, ar kokią kitą pamoką. O kai mokykloje vykdavo koks nors spektaklis, tai jo belaukiant vis kokią dainą traukdavom, kad laikas greičiau praeitų ir kad linksmiau būtų. Taip pat mokykloje vykdavo įvairūs popamokiniai užsiėmimai. Populiariausi iš jų buvo choras ir dramos būrelis. Reikia paminėti, jog choras buvo didžiulis, o dainuoti jame buvo didelis prestižas. Dažniausiai repeticijos vykdavo atskirai visiems balsams, tačiau susirinkdavo visi, tai dainas traukdavo susėdę pagal balsus: altai prie altų, bosai prie bosų ir t.t. Chorui vadovavo vargonininkas Petras Garšva. Jei kuris nors vaikas „traukdavo pro šoną“, tai jis, nenorėdamas to vaiko įžeisti, jam pasakydavo, kad jis šiek tiek tyliau dainuotų.

Dramos būrelyje taip pat daug vaikų susirinkdavo, nes tuo metu buvo labai populiaru klasei paruošti bent vieną spektaklį. Spektakliai dažniausiai būdavo lietuviški. Kartu vaidindavo ir vaikai, ir mokytojai. Kai jau pati mokytojavau, tai ir man teko sykį vaidinti. Tada statėme spektaklį „Atžalynas“ ir man teko tokios pamaivos vaidmuo. Su spektakliais daug važinėjome. Aplankėme ir Joniškėlį, ir Pakruojį, ir Žeimelį, ir Pasvalį. Su tais vaidinimais taipogi būdavo visokių smagių nutikimų.

Mėgiamiausios pamokos būdavo literatūra, kitos kalbos ir istorija. Anglų kalba patiko dėl to, kad atėjo naujas mokytojas ir išgirdome kitokį tarimą, negu kad buvome girdėję iki devintos klasės. Rusų kalba taip pat patiko. Mūsų mokytojas labiausiai stengėsi mus išmokyti gerai be klaidų rašyti ir kalbėti rusiškai. Literatūra ir istorija patiko dėl to, kad buvo labai įdomu. Literatūrą dėsčiusi mokytoja Valerija Vilnonytė buvo tiesiog nuostabi. Ji lyg užburdavo klasę savo žiniomis ir noru, kad vaikai kuo daugiau sužinotų, kuo daugiau viskuo domėtųsi.

O istorikas Juozas Skrupskelis buvo ypatingas tuo, kad jis neliepdavo visko išmokti nuo a iki z, jam pakakdavo, kad vaikas „kalbėtų į temą“. Kaip šiandien prisimenu jo mėgstamiausią klausimą „kodėl?“ Juk jis stengėsi, kad mes visi suprastume, dėl kokių priežasčių vienas ar kitas įvykis mūsų istorijoje lėmė kitus įvykius. Mano mokytojavimo metais taip pat buvo įvairiausių nutikimų: tiek linksmų, tiek širdį geliančių. Pats skaudžiausias dalykas buvo pradėti laidoti savo buvusius auklėtinius. Smagu, kad man auklėti pakliūdavo labai geri vaikai, ne pažangumo prasme, bet žmogiškumo. Jie visada būdavo vienas už kitą, visi tokie artimi. Dėl visų tų patirtų išgyvenimų mokykloje su vaikais supratau – ne viską galima išreikalauti iš vaiko, nes tu nežinai nei jo šeimyninės padėties, nei kas vyksta jo namuose.


Nijolė

Cquote1.png
Cquote2.png

Kad studijavau Rusu kalbą ir literatūrą- esu dėkinga mokyt. Nijolei Marcinkutei. Profesija išsirinkau dar 9 klasėje, nes norėjau būti tokia įdomi, reikli ir tiek daug žinanti kaip ji. Pamilau rusų rašytojus, klasikinę literatūrą ir kalbą išmokau taip, kaip gimtą... po tiek metu viską baigiu pamiršti, ir kalbą, ir knygų herojus, viskas liko kažkur toli toli... bet niekada nenutraukiau draugystes su Mokytoja... Vakar ji švente savo gražų jubiliejų, sveikino ja draugai, buvę mokiniai, kolegos... Šiandien, kaip įprasta, įsijungiau Lietuvos radiją ir tik spėjau užsidėti ausines, o ten gražus sveikinimas iš 1977 metu abiturientes mielai mokytojai. Galvojau apie ja visa šia savaite.. Kokia graži tikro Mokytojo profesija - tiek pėdsaku gyliai širdy... aišku, būna ir tokiu, kuriem sunkiai sekasi, mokytojo nemėgsta, gero žodžio neišgirsi... bet tokiu nedaug šios mokytojos atžvilgiu...

Gaila, kad negalėjau apkabinti mūsų mielos Mokytojos, bet geru draugiu dėka ja jau aplankiau, o rytoj su malonumu paklausysiu jos įspūdžių iš šių malonių dienų... tik taip norisi, kad visi sveikinusieji nepamirštu JOS ir kitomis, ne šventinėmis dienomis...


Audronė Bitinaitė-Sidaugienė

Cquote1.png
Cquote2.png

Kai prisimenu Tolstojaus "Karą ir taiką" arba anų laikų rusų aktorių Viačeslavą Tichonovą, vaidinusį romano ekranizacijoje, visada prisimenu ir mokytoją Nijolę Marcinkutę: jokių Bolkonskių ir jokių Andrejų - tik kunigaikštis Bolkonskis arba kunigaikštis Andrejus. Tolstojus būtent taip rašė, sakydavo mokytoja. Dabar vis pagalvoju: tarybinės mokyklos, o dar mažo miestelio, mokinukams - toks langelis į kitokį pasaulį. Kunigaikščių mūsų gyvenime nebuvo. V. Tichonovas man taip ir liko būtent kunigaikštis Andrejus (mylimiausias mano personažas iš romano "Karas ir taika"), joks ne Štirlicas.


Donata Mitaitė

Cquote1.png


Šaltiniai

Parengė: Jūratė Domeikytė ir Samanta Jasnauskaitė su vadove Birute Deveikiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: