Ona Gaigalaitė-Beleckienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Ona Gaigalaitė-Beleckienė
Ona Gaigalaitė Beleckienė.jpg

Gimė 1904 m. lapkričio 13 d.
Linkuva
Mirė 1989 m. spalio 11 d. (84 m.)
Kaunas

Sutuoktinis(-ė) Povilas Beleckas
Vaikai

Marija Beleckaitė-Rimkevičienė


Veikla
teisininkė, visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja

Išsilavinimas 1925 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater 1930 m. Lietuvos universitetas

Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1904 m. lapkričio 13 d. Linkuvoje – 1989 m. spalio 11 d. Kaune) – Lietuvos teisininkė, visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja.

Biografija

Onos gimimo metrikuose: Ona gimė 1904 metų lapkričio 3 dieną Linkuvos miestelyje. Jos tėvai - Linkuvos apskrities valstiečiai Kazimieras, Juozo sūnus, ir Marijona Klyvytė Gaigalai. Onos krikšto tėvais buvo Eduardas Gaigalas ir Ona Gaigalaitė
Ona Gaigalaitė Beeickienė 1922

1925 m. baigė Linkuvos gimnaziją (1 laidą).

1930 m. baigė Lietuvos universiteto Teisių fakultetą. Buvo veikli ateitininkų ir katalikių moterų draugijų narė.

1928-1940 m. vadovavo katalikių moterų įsteigtai organizacijai jaunoms mergaitėms šelpti.

Lietuvių katalikių moterų draugijos veikėja.


Redagavo draugijos leidinius 19311932 m. ir 1940 m. „Moteris“ bei 1937-1940 m.Naujoji vaidilutė“. Bendradarbiavo laikraščiuose „XX amžius“ ir kt.

1941 m. birželio 14 d. kartu su vyru kavalerijos karininku P. Belecku ir dukrele buvo ištremta į Rusiją. Iš tremties grįžo 1956 m. [1]

Tobulinantis Vienos universitete atvežė „Moterų studijų“ programą į Lietuvą.

Atmintinos Motinos dienos pradininkė, šventinės programos sudarytoja.


"Kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta"

Apie prieškario Lietuvos visuomenininkę, šviesuolę, Sibiro kankinę Oną Beleckienę

Tai buvo visų katalikiškųjų patriotinių visuomeninių organizacijų imperatyvas. Tokio idealizmo ir pasiaukojimo, stiprinant Lietuvos valstybingumą ir dvasiškai tobulinant tautą, Lietuvos istorija dar nebuvo regėjusi ir kažin ar kada nors išvys. Tai buvo pasišventėlių - vyrų ir moterų, dvasios aristokratų karta. Viena iš jų buvo Ona Gaigalaitė-Beleckienė.

Ona Gaigalaitė gimė 1906 m. lapkričio 23 d. Linkuvoje, vidutinių ūkininkų šeimoje. Žemės turėjo 12 ha, nors didesnė jos dalis - balos ir kemsynai. Abu tėvai buvo darbštūs, todėl duonos namuose netrūko.

Tėvas garsėjo kaip apsišvietęs, pamaldus žmogus. Pro jo namus vedė knygnešių takai. Šeimą lankė "Aušra" ir "Varpas", kiti to meto leidiniai. Tėvas klėties sienas išklijavo "Aušros" ir "Varpo" lapais, "kad žandarai neatimtų ir pelės nesugraužtų". Gal taip ir sąmoningai darė, norėdamas paakinti vaikus skaityti ir mokslo siekti. Onutė anksti išmoko skaityti, norėjo mokytis.

Anksti mirė tėvai. Vyriausiajam sūnui Stasiui tada tebuvo 15, Onutei - 8, kiti penki - jaunesni (jauniausiajam tada buvo vos dveji metukai). Giminės, tėvams mirus, norėjo išsidalyti vaikus ir turtą. Vyriausiasis brolis nusprendė, kad jie namų nepaliks ir bus visi kartu. Tik jauniausiąjį broliuką priglaudė giminės. Pas našlaičius gyventi atėjo senyvo amžiaus dėdė ir teta.

