Paulina Keparutytė-Grigaliūnienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Paulina Grigaliūnienė-Keparutytė)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Paulina Keparutytė-Grigaliūnienė (g. 1941 m. spalio 6 d. Paklaniuose, Raseinių r.) – Lietuvos choro dirigentė ir pedagogė.

Biografija

1951 m. su tėvais ištremta į Sibirą. 1958 m. grįžusi į Lietuvą, 19591963 m. choro dirigavimo mokėsi Šiaulių muzikos technikume (dėst. Pranas Jankauskas, Juozas Talžūnas, Vytautas Žvirblis). Mokyklą baigusi su pagyrimu, 19631969 m. choro dirigavimą neakivaizdiniu būdu studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dėst. B. Razauskienės ir dėst. R. Kašponio klasės).

19631965 m. Kražių kultūros namų meno vadovė, taip pat vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytoja. Kultūros namuose suorganizavo mišrųjį chorą, kurį parengė 1965 m. respublikinei dainų šventei, o mokykloje – vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorus. 19651967 m. Kelmės rajoninių kultūros namų meno vadovė ir rajkoopsąjungos mišriojo choro dirigentė. 1966 m. respublikinėje meno mėgėjų apžiūroje choras pelnė antrąją vietą.

Persikėlusi į Vilnių, 19671970 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros koncertmeisterė, 19701974 m. Lietuvos aklųjų draugijos kultūros namų vokalinių ansamblių vadovė.

Nuo 1974 m. Vilniaus kultūros mokyklos choro dirigavimo dėstytoja, nuo 1980 m. merginų vokalinio ansamblio ir nuo 1981 m. merginų choro meno vadovė ir dirigentė. Chorą lankė 70-75 įvairių specialybių merginos, kurios išmoko daug lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, dažnai koncertavo Vilniuje ir kituose miestuose, dalyvavo dainų šventėse, festivaliuose ir chorų sąskrydžiuose. 1985 m. respublikinės dainų šventės konkurse jos pelnė geriausio moterų choro vardą, 1987 m. respublikiniame konkurse „Dainuoja darbo Lietuva“ ir tų metų respublikinėje specialiųjų vidurinių mokyklų meno mėgėjų apžiūroje laimėjo pirmąsias vietas. 1986 m. gruodžio 23 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje merginos koncertavo savo 30-mečio jubiliejaus proga. 1988 m. chorui suteiktas „Vaidilutės“ vardas. Pedagogė chorą parengė 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje; choras padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai.

1989 m. Vilniuje suorganizavo politinių kalinių ir tremtinių mišrųjį chorą (50 dalyvių), su kuriuo dalyvavo beveik visuose sostinėje vykusiuose Lietuvos sąjūdžio ir tautinio atgimimo renginiuose. Choras buvo vienas pirmųjų „Dainuojančios revoliucijos“ šauklių. Jį buvo galima matyti ir girdėti visur: Vilniaus aikštėse ir skveruose, prie sovietų okupuotų pastatų, prie Seimo rūmų 1991 m. sausio 13-osios tragiškomis valandomis. Choras koncertavo daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, dainavo Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, dalyvavo 1994 m. I ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventėse Vilniuje, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėse Kaune, Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje, padarė įrašų Lietuvos radijui ir televizijai, išleido dvi audiokasetes „Mes nemirę„. Choro repertuare daug pačių tremtinių sukurtų dainų. Surengta per 300 koncertų.

P. Grigaliūnienė – Kelmės rajono ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventės Vilniuje dirigentė, politinių kalinių ir tremtinių dainų švenčių „Leiskit į Tėvynę“ Kaune (1991), Vilniuje (1993), Panevėžyje (1995) ir Klaipėdoje (1997), taip pat 1998 m. politinių kalinių ir tremtinių švenčių Ariogaloje ir Jurbarke vyr. dirigentė.

Šaltiniai

  • Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: