Nikodemas Silvanavičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Nikodemas Silvanavičius (g. 1834 - m. 1919) - „Aš mylėjau žmones, stengiausi jiems tarnauti, ką nors nepamirštamo palikti. Ką palieku, patys spręskite...“ (N. Silvanavičius)

Turinys

Biografija

Vaikystė

1834 m. gruodžio 25 d. gimė Cincevičių kaime, Vileikos paviete (Vilniaus gubernija, netoli Molodečno), mažažemio valstiečio Juro Silvanavičiaus šeimoje. 1854 m. baigė lankyti keturklasę mokyklą Molodečne (Baltarusija), kurioje pradėjo mokytis sulaukęs 16 metų. 1855 m. Molodečno dvarininkas, kurio vaiką mokė N. Silvanavičius, pastebėjęs jaunuolio gabumus tapybai, išsiuntė jį į Peterburgą Peterburgo, Dailei skatinti draugijos mokyklą, kad ruoštųsi egzaminams į Peterburgo dailės akademiją.

Studijos Peterburge

1856 m. N. Silvanavičius įstoja į Peterburgo dailės akademiją. 1863 m. baigė Peterburgo dailės akademiją, gavo laisvo dailininko tapytojo vardą ir grįžo į gimtinę.

Vilnius

1864 - 1866 m. gyveno Vilniuje, įsirengė dirbtuvę, priiminėjo užsakymus. Tapė portretus, paveikslus bažnyčioms. Gyvendamas Vilniuje, dailininkas susipažino su būsima žmona Pelagija.

Peterburgas

1866 m. Peterburgo dailės akademijoje gavo III klasės dailininko tapytojo vardą. Pradėjo studijuoti mozaiką mozaiką. 1870 m. už valsčiaus seniūno Bonifatovo portretą gavo II klasės dailininko tapytojo vardą. Tais pačiais metais baigė Peterburgo dailės akademijos Mozaikos skyrių, liko dirbti Mozaikos dirbtuvėse jaunesniuoju dailininku mozaikininku. 1874 m. gavo I klasės dailininko mozaikininko vardą. 1876 m. už mozaiką „Judo pabučiavimas“ gavo akademiko mozaikininko titulą. 1885 m. paskirtas Peterburgo dailės akademijos vyresniuoju dailininku mozaikininku. Iki 1899 m. dirbo Peterburgo dailės akademijoje. Peterburge užaugo ir baigė mokslus keturi jo sūnūs: Steponas įsigijo tapytojo karikatūristo specialybę, Kazimieras baigė medicinos mokslus ir tapo gydytoju, Stanislovas įsigijo chemiko specialybę, tik Juozas, būdamas nesveikas (paralyžiuota ranka), gavęs bendrąjį išsilavinimą, vertėsi sodininkyste. Jis daugiausia gyveno su motina.

Peterburgo laikotarpio kūryba

Mozaika

Mozaikos menui dailininkas atidavė 33 kūrybinio darbo metus. Mozaikas jis kūrė dažniausiai pagal kitų autorių kūrinius. N. Silvanavičiaus mozaikos buvo vertinamos už kruopštų atlikimą, pirmavaizdžio stiliaus ypatybių išsaugojimą. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė mozaika „Judo pabučiavimas“, sukurta pagal Karlo Briulovo kartoną. Kartu su pagalbininku Michailu Ščetininu dailininkas ją kūrė dešimt metų. Mozaika kainavo 21 900 rublių (be medžiagų), buvo eksponuota ir įvertinta labai gerai Peterburgo dailės akademijos parodoje, taip pat Berlyne, Kopenhagoje ir Paryžiuje.

Tapyba

Portretus ir buitinio žanro paveikslus dailininkas eksponavo parodose Peterburge, Maskvoje ir užsienyje. Peterburgo dailės mylėtojų draugijos parodoje jis rodė drobes „Mergaitės galva“, „Senelės portretas“, „Žydo portretas“. Talentingą portretistą ypač domino žmonės. 1876 m. Filadelfijoje su dideliu pasisekimu buvo eksponuotas jo paveikslas „Kalinys“ . 1890 m. Peterburgo dailės akademijos parodoje rodyta drobė „Draugai“. 1891 m. nutapyti bene geriausiai žinomi dailininko darbai „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, „Lietuvaitė iš Jiezno šventiniais drabužiais“. 1883 m. Nemajūnų bažnyčiai nutapė didžiojo altoriaus paveikslą „ Šv. apaštalai Petras ir Povilas“. Lietuvoje dailininkas yra nutapęs ir daugiau paveikslų bažnyčioms. Jiezno bažnyčios didįjį altorių ir šiandien puošia N. Silvanavičiaus 1875 m. nutapytas „ Šv. arkangelas Mykolas“.