1916 metais Onutė pradėjo lankyti Linkuvos pradžios mokyklą. Pateko į antrą klasę, nes jau mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Ją baigusi, mokslus tęsė Linkuvos gimnazijoje. Mokėsi labai gerai, todėl vyriausiasis brolis nutarė leisti seserį į mokslus.

1925 metais O.Gaigalaitė įstojo į Kauno universitetą, brolių palaiminta, su jų įduotu 100 litų visam mokslo periodui. Iš pradžių mokėsi Teologijos ir filosofijos fakultete, vėliau perėjo į Teisės fakultetą.

1930 metais ji baigė universitetą ir ištekėjo už Povilo Belecko. Jis buvo baigęs mokslus Karo mokykloje, universiteto Teisės fakultete ir gavęs kapitono laipsnį. P.Beleckas dirbo Ministrų kabinete kanceliarijos viršininku ir "Vyriausybės žinių" redaktoriumi. Labai vertino savo žmonos kūrybiškumą, leido jai gilinti žinias sociologijos srityje Vienos, Prahos, Berlyno universitetuose.

Dar studijuodama O.Gaigalaitė buvo aktyvi visuomenininkė, prisidėjo prie Katalikių moterų kuriamos organizacijos jaunoms mergaitėms šelpti, o nuo 1928 metų tai organizacijai vadovavo iki pat 1940-ųjų vidurio (ši organizacija, kaip ir visos kitos, buvo uždaryta).

Ištekėjusi O.Beleckienė dirbo Centro valdyboje Mergaičių globos sekcijos pirmininke visuomeniniais pagrindais. Drauge su savo bendražygėmis įsteigė Mergaičių darbo biurą, Mergaičių darbo ir globos namus, atidarė stočių misijas Kaune, Kybartuose, Joniškyje, Klaipėdoje. Tūkstančiai jaunų mergaičių išsigelbėjo nuo skurdo, pasirengė gyvenimui, sulaukė moralinės paramos. (Majerienė N. Visur ir visada tauta buvo manyje// Kauno diena. 1995 03 27).

O.Beleckienė dalyvavo kelių organizacijų veikloje. Ėjo įvairias pareigas Katalikių moterų draugijoje, Lietuvos "Caritas" valdyboje, Vilniui vaduoti sąjungos valdyboje. Buvo Ateitininkų tarybos pirmininkė, Darbo rūmuose - konsultantė moterų klausimais.

Ji buvo viena iš pirmųjų Motinos dienos švenčių organizatorių Lietuvoje, rengė moterų rašytojų literatūrinius vakarus. Tie vakarai dažnai vykdavo Beleckų namuose. Ten buvo pagerbtos Ieva Simonaitytė, 1936 metais gavusi valstybinę premiją už "Aukštujų Šimonių likimą", ir Bronė Buivydaitė, gavusi Sakalo premiją už "Auksinį batelį" (Majerienė N.Ten pat).

O.Beleckienė aktyviai darbavosi spaudoje. 1928-1935 metais ji redagavo "Moterį". Savo vedamuosiuose ji atskleidė skaudžias to meto gyvenimo žaizdas: skurdą, prostituciją, girtuokliavimą, valstiečių, šeimos problemas, bedievių siautėjimą Lietuvoje.

1933 metais išėjo jos sudaryta knyga "Tiesos ir meilės tarnyboje". Tai kūrinys apie Lietuvos moterų pasiaukojimą, kuriant visuomenines organizacijas ir jose aktyviai dalyvaujant vardan to, kad "klestėtų Lietuva ir dvasiškai tobulėtų tauta". Šiandien, žiūrint jau iš laiko perspektyvos, stebina O.Beleckienės subtilus suvokimas, kad tauta ir valstybė - ne tas pats. Valstybės svarbiausia pareiga - rūpintis materialiais dalykais ir žmonių gerove, o tautinių organizacijų paskirtis kitokia - puoselėti žmonių dvasingumą, dorą, teisingumą, jų žvilgsnis turi būti nukreiptas į ateitį, kad tauta liktų amžiais savo žemėje ir savo valstybėje.

