Okinavai
| Okinavai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 1 318 218 |
| Populiacija šalyse | Japonija, Brazilija, JAV, Kinija |
| Kalba (-os) | okinaviečių, japonų |
| Religijos | šamanizmas, budizmas |
| Giminingos etninės grupės | amamianai, miakoananai, jaejamanai ir jonagunianai |
Okinavai – Rytų Azijos tauta, daugiausiai gyvenanti Okinavos saloje bei kalbanti okinaviečių ir japonų kalbomis. Tai viena iš Riūkiū salyno, nusidriekusio tarp Taivano ir Japonijos, tautų. Be okinaviečių Riūkiū salyne išskiriamos šios tautos – amamianai, miakoananai, jaejamanai ir jonagunianai.
Istorija
Okinaviečių protėviai atsikėlė į salą iš Kiūšiū prieš 4000 metų. Okinavos sala (priklausanti Riūkiū salynui) išsidėsčiusi tolėliau nuo didžiųjų civilizacijų ir kontinento. Tad jau IV a. prasidėjus artimiausios kaimynės – Japonijos vienijimui, Okinava liko politinių procesų nuošaly. 1372 m. vienos Okinavos karalystės valdytojas Sacudo, pripažino salos pavaldumą Kinijai. Taip ji buvo įtraukta į Kinijos duoklinę sistemą.
Salos politinis „miegas“ truko iki XV a., kai centrinėje dalyje dominavusi Šo dinastija suvienijo dalį Riūkiū salų. 1429 m. karalius Šo Hasi galutinai sujungė tris Okinavos sritis, kurios vadinosi Hokusan (Šiaurinis kalnas), Nandzan (Pietinis kalnas) ir Tiudzan (Vidurinė kalva). Maža karalystė aktyviai dalyvavo prekyboje su Kinija ir Japonija. Tačiau XVI a. regione pasklidę vakariečių pirkliai nusmukdė padėtį rinkoje. 1606 m. pietinės Japonijos dalies daimis Šimazu Iehisa susilpnėjusią salą patraukė į savo protektoratą.
XIX a. viduryje Japonija taikiai įvykdė JAV reikalavimus atverti uostus ir pradėjo modernėjimo kelią. Meidži revoliucijos pasekoje 1871 m. buvo įsteigta Japonijos prefektūrų sistema. Riūkiū salynas buvo priskirtas Kagošimos prefektūrai. Tai reiškė, kad Okinava tapo pavaldi centrinei valdžiai Tokijuje. Iki 1945 m. Okinava išliko kaip viena iš Japonijos prefektūrų.
Nuo 1945 m. kovo Okinava 27 metams atiteko Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno jurisdikcijai. Ir tik 1972 m. gegužės 15 d. sugrąžinta Japonijai[1].
Kalba
Riūkiū salynę egzistuoja keletas kalbų. Jos priklauso japonų kalbų šeimai ir skiriasi nuo japonų kalbos. Riūkiūanistai išskiria 6 kalbas: Amami, Miyako, Kunigami, Yonaguni, Yaeyama ir okinaviečių. Pastaroji esti didžiausia. Ja kalba pietų ir centrinės Okinavos bei aplinkinių salelių gyventojai. Viso – 900 000 žmonių. 1879 m. Meidži vyriausybė siekė įvesti japonų kalbą. Tad formaliose situacijose okinaviečiai ją ir naudoja. Pastaroji dar vadinamą okinaviečių japonų kalba (angl. Okinawan Japanese), kadangi yra persipynusi.[2]
Kultūra
Okinavos kultūra dėl salos padėties sudaro unikalų kultūrų mišinį. Įtaką darė Filipinai, Kinija, Japonija. Tačiau kultūra daugiau artima pirmosioms dviem šalims nei Japonijai. Kadangi Japonijos kultūra skyrėsi nuo Okinavos, pastarieji bandė priešintis išlaikyti senuosius papročius. Prie to stipriai prisidėjo Haneji Choshu.[3] Savęs identifikavimas per liaudišką senąją kultūrą stabdė salos modernėjimą. XVII a. saloje buvo vėl atgaivintas raganavimas ir prietarystė. Pagrindinė religija – animizmas, persipynęs su japonų šintoizmu. Moterys šamanės vaidino svarbų religinį ir buitinį vaidmenį.[4] Okinaviečių kultūroje gausu švenčių: Vyšnių žydėjimo, Muchi (vaikų apsaugos), 16 dienų festivalis (protėvių minėjimo), Harii (jūros dievo), Usudeku, Naha (paradų festivalis) ir keliolika kitų.
Tradicinė muzika ir šokiai
Okinaviečių šventės palydimi tradicines okinaviečių muzika bei šokiais.[5] . Okinaviečių šokiai: http://www.youtube.com/watch?v=QbiCq7g-_aE VIDEO
Žinomiausias šokis Eisa. Šokamas festivalių metu 20-30 šokėjų. Būdingi ir tradiciniai šokiai skambant būgnams. Okinavos muzikoje dažnai naudojamas sanšinas – styginis muzikos instrumentas aptrauktas oda. Kitas paplitęs instrumentas – sanba. Tai jūros kriaukles primenantis ir spragsintį garsą duodantis instrumentas. Nuo Japonijos muzikos skiriasi tonažu. Okinavos muzikai būdinga vakarietiška pentatoninė gama.