Fotografija

1883 m.–1885 m. vasaromis fotografavo Birštone, kartu su Reingardu turėjo fotoateljė.

Lietuva

1899 m. gegužės mėnesį pirmą kartą dalyvavo dailės parodoje Vilniuje - eksponavo du portretus ir tris buitinio žanro paveikslus. 1901 m. po žmonos mirties visam laikui persikėlė į Birštoną. 1909 m. Vilniaus katedrai nutapė 14 Kristaus kančios kelio stočių (pagal Johanno Friedricho Overbeco tapytas stotis). 1910 m. statomai Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčiai sukūrė „Šv. apaštalo Judo Tado“ atvaizdą. 1911 m. persikėlė gyventi į Prienus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, N. Silvanavičius pasitraukė į Rusiją. Amžius ir sunkios gyvenimo sąlygos pakirto sveikatą, kuri trukdė sugrįžti. Išsiruošęs namo, pakeliui dailininkas užsuko aplankyti gimtosios Vileikos, kur ir mirė 1919 m. gegužės 21 d., sulaukęs 85 metų amžiaus.

Kūryba Lietuvoje

Prienai

1911 m. N. Silvanavičius gavo dalį palikimo iš žmonos brolio vilniečio V. Pranckevičiaus, taip pat susilaukė paramos ir iš žmonos sesers sūnaus Jiezno dvarininko Leono Kvintos, kuris tuo metu pardavė dalį savo dvaro žemės. Pridėjęs savo santaupas nupirko Prienuose savo sūnui Juozui apleisto buvusio arklinio pašto stoties pastatus ir aplink esančią dvaro žemę, vadinamą majoratu.

Suremontavęs centrinį pastatą jame apsigyveno pats, o vienoje buvusioje arklidėje įsirengė dirbtuvę. 1989 m., pažymint 70-ąsias dailininko mirties metines, ant N. Silvanavičiaus namo Prienuose buvo atidengta memorialinė lenta (aut. Birštono girininkijos darbuotojas E. Smilgaitis).

Birštonas

Gyvendamas ir dirbdamas Peterburge N. Silvanavičius nenutraukė ryšių su Lietuva, atvykdavo atostogauti į Birštoną pas giminaičius. Atostogų metu N. Silvanavičius ne tik ilsėdavosi, bet ir semdavosi naujų kūrybinių jėgų, brandindavo naujus užmojus. Kūrybinėms idėjoms pasirinkdavo jį supančią aplinką. Iš išvykų parsinešti eskizai tapdavo pagrindu būsimiems buitinio žanro paveikslams, tokiems kaip 1890 m. Peterburgo dailės akademijos parodoje rodyta drobė „Draugai“ ar Lietuvos dailės muziejuje esantis nuotaikingas paveikslėlis „Vaikai žaidžia kieme“. Išsiruošusį į vieną tokią kelionę su keliauninko lazda ir eskizų sąsiuviniu rankoje dailininkas pavaizdavo save „Autoportrete su šiaudine skrybėle“.

Jiezno ir Birštono apylinkes mėgo ne tik dailininkas, bet ir jo šeima, o ypač ligota žmona Pelagija (kuri sirgo džiova) ir sūnus Juozas. Pablogėjus žmonos sveikatai Birštone, Vytauto kalno papėdėje, 1880 m. dailininkas pradėjo statyti namą. 1901 m. mirus žmonai, N. Silvanavičius visam laikui persikėlė į Birštoną, į paties statytą namą, kuriame gyveno jo sūnus Juozas su šeima. Gavęs pensiją namą remontavo, antrojo aukšto viename kambaryje po stikliniu stogu įsirengė dailininko dirbtuvėlę, ėmėsi kūrybos. Į Birštoną pasikvietė ir seserį Uršulę, kuri padėjo jam tvarkyti namų ruošos, ūkio reikalus.

Gyvendamas Birštone N. Silvanavičius užmezgė ryšius su Vilniaus dailininkais: Boleslovu Rusecku, Pranciškumi Jurevičiumi, Ferdinandu Ruščicu, Antanu Žmuidzinavičiumi ir kitais. Gyvenimo saulėlydyje N. Silvanavičius įsijungė ir į Lietuvos dailininkų kūrybinį gyvenimą, tačiau lietuvių dailės parodose nedalyvavo. Statomai Birštono bažnyčiai sukūrė „Šv. apaštalo Judo Tado“ (1910 m.) atvaizdą, kuriame lengvai atpažįstamas jo sūnaus Juozo veido bruožai, kunigo Jono Karvelio portretą (1912 m.) .