Nuo 1935 metų O.Beleckienė vadovavo žurnalui "Naujoji Vaidilutė". Tuo laiku žurnalas tapo lietuvių moterų inteligenčių tribūna ir žiburiu, skleidusiu šviesą visai Lietuvai, kvietusiu ją tobulėti dvasiškai: puoselėti tikėjimą, lietuvišką etninę kultūrą, gryninti kalbą, mylėti savo artimą, aukotis vardan šviesių idealų, nes tik darbas tautoje ir tautai suteikia tikrąją prasmę gyvenimui, daro žmogų nemirtingą. "Naujoji Vaidilutė" tapo Lietuvos inteligenčių šaukliu ir vedliu kelyje į klestinčią Lietuvą.

Trečiojo moterų literatūros ir dainos vakaro dalyvės. Kaunas. 1938 m. gruodžio 8 d. Pirmoje eilėje iš kairės ketvirta sėdi Ona Beleckienė

1940 metais, sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, visi laikraščiai ir žurnalai buvo uždaryti, jų leidėjai ir redaktoriai represuoti. Prasidėjo Lietuvos bibliogenocidas.

1941 metų birželio 14-osios baisiąją naktį O.Beleckienė kartu su penkiamete, dūstančia nuo astmos priepuolio, dukrele Marija atsidurė gyvuliniame vagone, gabenusiame į šaltį ir mirtį. Vyras P.Beleckas irgi buvo areštuotas geležinkelio stotyje, išvežtas į Sverdlovsko lagerius ir ten 1942 metais raudonųjų budelių sušaudytas.

O.Beleckienės ir jos dukrelės tremties kelias tiesėsi nuo Trojicko rajono, buvusio Altajaus krašte, iki Krasnojarsko prie Jenisiejaus. O ten laukė nužmoginimo, bado, šalčio, naktinių tardymų ir beprasmiško, vergiško darbo kančios.

1946 metais po ilgų susirašinėjimų su valdiškomis institucijomis, įrodinėjimų, prašymų ir reikalavimų jos dukrelė Marija buvo išleista į Lietuvą. Ji grįžo į savo namelį Kaune.

Tik po dešimt metų, išbuvusi Sibiro tremtyje 15 metų, grįžo ir O.Beleckienė. Ji prisiminė: "Iš stoties į savo namų lizdą Žeimių gatvėje parkulniavau pėsčia. Viskas apleista, viskas pajuodę. Langai užkalti. Žiūriu ir nepažįstu. Nejaugi tai mūsų lizdelis, matęs tiek gražių ir prasmingų dienų? O dabar lange pasirodę nepažįstamos galvos duoda man suprasti, kad neįsileis. Staiga visai nelauktai durys atsiveria - ant laiptelių išbėgo duktė, mano kančių Sibire dalininkė..." (Majerienė N.Ten pat).

Kaune pavyko prisiregistruoti. Rašytojo Juozo Grušo šeima jai padėjo išgyventi, susirasti darbą - iš pradžių "Kauno audiniuose", vėliau - Šilko - pliušo kombinate, dalijosi šiluma, užuojauta, geru žodžiu, viltimi.

Suremontavus namus, Marija ištekėjo ir su šeima liko gyventi tėvų namuose. Gimė vaikaičiai, grįžo į namus džiaugsmas. Tik Sibire patirtos kančios primindavo save baisiais kaulų skausmais. Paskutinius keliolika metų O.Beleckienė jau vaikščiojo pasiramsčiuodama lazda, įsikibdama į sienas ir daiktus. Jai teko patirti kelias sunkias operacijas, ilgą ir skausmingą gydymą, bet moteris daug skaitė, rašė atsiminimus apie žymiausius jos laimingais laikais Lietuvoje sutiktus žmones - apie Pulcheriją ir Juozą Grušus, V.Mykolaitį-Putiną, Maironį, Salomėją Nėrį, Veroniką Karvelienę, A.Galdiką, S.Santvarą ir kitus. Tų prisiminimų susidarytų kelių šimtų puslapių pluoštas. Neturėdama lėšų išleisti, juos perdavė Literatūros muziejui. Jos atsiminimai apie tremtį ir tremties draugus bei kančias dar tebesaugomi dukters M.Rimkevičienės namuose.

O.Beleckienė, studijuodama Kauno universitete, dvejus metus gyveno viename studenčių bendrabučio kambarėlyje su Salomėja Nėrimi. Dalijosi druska ir duona, mintimis ir svajonėmis. Atrodė, kad jų draugystė išliks amžina. Taip, kaip mes visos moterys apie savo drauges galvojame jaunystėje. Atsidūrusi tremtyje, O.Beleckienė rašė Salomėjai Nėriai į Maskvą, tikėdamasi, kad Salomėja, būdama savo poetinės šlovės viršūnėje, padės buvusiai draugei. Deja, atsakymo taip ir nesulaukė. Iš tėvų namų O.Beleckienė atsinešė tvirtą tikėjimą. Savo dukrai ji dažnai kalbėdavo: "Mane gelbėjo ir išlaikė Sibire tik malda. Tikėjimas stiprino mane, visur ir visada mano tauta buvo manyje" (Majerienė N.Ten pat).

Tikėjimas ir tautiškumas - amžinosios lietuvių tautos vertybės, lietuvių moterų perduodamos iš kartos į kartą kaip gyvybės versmė teikė jėgų daugeliui Lietuvos moterų kartų, ypač Sibiro tremtinėms. O.Beleckienė tas vertybes stengėsi perduoti savo dukroms, vaikaitėms ir giminaitėms. O.Beleckienės dukterėčia Stasė Gaigalaitė-Zokaitienė, daug padėjusi savo tetai, jai grįžus iš Sibiro saugojo jos atminimą, puoselėjo paliktą dovaną - bekompromisinį tautiškumą ir tikėjimą.

O.Beleckienė, sunkiai sirgdama, daug galvojo apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę ir paskirtį jame, galop ir apie mirtį. Ji visą gyvenimą tikėjo ne tik sielos, bet ir tautos nemirtingumu, save laikė tautos dalele. Viename iš laiškų savo bičiuliui Juozui Žagrakaliui (1971 m. lapkričio 22 d.) O.Beleckienė rašė: "...kai numirsiu ir virsiu dulkėmis - aš vis tiek dar neišnyksiu. Dulkele nusėsiu ant kieno nors delno ar skruosto ir keliausiu žeme drauge su jais jiems nejaučiant".

O.Beleckienė mirė 1989 m. spalio 11 d., anksti ryte. Palaidota ant aukšto Neries kranto Karmėlavos pušų šilelyje.

Dabar ji, dulkele nusėdusi ant savo dukterėčios S.Gaigalaitės-Zokaitienės, N.Majerienės, Viktoro Aleknos, Genutės Vaišnorienės ir mano delnų... keliasi naujam gyvenimui ir naujai kelionei į Lietuvos istoriją.

Įdomu, kad ji savo gilia nuojauta, o gal filosofo analitiko protu ir patirta kančia suvokė tautos nemirtingumo paslaptį, užkoduotą tautos vaikų gyvenimo tiksle: "... kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta".

Jos mintys labai panašios į graikų mąstytojo, filosofo ir rašytojo Nikos Kazantzakio mintis apie tautos nemirtingumą. Jomis ir norėčiau užbaigti straipsnį apie Lietuvos šviesuolę ir kankinę O.Beleckienę.