Tradiciniai rūbai
Viena pirmųjų Okinavos tekstilių buvo pluoštiniai prasčiokų rūbai. Šilkas ir medvilnė naudoti aukštuomenės. Audinių spalvos labai ryškios ir įvairios. Jos atspindi gamtą: dangaus (mėlyna, žydra), rudens lapų (geltona, rusva), purvo (juoda, ruda, raudona). Dauguma tekstilės yra audžiama pagal iš Kinijos parsivežtą metodą. Tradiciniai rūbai vadinami Yukata.[6]
Kovų menai
Nuo 1392 m. salyne ėmė kurtis kiniečių bendruomenės. Būtent tada iš jos pradėjo skleisti kovos menus. XV a. viduryje buvo įvestas draudimas nešiotis ginklus visiems, išskyrus karaliaus aplinkos žmonėms ir kitiems kilmingiesiems. Taip liaudis neteko ginklų, dažniausiai naudojamų gintis nuo plėšikus, kurie siautėjo salyne. Tai pastūmėjo valstiečius dar labiau domėtis beginklės kovos metodais, kurie jau buvo praktikuojami. 1609 m. Šimazu Iehisa išleido įsakymą draudžiantį bet kokių ginklų nešiojimą ir laikymą. Įsakymas galiojo visiems be išimčių. Buvo vykdoma vadinamoji „kardų medžioklė", surinkti metaliniai namų apyvokos daiktai, uždaromos kalvės. Visi, kurie neatidavė ginklų savo noru, buvo baudžiami mirties bausme. Pasipriešinti gerai ginkluotiems samurajams buvo nelengva. Okinavoje steigtos slaptos bendrijos, kurios slapta mokėsi beginklės kovos meno. XVIII a. Sakugava iš Akatos buvo išsiųstas į Kiniją tobulinti kovos meno. Grįžęs, Okinavoje atidarė pirmąją karate mokyklą.[7] Okinavos karate: http://www.youtube.com/watch?v=v18nmKFQV14 VIDEO
Tradicinė virtuvė
Okinaviečių patiekalai labai subalansuoti. Juose yra pakankamais kiekis visų keturių maisto grupių bei mineralų ir vitaminų. Taisyklingoje mityboje ir įsitikinime, kad maistas tai vaistai, slypi okinaviečių ilgaamžiškumo paslaptis. Maistas pasižymi šviežumu. Nors virtuvė ir turi panašumų su japonų virtuve, tačiau okinaviečiai tradiciškai ryžių mažai tenaudoja, o juos pakeičia saldžiąja bulve ar makaronais. Tad Okinavos patiekalai turi daugiau panašumų su Korėjos ar Taivano, nei Japonijos. Iš Kinijos XIV a. yra atėjęs kiaulienos naudojimas patiekaluose. Beveik nėra kiaulės kūno dalies, kurios okinaviečiai nenaudotų. Pvz.: Mimiga – pjaustyta kiaulės ausis, naudojama mišrainėse; Tebiči – ilgai virta kiaulės koja. Mėsos patiekalai dažnai verdami rudame cukraus ir sojos padaže. Okinaviečiai taip pat naudoja įvairias salotas ir vaistažoles, pvz., Goya – kartusis žaliasis melionas. Žuvies populiarumas prilygsta kiaulienai, bet vištiena mažiau populiari. Ypatingai vertinamas žuvies ir daržovių šviežumas. Iš egzotinių patiekalų paminetini – jūros gyvatės sriuba, Nakami sriuba, pagaminta iš jautienos vidurių ir ožkos skrandžio.[8]
Architektūra
Okinavoje gausu pilių ir tvirtovių, vadinamų Gusuku. Gyvenamieji namai buvo statomi iš medienos ir statomi taip, kad oras laisvai cirkuliuotų. Kadangi Okinavos klimatas drėgnas, tad cirkuliacija padeda išvengti drėgmės namo viduje. Modernūs gyvenamieji pastatai – betoniniai, grotuotais langais, kad apsaugotų stiklus nuo taifūnų nešiojamų nuolaužų. Okinavai būdingas urbanistinis vaizdas – čerpiniai pastatų stogai. Čerpės ne tik paprastai uždedamos viena ant kitos, bet kiekviena atskirai įbetonuojama, apsaugai nuo stiprių taifūnų. Ant tokio tipo stogų dažnai statomas totemas apsaugai nuo nelaimių. Tai liūto, drakono ar žuvies skulptūra, vadinama šisa. Stogų forma įtakota Kinijos architektūros.
Nuorodos
- ↑ http://rca.open.ed.jp/web_e/history/index.html
- ↑ http://www.nationmaster.com/encyclopedia/Okinawa#Language_.26_Culture Riūkiū kalbos
- ↑ http://www.nationmaster.com/encyclopedia/Okinawa
- ↑ http://www.okinawa.com
- ↑ http://www.virtualokinawa.com/about_okinawa/articles/culture.html Okinavos kultūra
- ↑ http://www.virtualokinawa.com/about_okinawa/articles/culture.html Okinavos tekstilė
- ↑ http://www.fightclub.lt/content/view/915/49/ Karate-do istorija
- ↑ http://www.japanupdate.com/?id=6715
| ||||||