Osetija
Osetija (oset. Ирыстон, rus. Осетия) – regionas Kaukaze, abiejose Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio pusėse. Apgyvendintas daugiausia osetinų, kalbančių iranėnų grupei priklausančia osetinų kalba. Šiaurinė Osetijos dalis sudaro Rusijos Federacijai priklausančią Šiaurės Osetijos-Alanijos respubliką. Tuo tarpu Pietų Osetija formaliai yra Gruzijos teritorijoje, tačiau siekia nepriklausomybės ir galimybės susijungti su Šiaurės Osetija.
Istorija
Kilmė
Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų (osetinų) kilmę ir migracijos maršrutus.
Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. m. e. Ponto mieste prie Juodosios jūros ir daugiausia rėmėsi Persijos šaltiniais) teigiama, kad alanų protėviai aorsiai pirmojo šimtmečio viduryje susitelkė iš Irano (Persijos) teritorijos ir ėmė dominuoti Kaspijos jūros prieigose.
Kinų analuose (Istorinių užrašų autorius Sima Qian) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Pagal kinų kroniką vėlyvoji Han dinastija, visiškai susiformavusi V amžiuje, jau buvo apgyvenusi derlingas Yancai stepes, ir čia pirmą kartą minima Alanliao karalystė.
Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias. Rašytiniai šaltiniai taip pat mini, kad maždaug IV amžiuje alanų gentys susivienijo į galingą Sarmatijos konfederaciją, įsigalėjusią Šiaurės Kaukaze.
Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos – per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyveno Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Kartu su serbais ir kroatais, kurie buvo Rytų Romos imperijos įtakoje, alanai išsišakojo į bizantiškąją ir arabiškąją kultūras ir pamažu asimiliavosi su rytų slavais, Volgos totoriais ir bulgarais.
Viduramžiai
Tačiau viduramžiais iš šių žemių juos ėmė stumti mongolai. Maždaug IX–XII šimtmetyje alanai galėjo suvienyti savo gentis ir paskelbti krikščioniškąją Alanijos karalystę. Bizantiškąją krikščionybę dauguma alanų priėmė dar IV–V šimtmetyje, tačiau XIV amžiuje mongolų visai buvo išvyti iš Dono žemių ir susimaišė su daugybe Kaukazo tautinių ir religinių grupių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų. Dalis jų turėjo kirsti gruzinų nuo seno apgyventas žemes ir įsikurti Kaukazo pietuose. Taip susidarė dabartinė Pietų Osetija, įeinanti į Gruzijos teritoriją, o mongolus išvijusių slavų valdžioje atsidūrė Šiaurės Osetija, kurią Rusija ėmė kontroliuoti 1767 metais. Dauguma osetinų išpažįsta krikščioniškųjų ortodoksų tikėjimą ir šiandien priklauso Rytų ortodoksų bažnyčiai.
Kalba
Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei ir skitų-sarmatų dialektui, kuris susiformavo veikiamas stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir iranėnų (jį vartoja kiti osetinai). Literatūrinė kalba paremta iranėnų dialektu, žymiausias atstovas buvo poetas Kosta Ksetagurovas, kūręs 1859–1906 metais. Taigi, osetinai kalba indoeuropiečių kalba, kuri gimininga ir lietuvių kalbai.
| ||||||