Pakalnė (Šilutė)
Pakalnė | ||
---|---|---|
Koordinatės: | ||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||
Respublika: | Lietuva | |
Apskritis: | Klaipėdos apskritis | |
Savivaldybė: | Šilutės rajono savivaldybė | |
Seniūnija: | Rusnės seniūnija | |
Gyventojų: | 77 (2021 m.) | |
Istoriniai pavadinimai | ||
Pakalnė – kaimas Šilutės rajono savivaldybės pietvakariuose, Rusnės saloje, 3 km į šiaurės vakarus nuo Rusnės. Seniūnaitijos centras.
Yra kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ ir „Pakalnė“.
Geografija
Iš pietryčių į šiaurės vakarus teka Pakalnės upė – viena Nemuno deltos atšakų, tekanti tarp Skirvytėlės ir Atmatos.
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Pakalnė (Šilutė) TSRS topografiniame žemėlapyje[2][3]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Istorija
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
1525–1701 m. | Prūsijos kunigaikštystė | |
1701–1736 m. | Prūsijos karalystė | |
1736–1818 m. | Lietuvos departamentas, Prūsijos karalystė | |
1818–1871 m. | Šilokarčemos apskritis, Prūsijos karalystė | |
1871–1918 m. | Šilokarčemos apskritis, Vokietijos imperija | |
1919–1923 m. | Šilutės apskritis, Klaipėdos kraštas | |
1923–1939 m. | Šilutės apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva | |
1939–1944 m. | Šilutės apskritis, Trečiasis Reichas | |
1950–1995 m. | Šilutės rajonas | |
1995– | Šilutės rajono savivaldybė |
Pavadinimas
Kaimas vadintas 1750 m. Pakallna, nuo 1785 m. Pokalna,[4] Pockallna.[5]
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m. | ||||||||
1871 m. | 1885 m. | 1905 m. | 1910 m. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | ||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|
595 | 606 | 452 | 418 | 115 | 73 | 77 | ||
|
Gyventojų dauguma priklausė Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčiai, katalikai – Žibų bažnyčiai.
Padavimas
Pasakojama, kad kadaise kaime gyveno našlė su sūnumi, kuris buvo geras šaulys. Vieną rytą būdamas arti dumburio, jis pastebėjo besimaudant du skaisčiai baltus balandžius. Pasigėrėjęs, jis ėmė ropoti arčiau ir prie krūmų rado du ryšulėlius moteriškų drabužių. Bežiūrinėdamas išgirdo moteriškus balsus ir pamatė dvi mergeles, skubančias į krantą. Tuomet griebė savo radinį ir paskubo namo, bet vienus baltus marškinius pametė.
Mergelės verkdamos ėmė prašyti jaunuolio sugrąžinti jų drabužius. Galiausiai arti namų vaikinas atlyžo ir grąžino mažiau gražiai merginai jos daiktus. Tuo tarpu gražesnioji nei maldaudama, nei verkdama neišprašė savo drabužių. Vaikinas juos užrakino namuose, stalinėje, ir motinai padavė raktą, prisakydamas, kad jokiu būdu neduotų mergelei to rakto, kitaip žūsianti.
Mergina apsigyveno pas vaikiną ir jo mamą, apsiprato, padėdavo ūkyje. Jaunuolis ją pamilo ir paprašė rankos. Mergelė sutiko. Vestuvių dieną ji buvo nuostabiai graži, akys priminė jūros mėlynę. Jie sėkmingai susituokė, susilaukė 4 vaikelių.
Praėjus 5 metams vyras išvyko Tilžėn. Likusi žmona paprašė anytos bent kartą parodyti jos drabužius, kuriuos ilgus metus vyras slepiąs. Jos prašymams, bučiavimams ir ašaroms senutė vistik nusileido, bet vos tik gražuolė palietė savo drabužius, suriko iš džiaugsmo ir žuvo kaip rūkas. Sugrįžęs vyras baisiai nuliūdo, dar bandė ieškoti apylinkėse, bet veltui.
Apie šią vandens mergelę daugiau niekas negirdėjo. Tik vasaros naktimis girdėti rauda – galbūt ne laiku palikusi šį pasaulį velionio dvasia, ieškanti ir niekaip nerandanti savo mylimosios.[6]
Šaltiniai
- ↑ Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (Die Ortsnamen von Kleinlitauen und Twanksta): jų kilmė ir reikšmė. Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. ISBN 5420013762
- ↑ Pakalnė (Šilutė) SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Pakalnė (Šilutė) loadmap.net
- ↑ Dietrich Lange: Geographisches Ortsregister Ostpreußen einschließlich des Memelgebietes, des Soldauer Gebietes und des Reg.-Bez. Westpreußen (1919-1939)
- ↑ Schroetterkarte (1796-1802), Maßstab 1:50 000
- ↑ Pakalnės mergelė // Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. 147–149 psl. Kaunas, 1940.