"Tauta yra didysis tavo kūnas - buvęs, esamas, būsimas. Tu esi trumpalaikė grimasa, o ji - veidas. Tu esi šešėlis, o ji - raumuo...

Nesi laisvas. Tūkstančiai nematomų rankų laiko tavąsias ir mojuoja jomis: - Nesuspėjome darbais paversti sumanymų!.. - šaukia tavyje mirusieji. - Paversk tu! Nesuspėjome pažinti ir įamžinti vilties veido - įamžink tu!.. Ne, mes neišėjome, neatsiskyrėme nuo tavęs, nenusileidome į žemę. Tavyje tęsiame kovą. Išgelbėk mus! Tu už tai atsakai. Tu ne vien savo mažytės, nereikšmingos egzistencijos valdovas... Kiekvienas tavo veiksmas atsiliepia tūkstančiams likimų. Vaikščiodamas žeme, pramini ir gilini vagą, į kurią subėgusi tekės palikuonių upė...

Kai bijai, baimė iškeroja per daugybę kartų ir užtrauki nešlovę šimtams sielų prieš ir po savęs... Kai drąsiai pasielgi ir išgarsėji, visa tauta pakyla ir sutvirtėja.

Tavo pirmoji pareiga - tarnaujant tautai, jausti savyje visus protėvius.

Antroji - nušviesti jų polėkius ir tęsti pradėtąjį darbą.

Trečioji - perduoti palikuoniui didįjį įsakymą - pranokti tave" (Nika Kazantzakis. Asketika. Salvatores Dei. V., 2001. P.23-29).

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2002 "XXI amžius"

Bibliografija

  • Tiesos ir meilės tarnyboje, Kaunas, 1933,
  • Neužmirštami metai, Kaunas, 2004.
Po jungtuvių Ona ir Povilas Beleckai, 1930 m.
Ona ir Povilas Beleckai su dukrele Maryte, 1937 m.
Su dukra Maryte ir anūkais - Rimvydu ir Lina 1965 m. Iš asmeninio Izoldos Žagrakalienės archyvo

Prisiminimai

Cquote2.png

(...) Mokyklą aš pradėjau lankyti 1915 m. rudenį. Buvo lietuviška pradžios mokykla su dvien mokytojais: Ignu Brazdžiūnu ir Povilu Spudu. Mokykla buvo raudonų plytų name, buvo keturi skyriai. Kadangi aš jau mokėjau šiek rašyti ir skaityti, mane priėmė į antrąjį skyrių. Mokinių buvo gana daug, sėdėjo po du, o kartais net po tris ar keturis suole. Mokyklois inventorius buvo labai prastas – suolai išklibę, mokytojų kėdės braškėjo ir svyravo, stalai iškrypusiomis kojomis. Mokiniai atsinešę iš lauko patys sukaldavo. Po Pirmo pasaulinio karo kraštas okupanto buvo labainualintas, trūko reikalingiausių buitinių reikmenų – stokojo druskos, muilo, žibalo, degtukų, nebuvo apavo, medžiagų drabužiams. Kaimo žmonės stengėsi apavo bei drabužių spragas užpildyti savo gamybos reikmenimis. Atsimenu, Onutės Brazdžiūnaitės naginės buvo žalios spalvos, plaukuotos, o Petrušaičių – juodmargės. Vaikams nė į galvą neatėjo, kad toks apavas negražus, netinkamas, nepriimtinas. Visi buvo apimti gero nusiteikimo – rekia mokytis, lankyti tik lietuvišką mokyklą. Visi mokėsi stropiai, gerai arba labai gerai. Tinginių ir apsileidėlių nebuvo. Kai kurie mokiniai kasdien ateidavo iš kaimų 4 – 6 kilometrus. Per pusnynus tokie pavėluodavo, ateidavo apsnigti, sušalę, skubėdavo prie pečiaus atšilt, jų ir riekė duonos su gabalėliu lašinių ar dešros būdavo sušalę.

1918 m. išsirūpinus jau iš Lietuvos valdžios leidimą atidaryti 4 progimnazijos klases, mūsų pradžios mokyklos ketvirtas skyrius laikė egzaminą į 3–ąją progimnazijos klasę. Neatsimenu, kad kas būtų egzaminų neišlaikęs – visi perėjome į porogimnaziją, nors visi bijojome. Man nelauktai pasisekė – išlaikiau labai gerai, kuo ir pati netikėjau.

1918 m. buvo šie mokytojai: direktorius Ignas Brazdžiūnas, tikybos mokytojas kun. Antanas Grigaliūnas, matematikos mokytojas Mykolas Lekūnas, lietuvių kalbos, istorijos ir lotynų kalbos – Povilas Spudas, svetimų kalbų – Joana Bliumaitė, dainavimo, muzikos ir sporto Kazimieras Jovaiša. (...)


(...) 1925 m., baigusi Linkuvos gimnaziją, atvažiavau į Kauną studijuoti ir dirbti. Linkuva anais laikais buvo nedidelis provincijos miestelis (gal 2,5 tūkstančių gyventojų), bet jau jame buvo pilna gimnazija, valsčius, įvairūs kooperatyvai, vartotojų bendrovė, darbininkų kooperatyvo parduotuvė, Pavasarininkų knygynas ir raštvedybos reikmenų parduotuvė, Lietuvos Katalikių Moterų draugijos Arbatinė, prie jos knygynas-skaitykla, 5 skyrių pradžios mokykla, plati turtinga parapija, didelė mūro su gražiais altoriais bažnyčia, prie jos dideli, erdvūs klebonijos pastatai, anksčiau buvę vienuolyno celės, na „magazinas“, kadaise buvęs javų sandėlis, paverstas sale, pritaikytas vaidinimams, susirinkimams ir kt. (...)

(...) Dirbti buvo svarbiau kaip studijuoti, nes išaugau našlaite tarp septynių našlaičių. Įstojau į Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių literatūrą, istoriją, psichologiją, pedagogiką ir kt. teko laimė klausyti žymių profesorių pakaitų: Stasio Šalkauskio, vysk. Mečislovo Reinio, Juozo Ereto, Vinco Mykolaičio-Putino, Kazio Pakšto ir kt. Mokytoja tapti nesirengiau, todėl net 4 metus pabuvusi pasirinktame fakultete, kai mane pakvietė dėstyti į Mergaičių mokytojų seminariją, aš atsisakiau ir nelaikiau egzaminų, o perėjau į teisės fakultetą, kurį sėkmingai baigiau, net už diplominį darbą, „Elgetavimas ir valkatavimas“ gavau pagyrimą su paraginimu duoti darbą išspausdinti universiteto mokslo darbuose, kaip vieną iš geriausių tų metų diplominių darbų.

Moterų centre dirbau nuo 1925 iki 1930 metų. 1930 metais ištekėjau, iš reikalų vedėjos pareigų pasitraukiau, tik palikau Centro valdyboje ir mergaičių globos sekcijos pirmininke.

Spaudos darbai: redagavau „Moterį“ — kaimo moterims skirtą, „Naująją vaidilutę“ — inteligentams, žurnale „Mūsų Vilnius“ vedžiau moterų skyrių; redagavau jubiliejinius leidinius „Tiesos ir meilės tarnyboje“, „Lopšelis“ ir kt. Mano straipsniai buvo su pilnu parašu arba be jo, bet su slapyvardžiais, kurių turėjau keletą. (...)


Ona Gaigalaitė-Beleckienė

Cquote1.png


Kraštietės knyga pristatyta gimtinėje

2005 m. liepos 19 d.

Janina ŠAPARNIENĖ

'Šeštadienį per Škapliernos atlaidus linkuviečiams pristatyta kraštietės, tarpukario visuomenės veikėjos Onos Gaigalaitės–Beleckienės atsiminimų knyga „Neužmirštami metai“.'

