Pagastas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pagastas (latv. pagastsvalsčius) – pats mažiausias Latvijos administracinis–teritorinis vienetas, maždaug atitinkantis Lietuvos seniūniją, tačiau turintis savivaldybės teises ir NUTS–LAU kodo indeksą.

Istorija

Terminas latv. pagasts kilęs iš Senovės Rusios (rus. погост – užvažiuojamasis kiemas, dab. viešbutis) duoklės, renkamos kunigaikščiui apvažiuojant savo valdinius, vietos pavadinimo. Apie 950 m. kunigaikštienė Olga Naugardo žemėje įvedė pogostus kaip nuolatinius administracinius-teritorinius vienetus. [1][2]

Latviją valdant Rusijos imperijai 1817 m. pagastais pavadintos Kuršo savivaldybės, iki 1866 m. turėjusios ribotą teisę rinkti bajorų susirinkimus. 1918 m. pabaigoje pagastais pavadintos savarankiškai besiformuojančios savivaldybės.

Iki 1937 m. Latvijoje buvo 519 pagastų. 1990 m. pagastais vėl pavadintos TSRS okupacijos metais įvestos apylinkės. 1996 m. buvo 492, 1998 m. – 486 pagastai. Pagasto teritorijoje paprastai buvo vienas miestelis ar gyvenvietė, neturinti miestelio teisių ir keli ar keliolika kaimų. Iki 2009 m., kai buvo panaikinti rajonai, pagastas buvo antro lygio savivaldybė, pavaldi rajonui.

Įgaliojimai

Pagasto valdžia - pagasto taryba, susidedanti iš 5–13 deputatų, kurie sudaro 3–5 komitetus. Pagasto administracijai vadovauja pagasto tarybos pirmininkas ir jam bei tarybai pavaldus vykdomasis direktorius.

Pagasto kompetencijoje yra visi socialiniai, kultūros ir sporto organizavimo, vietinės infrastruktūros ir pagasto turto priežiūros klausimai. Pagastas turi savo biudžetą, kurį sudaro tiesioginiai mokesčiai, pajamos už paslaugas ir valstybės biudžeto dotacijos.

2001 m. prasidėjus administracinei reformai ne mažiau kaip du pagastai ar kaimų apylinkės (latv. lauku teritorija), gali savanoriškai susijungti į stambesnį administracinį – teritorinį vienetą – nuovadą. 2010 m. Latvijoje buvo 494 pagastai. Gilėjant administracinei reformai, nuovade turi likti viena teritorinė administracija, tačiau reforma atliekama demokratiškai, vietos gyventojų iniciatyva.

Šaltiniai

  1. Этимологический словарь Фасмера
  2. Дьяченко, Григорий, протоиерей. Полный церковно-славянский словарь. — М., 1993. С.438.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: