Nijolė Sadūnaitė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Felicija Nijolė Sadūnaitė

Gimė 1938 m. liepos 22 d. (85 m.)
Kaune

Veikla
Vienuolė, laisvės gynėja, publicistė, politinė kalinė

Nijolė Sadūnaitė (sesuo Felicija, g. 1938 m. liepos 22 d. Dotnuvos miestelyje, Kėdainių apskrityje) – vienuolė, disidentė, politinei kalinei, viena ryškiausių pasipriešinimo sovietiniam režimui simbolių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Jonas Sadūnas (18991963) iš Pusnės (Molėtų raj.) – mokslininkas agronomas ir Veronika Rimkutė-Sadūnienė (19151970) iš Juozapavos viensėdžio prie Svėdasų, Anykščių raj. – agronomė. Brolis Jonas Aloyzas Sadūnas (g. 1935 m.) – agronomas, disidentas. Dėdė (motinos brolis) Kazimieras Rimkus (19132009) – gydytojas ir mecenatas, emigrantas JAV.

1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ją Felicitos Nijolės vardais pakrikštijo kunigas Fabijonas Kemėšis.

Tėvams 1945 m. vasarą pabėgus iš Dotnuvos nuo persekiojimo ir grėsusios tremties, tą vasarą ir rudenį augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. pradėjo lankyti mokyklą Telšiuose, kur iškart buvo priimta į antrąją klasę, 19451955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais aktyviai sportavo: žaidė krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose.

1955 m. N. Sadūnaitė pasirinko vienuolės gyvenimo kelią ir įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną, pirmuosius įžadus 1956 m. davė Telšiuose, kur dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno pas vienuolijos seseris Jeruzalėje ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. 1963 m. Anykščiuose ji davė amžinuosius įžadus.

Baigusi medicinos seserų kursus, ji vėliau dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau iki 1974 m. – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, Svėdasuose katechizavo vaikus.

Dėl savo pogrindinės veiklos N. Sadūnaitė yra laikoma žymiausia XX amžiaus Lietuvos disidente, kovotoja už žmonių teises ir Lietuvos laisvę.

Į sovietinio saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus – surado už vaikų katekizaciją tiesiamam kunigui Antanui Šeškevičiui advokatą. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Dokumentu, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos, buvo reikalaujama iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo suteikti sąžinės laisvę ir baigti represijas prieš kunigus. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" – žymiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių ji išspausdino P. Raudos dovanota rašomąja mašinėle.

Užklupta su įkalčiais, spausdinanti 11-ąjį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota. Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas 1975 m. birželio 17 d. ją nuteisė laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems metams kalėti, atliekant bausmę sunkiųjų darbų lageryje, ir trejiems metams ištrėmimo. 19751977 m. N. Sadūnaitė kalėjo Dubravlage (Mordovija, Rusija), paskui 19771980 m. gyveno tremtyje Bagučianuose (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių raj.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus.

19821987 m. ji gyveno nelegaliai Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstydamasi, nes buvo paskelbta jos paieška, tuo metu rašė atsiminimus apie disidentinę veiklą. 1987 ir 1988 m. ji buvo sovietinio saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau niekada neprarado optimizmo.

Nuo 1987 m. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ji dalyvavo ir kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. ji kartu su bendražygiais surengė Vilniuje viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. ji dalyvavo bado streike Vilniaus Gedimino aikštėje. 1989 m. ji buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio "Caritas" steigėjų, balandžio 15–16 d. dalyvavo "Caritas" steigiamajame suvažiavime. 1988 m. gruodžio 19 d. ji buvo priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią. Tačiau sovietinio saugumo struktūros ją kaip antisovietinio nusistatymo įtakingą asmenį stebėjo iki pat šių struktūrų veiklos Lietuvoje pabaigos 1991 m.

19891990 m. N. Sadūnaitė su paskaitomis apie Lietuvą ir jos kovą už laisvę keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje ji susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Nuo 1990 m. N. Sadūnaitė dirba Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" organizacijoje, šiuo metu rūpinasi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, aktyviai reiškia savo nuomonę apie politinius ir visuomeninius Lietuvos įvykius.