Tarpukario inteligentė į tėviškę grįžo knygos eilutėmis

Iš tris dienas vykstančių Šv. Mišių, koncertų, sporto varžybų ir pasilinksminimų knygos pristatymas išsiskyrė susikaupimu, kalbomis apie inteligentų vietą visuomenėje.

Knygą „Neužmirštami metai“ išleidusios leidyklos „Naujasis Lankas“ atstovė vienuolė sesuo Albina prisiminė O. Gaigalaitės–Beleckienės darbą tarpukario visuomeninėse organizacijose: profesionali teisininkė atsisakė asmeninės karjeros ir su vyro pritarimu pasišventė labdaringai veiklai.

„Onutė daugiausiai darbavosi organizacijose, teikiančiose materialinę ir moralinę pagalbą vargstančioms motinoms su vaikais, dalyvavo steigiant globos įstaigas našlaičiams ir rūpinosi, kad į didmiesčius atvykę kaimo jaunuoliai neišklystų iš doros kelio. Suskaičiavome, kad O. Beleckienė dalyvavo dvidešimt aštuonių katalikiškų švietėjiškų ir labdaringų organizacijų veikloje“,–sakė sesuo Albina.

Marytė Beleckaitė-Rimkevičienė atsivežė motinos nuotrauką, padarytą KGB darbuotojų.

Pati O. Beleckienė savo užrašų išleisti neketino–juos išsaugojo ir leidyklai perdavė visuomenininkės duktė Marytė Beleckaitė–Rimkevičienė.

Sesuo Albina, linkuvietė pedagogė Stanislava Lovčikaitė, kiti kalbėjusieji knygą „Neužmirštami metai“ labiausiai vertino už įtaigiai atskleistą moters inteligentės vietą visuomenėje, inteligentų, kaip švietėjų ir aktyvintojų, veiklos svarbą. Kraštietės prisiminimai vadinti ir meniška Linkuvos miestelio, gimnazijos kronika.

Gyvenimo negandos nepalaužė kraštietės

O. Gaigalaitė–Beleckienė kilusi iš gausios linkuviečių šeimos. Mergaitės tėvai mirė, kai jai tebuvo šešeri. Mažesniaisiais vaikais rūpinosi penkiolikmetis Onutės brolis bei trylikametė sesuo.

O. Gaigalaitė, mokydamasi Kaune, pati užsidirbo studijoms, todėl puikiai suprato, kaip sunku įsitvirtinti gyvenime našlaičiams.

1941-aisiais O. Beleckienė su šešiamete dukra Maryte buvo atskirtos nuo vyro Povilo ir ištremtos į Sibirą. Tremtyje ji praleido penkiolika metų, tikėdamasi, kad anksčiau ar vėliau šeima susitiks. Bet P. Beleckas kartu su kitais lietuviais inteligentais buvo sušaudytas Šiaurėje.

„Mama penkiasdešimt metų, iki pat savo mirties, ieškojo žinių apie tėvo žūties laiką bei vietą“,–sakė M. Beleckaitė–Rimkevičienė, su ašaromis akyse skaičiusi ištraukas iš niekur nepublikuotų motinos užrašų.

O. Beleckienė mirė 1989-aisiais.

Kalbėjusieji apie knygą „Neužmirštami metai“ pastebėjo, kad O. Beleckienė ir tremtyje liko tokia pati užjaučianti, padedanti aplinkiniams, suprantanti stalininio režimo kankinamų įvairių tautų žmonių skausmą.

(pkfo kniga per skaplierna1 JS) Škaplierna–tradicinis giminių susitikimų laikas. Susibėgo Gaigalų giminės moterys (iš kairės) Audronė Impolienė, Marytė Dauparienė ir Vlada Sasnauskienė.



Spaudoje

Tremtinys 1999.png
Gagalų šeima Sibire.png

Paminėjimas

Linkuvos bibliotekoje 110 gimimo metinės


Šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 141 psl.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 92% (+22404-58=22346 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 9% (+2071-58=2013 wiki spaudos ženklai).