Nuosaka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Veiksmažodžio nuosaka – asmenuojamoji veiksmažodžio forma, nurodanti veiksmo santykį su tikrove, nustatomą kalbančiojo asmens, ketinimus. Daugelis kalbų turi nuosakas (angl. grammatical mood arba mode), kurios išreiškiamos kaitant veiksmažodžių morfologines formas.
Kalbėtojas panaudodamas atitinkamą veiksmažodžio nuosaką teigia ar neigia, kad tai tikra, nurodo, kad taip nėra, bet galėtų būti ir pan.

Paprastai kalba turi ne visas įmanomas nuosakas. Pvz., šiuolaikinė anglų kalba turi tik tris nuosakas, kaip kad tris turi ir lietuvių kalba. Kai kurios Uralo šeimos kalbos turi daugiau kaip dešimt nuosakų, nencų kalba – šešiolika. Manoma, kad indoeuropiečių prokalbė turėjo keturias nuosakas (jas turėjo konservatyvios indoeuropiečių kalbos – Avestos iranėnų kalba, senoji graikų kalba, sanskritas).

Ne visos nuosakos yra aiškiai atskirtos viena nuo kitos. Skirtingose kalbose skirstymas į nuosakas yra skirtingas, kartais jų skirtumai yra gana neryškūs.

Nuosakos lietuvių kalboje

Lietuvių kalboje yra trys nuosakos:

  • Tiesioginė
  • Tariamoji
  • Liepiamoji
  • Kartais yra išskiriama geidžiamoji nuosaka.

Tiesioginė nuosaka

Tiesioginė nuosaka konstatuoja, kad veiksmas vyksta (dainuoja), vyko (dainavo), vykdavo (dainuodavo) ar vyks (dainuos). Išreiškiama veiksmažodžio formomis.

Šia nuosaka galime išreikšti valią, raginimą, pageidavimą, įsakymą, įsitikinimą, veiksmą ir pan.

Tariamoji nuosaka

Ji yra darinys iš bendraties. Lietuvių kalboje ji apima tai, ką kitose kalbose žymi kelios nuosakos.

Tariamosios nuosakos reikšmės:

  • Sąlyga: Kad tu pokyly būtum buvusi, tai dabar nežiovautum.
  • Tariamas lyginimas: Lengvas šlamesys pasigirsta ore, lyg vėjas švelnia ranka brauktų per nugarą.
  • Galimybė: Ne toks aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.
  • Abejojimas: Nejaugi būtų sužinojusios?
  • Liepimas: Žiūrėk, kad iš namų kojos nekeltum!
  • Pageidavimas: Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau.

Liepiamoji nuosaka

Ji yra darinys iš bendraties, reiškia kalbančiojo liepimą, įsakymą, prašymą, pageidavimą, raginimą veikti.

Nėra vienaskaitos pirmojo asmens, kadangi neprireikė turėti veiksmažodžio formą išreikšti įsakymą sau. Trečiasis asmuo vadinamas geidžiamąja nuosaka (pvz., tebūnie [1]).

Nuosakų pavaduojamas vartojimas

Veiksmažodžių nuosakos gali būti vartojamos viena vietoje kitos. Toks vartojimas daro kalbą įtaigesnę, vaizdingesnę, gyvesnę.

  • 1. Tiesioginė nuosaka vartojama vietoje tariamosios ir liepiamosios (reiškiamas įsakymas, liepimas).

Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų!

Štai tau trys kuodeliai linų. Suverpsi be verpstės ir išlenksi be lankčio.

  • 2. Tariamoji nuosaka vartojama vietoje tiesioginės, liepiamosios ir geidžiamosios (su dalelyte kad).

Būtum brigadininkas, o samanomis kreiki.

Jurgel, tu miltų pilstyti padėtum.

Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų mano vargelį iš anytos vartelių!

  • 3. Liepiamoji nuosaka vartojama vietoje tiesioginės, tariamosios ir kai kalbama apie būtinus, neišvengiamus, nuo kalbančiojo valios nepriklausomus veiksmus.

Nelįsk prie dervos – nebūsi dervotas.

Matau, kad niekis, taip bloga, kad nors bėk kur užsimerkęs…

Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+5043-58=4985 wiki spaudos ženklai).