N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas "KGB akiratyje" (1985 m.) ir "Gerojo Dievo globoje" (1989 m.). Jos buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis. Lietuvoje abi atsiminimų knygos buvo sujungtos ir išleistos viena knyga "Skubėkime daryti gera" (1998 m.). Ji parengė ir išleido atsiminimų knygą italų kalba "Il celo nel lager" ("Lagerio dangus", 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė apdovanojo ją medaliu už ilgametę kovą už žmogaus teises. 1992 m. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas ir ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.).

Pašto vokų serijoje "Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką" išleistas N. Sadūnaitei skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas kitas jai skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. raj. Šakalys, 2009 m.).

N. Sadūnaitės gyvenimas ir veikla pristatyti Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.).

Kilmė

Tėvai – agronomai

Išsilavinimas

1945 m. Sadūnų šeima slapstydamasi nuo tremties apsigyveno Anykščiuose, kur Nijolė pradėjo lankyti Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir ją baigė 1955 m.

Vienuolės keliu

1956 m. Nijolė Sadūnaitė įstojo į Panevėžyje nelegaliai veikusį Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.

Nuo 1974 m., kunigui Juozui Zdebskiui pasiūlius, N. F. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti 19721989 m. pogrindyje nelegaliai leistą leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Įkalinimas

1974 m. sovietinis saugumas užklupo N. F. Sadūnaitę savo bute rašymo mašinėle spausdinant 11-ąjį „LKB kronikos“ numerį ir ją sulaikė. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė nesijautė kalta, todėl neatsakinėjo į tardytojų užduodamus klausimus, atsisakė advokato, neišdavė kitų „LKB kronikos“ leidėjų ir platintojų.

1975 m. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas N. F. Sadūnaitei skyrė 3 m. laisvės atėmimo ir 3 m. nutrėmimo bausmę. Slaptame teismo posėdyje N. F. Sadūnaitės pasakytas paskutinis žodis tapo nepalaužiamos kovos už žmogaus teises pavyzdžiu.

Dubravlage, Mordovijos ASSR, kalinama N. F. Sadūnaitė atkūrė teismo posėdyje pasakytos kalbos tekstą ir jį sėkmingai perdavė savo bendražygiams. Tekstas buvo išspausdintas „LKB kronikoje“, o vėliau patekęs į Vakarus buvo paskelbtas spaudoje, radijo laidose bei išleistas atskiru leidiniu.

1977 m. atlikusi laisvės atėmimo bausmę, N. F. Sadūnaitė buvo ištremta į Bogučanų gyvenvietę Krasnojarsko krašte, Rytų Sibire. Iš tremties ji buvo paleista 1980 m.

Vėl kovoje

Grįžusi į Lietuvą N. F. Sadūnaitė vėl įsitraukė į „LKB kronikos“ leidybą: rinko žinias, redagavo ir daugino leidinį, gabeno jį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus – visi „LKB Kronikos“ numeriai buvo paskelbti JAV lietuvių laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“, per radijo stotis „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt.

1982 m. N. F. Sadūnaitei pradėjus slapstytis, Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas (KGB) paskelbė jos paiešką visoje Sovietų Sąjungoje, išplatino jos fotonuotrauką ir įspėjo, kad ji, naudodama perukus, grimą, akinius ir kitas priemones, gali būti pakeitusi išvaizdą.

1983 m. besislapstydama N. F. Sadūnaitė parašė atsiminimus ir juos sėkmingai perdavė į Vakarus, kur jie buvo publikuoti lietuvių išeivių spaudoje, išversti į užsienio kalbas, o 1985 m. Čikagoje išleisti atskira knyga „KGB akiratyje“.

1987 m. balandžio 1 d. atliekant kratą Vilniuje gyvenančios Angelės Jakuntavičiūtės bute, drabužių spintoje buvo rasta besislapstanti N. F. Sadūnaitė, kuri bandė sunaikinti jos ranka rašytą, pas ją buvusį „LKB kronikos“ Nr. 73 egzempliorių. Sulaikyta N. F. Sadūnaitė buvo patalpinta į Lietuvos SSR KGB Tardymo izoliatorių, bet, „po konsultacijų su SSRS KGB ir atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes“, tą pačią dieną paleista.

Sąjudžio pradininkė

1987 m. rugpjūčio 23 d. N. F. Sadūnaitė su Lietuvos laisvės lygos nariais Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu, Petru Cidziku ir kitais disidentais surengė pirmąjį viešą valdžios nesankcionuotą mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. pasirašytų sutarčių (Molotovo-Ribentropo paktas) slaptieji protokolai.

Mitingą pradėjo N. F. Sadūnaitė, savo kalboje pasmerkusi „Hitlerio ir Stalino sąmokslą“ ir pareikalavusi panaikinti jo pasekmes − Lietuvos okupaciją. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas. Mitingas ir jo dalyviai, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuro nurodymu, buvo viešai svarstomi ir smerkiami. Mitingo organizatoriai ir aktyvūs dalyviai KGB buvo persekiojami.

19871988 m. oficialioje Lietuvos spaudoje „ideologinių diversijų“ rubrikoje buvo skelbiami straipsniai, šmeižiantys mitingą ir jo organizatorius, leidinį „LKB kronika“ ir vieną iš jo leidėjų N. F. Sadūnaitę.

1988 m. sausio 1 d. Lietuvos SSR KGB pasiūlė SSRS KGB taikyti N. F. Sadūnaitei „nuteikimą išvykti iš SSRS“, o jai atsisakius išvykti, „neperduoti bylos teismui, kas ją sukompromituotų bendraminčių tarpe“.

Lietuvos SSR prokuratūros 1988 m. birželio 29 d. nutarimu jai iškelta baudžiamoji byla „dėl nelegalaus šmeižikiško turinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika gaminimo ir platinimo faktų“ buvo nutraukta „dėl aplinkybių pasikeitimo, ko pasekoje šis leidinys neteko visuomenei pavojingos veikos pobūdžio“.

Parengtinio tardymo metu išaiškinti su leidinio „LKB kronika“ leidyba susiję asmenys, tarp jų ir N. F. Sadūnaitė, nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1988 m. spalio 25 d. Lietuvos SSR KGB 5 (ideologinė kontržvalgyba) tarnyba pakeitė „Matildai“ (N. F. Sadūnaitei) vestos operatyvinio ištyrimo bylos pobūdį, ir perregistravo ją į operatyvinio stebėjimo bylą. N. F. Sadūnaitė, kaip „antisovietinių pažiūrų Katalikų Bažnyčios autoritetas“, buvo sekama iki pat KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo 1991 m.

Nuo 1988 m. Nijolė buvo Lietuvos Helsinkio grupės narė.

19891990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, N. F. Sadūnaitė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį.

Nenuilstanti kovotoja

...

Laisvės daina

Nijolės Felicijos Sadūnaitės eilės, sukurtos kalėjime ir 1975 m. birželio 17 d. pasakytos teismo posėdyje:

Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi,
tuo stipriau gyvenimą junti.
Degti mes privalom teisybės ryžtu,
blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.

Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,
o kovot už laimę daugelio širdžių.
Ir tik tas, kas viską kovai atiduos,
tas pasijus, kad eina jis keliu tiesiu.

Ir didesnės laimės niekam nepatirti,
jeigu pasiryžęs tu už žmogų mirti.
Tada sieloj šventė visada skaisti,
nepagrobs kalėjimai jos, lageriai šalti.

Įvertinimai

Už ilgametę kovą už žmogaus teises N. F. Sadūnaitė buvo apdovanota:

  • 1992 m. - Sausio 13-osios atminimo medaliu
  • 1998 m. - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi
  • 2000 m. - Lietuvos nepriklausomybės medaliu
  • 2017 m. - Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės premija

Bibliografija

Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje.

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 65% (+10792-214=10578 wiki spaudos ženklai).
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 36% (+5945-41=5904 wiki spaudos ženklai).