N. Silvanavičius namas

N. Silvanavičiaus namas, kaip manoma, statytas maždaug 1882 m. Statybą organizavo Nemajūnų bažnyčios klebonas A. Nonevičius iš atlikusios nuo bažnyčios statybos miško medžiagos, nes Nemajūnų bažnyčia ir N. Silvanavičius namas Birštone buvo statomi tuo pačiu metu. 1919 m. mirus N. Silvanavičiui jo sūnus Juozas nuomodavo namą poilsiautojams. Prieškario okupacijos, karo ir pokario metais namas buvo visai apleistas ir neprižiūrimas, tapo panašus į griuvėsius. 1958 m. atliktas kapitalinis remontas, po kurio namas labai pasikeitė: suprastėjo, prarado vientisumą, architektūrinę vertę. Autentiškas išlikęs tik akmeninis pamatas. Tuo laiku pirmame aukšte buvo stalių dirbtuvės, „Tulpės“ sanatorijos sandėlis, ūkio kontora, seselės gyvenamasis kambarėlis. Vėliau sandėlio vietoje įsikūrė valgykla, virtuvė. Antrojo aukšto patalpos buvo perdarytos į butą. Šiuo metu namas priklauso ir jame gyvena tautodailininkas K. Pranculis.

N. Silvanavičius gatvė

1988 m. minint N. Silvanavičiaus 154 gimimo metines Birštone, Draugystės gatvė buvo pervadinta N. Silvanavičius vardu.

Sakralinis muziejus

Šis muziejus - vienas iš nedaugelio išlikusių vertingų medinės architektūros pavyzdžių, turinčių originalių etnografinės architektūros bruožų. Sakralinis muziejus buvo įkurtas 2000 m. anksčiau čia buvusioje senojoje klebonijoje. Šiuo metu Sakraliniame muziejuje eksponuojami N. Silvanavičiaus tapytas kun. J. Karvelio paveikslas ir drobė „Šv. apaštalas Judas Tadas“.

Nemajūnai

Statant N. Silvanavičius namą Birštone, statybas prižiūrėjo Nemajūnų klebonas Anzelmas Nonevičius. Atsidėkodamas už rūpestį dailininkas Nemajūnų bažnyčiai nutapė didžiojo altoriaus paveikslą „Šv. apaštalai Petras ir Povilas“ (1883 m.). Bažnyčios inventoriaus knygoje yra įregistruotas ir kitas N. Silvanavičiaus paveikslas Kristus ir šv. Marija Magdalietė“ (1892 m.). Dailininko dėmesys Nemajūnų bažnyčiai nėra atsitiktinis – žinoma, kad N. Silvanavičius įėjo į bažnyčios statybų komitetą. Dailininko darbų būta ir kitose Nemajūnų bažnyčios apylinkėse – Ustronės (Jundeliškių) ir Nemajūnų dvaruose.

Punia

Punios bažnyčios presbiterijoje ant kairės sienos profesionalumu išsiskiria Peterburgo dailės akademijos auklėtinio N. Silvanavičiaus tradicinės ikonografijos drobė Šv. Pranciškus Asyžietis, nutapyta 1889 m. Bažnyčios inventoriuje paveikslas minimas nuo 1902 m. Tuo metu dailininkas, jau išėjęs į pensiją, gyveno Birštone ar Prienuose. Bažnyčios archyve nėra tikslių duomenų kada ir kokiu būdu bažnyčia įsigijo šį paveikslą.

Stakliškės

Stakliškių bažnyčios interjerą puošia du N. Silvanavičiaus tapyti paveikslai „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1885-1895 m.) bei „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ (1893 m.).

Jieznas

Peterburgo periodu dailininkas vasaros atostogas dažnai praleisdavo Lietuvoje, daugiausia pas svainį Igną Kvintą, o vėliau pas jo sūnų Leoną Jiezne ar Birštone pas giminaičius. Ypač šias vietas mėgusi liguista (sirgusi džiova) dailininko žmona Pelagija ir sūnus Juozas. Vietiniai Jiezno gyventojai N. Silvanavičių vadino „teplioriumi“. Atostogų metu dailininkas ne tik ilsėdavosi, bet ir semdavosi naujų kūrybinių jėgų. Gal todėl šiose vietovėse išliko daugiausiai jo tapytų drobių. Vieni įdomiausių darbų - „Lietuvaitė iš Jiezno“ (1891), „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, kur vaizduojama kaimo mergaitė šventadieniniais ir paprastais kasdieniais drabužiais. Šie paveikslai, saugomi Lietuvos dailės muziejuje.

Katalikų bažnyčios Jiezne atsiradimas sietinas su garsia Pacų gimine, kuri 1633 m. nusipirko dvaro žemes ir čia įkūrė savo rezidenciją. Žinoma, kad Steponas Kristupas Pacas apie 1640-1655 m. buvusią evangelikų reformatų bažnyčią perstatė, pritaikė katalikams, o rūsiuose įrengė savo giminės mauzoliejų. 1670 m. vyskupas Kazimieras Pacas ją pašventino. Bažnyčia gavo Šventojo Mykolo Arkangelo titulą. 1768-1772 m. Antano Mykolo Paco ir jo žmonos Teresės, kilusios iš Radvilų giminės, iniciatyva bažnyčia buvo padidinta. Tai orginalus respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas.

Šventovės erdvėje terasomis išdėstytas vienuolikos altorių ansamblis, kurio dominantė – didysis altorius. Altoriaus centre, dekoratyvioje nišoje, įkomponuotas titulinis paveikslas „Šv. arkangelas Mykolas“, kurį 1875 m. nutapė N. Silvanavičius. Autorystę patvirtina ne tik įrašai dokumentuose, bet ir raudonais dažais teptuku kaligrafiškai padarytas įrašas drobės apatiniame kairiajame kampe: „Gvido Reni kopija (1875) N. Silvanavičius (Kopija z Gwido-Reni (1875) N. Syliwanowicz)“. G. Reni - italų baroko epochos dailininkas. „Šv. arkangelo Mykolo“ paveikslo originalas, kuriuo susižavėjo N. Silvanavičius kabo Šv. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardo Kapucinų bažnyčioje Romoje, Italijoje. „Šv. arkangelo Mykolo“ paveikslą N. Silvanavičiui užsakė ir Jiezno bažnyčiai 1875 m. padovanojo jieznietė Vincenta Pranckevičiūtė-Kvintienė. Pasakojama, kad po šio paveikslo pašventinimo vietinis žydas padavęs N. Silvanavičių į teismą, už tai, kad menininkas pavaizdavo jį kaip Judą, kurį pamynė Šv. arkangelas Mykolas. Kiek tiesos šiame pasakojime šiandien niekas nežino.

N. Silvanavičius nutapė ir daugiau paveikslų, skirtų Jiezno bažnyčios altoriams: 1875 m. Šv. Antano altoriui sukūrė titulinį paveikslą, apie 1877-1884 m. to paties pavadinimo altoriui – paveikslą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, 1894 m. kartu su Z. Stefanskiu nutapė altorinį paveikslą Šv. Morkus, kurį bažnyčiai padovanojo Ignas Kaluževičius.

Literatūros sąrašas

1. Džervus P., (2001). Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija (1425-2000 m.). Panevėžys: UAB „Nevėžio spaustuvė“.

2. Jankevičienė A. (1998). Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilnius.

3. Juozapavičius P. (1958). Nikodemas Silvanavičius. Kraštotyra, 18, p. 102-112.

4. Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas., [sudar., Poligienė S.]., (2006). Vilnius: Savastis.

5. Dvilinskaitė D. (1988, lapkričio 22). Nepelnyta užmirštis. Naujas gyvenimas, p. 4.

6. N. Silvanavičiaus namo architektūrinė analizė (Birštono muziejaus archyvas)

7. Sabaitė A. (1989, vasario 4). Pagerbėme tapytoją akademiką N. Silvanavičių. Naujas gyvenimas, p. 3.

8. Tarandaitė D., (2005). Dailininkas Nikodemas Silvanavičius. Literatūra ir menas, 3076. Peržiūrėta 2006, spalio 20, adresu http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3076&kas=straipsnis&st_id=7966

9. Tarandaitė D., (2005). Prisimenant dailininką Nikodemą Silvanavičių. Literatūra ir menas, 3075. Peržiūrėta 2006, spalio 20, adresu http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3075&kas=straipsnis&st_id=7920

10. Jiezno istorija. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 17, adresu http://www.blogas.lt/jieznoistorija

11. Jiezno seniūnija. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 17, adresu http://www.prienai.lt/index.php?2073185648#6

12. Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 17, adresu http://lt.wikipedia.org/wiki/Jiezno_%C5%A0v._arkangelo_Mykolo_ir_Jono_Krik%C5%A1tytojo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

13. Nemajūnų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 24, adresu http://www.nemunokilpos.lt/?pg=91&lang=1&menu_id=1

14. Silvanavičius Nikodemas. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 24, adresu http://www.ldm.lt/liet_daile_xvi_xix_a/Liet_Daile_XVI_XIX_S.htm#SILVANAVICIUS%20NIKODEMAS

15. Guido Reni. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 31, adresu http://en.wikipedia.org/wiki/Guido_Reni

16. Н. Силиванович. Peržiūrėta 2007, rugpjūčio 31, adresu http://museum.bsu.by/main.asp?uid=78&KeyObj=151

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: