Paulius Galaunė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Paulius Galaunė
Paulius Galaune.jpg

Gimė 1890 m. sausio 25 d.
Pageležiai, Ukmergės apskritis
Mirė 1988 m. spalio 18 d. (98 m.)
Kaunas

Tėvas Konstantinas Galaunė
Motina Emilija Rutkauskaitė
Sutuoktinis(-ė) Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė,
Kazimiera Galaunienė
Vaikai

Dievainis, Dalia


Veikla
muziejininkas, dailės istorikas ir kritikas, grafikas, pedagogas

Žymūs apdovanojimai
Namas Vydūno alėjoje Kaune, kur P. Galaunė gyveno 1932–1972 m.
P. Galaunės memorialinė lenta

Paulius Galaunė (tikr. vardas Povilas, slap. Visuomis, Paulius Trakelis, 1890 m. sausio 25 d. Pagelažiuose, Ukmergės apskritis1988 m. spalio 18 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[1]) – Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas, grafikas.

Biografija

Tėvas pašto kalvis Konstantinas Galaunė (Holovnia) kaustė arklius, meniškais metalo ornamentais apkaustydavo kraitines skrynias, gamino spynas ir apkaustus senoviniams ginklams. K. Galaunė buvo kadaise garsios bajorų giminės, gavusios karaliaus privilegiją ir turėjusios herbą, ainis. Motina Emilija Rutkauskaitė dirbo pas ūkininkus, buvo žinoma apylinkės verpėja, margaspalvių drobių audėja. Šeimoje gimė dešimt vaikų, užaugo penkios dukterys ir trys sūnūs.

P. Galaunė lankė Veprių liaudies mokyklą, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Mokyklą baigė 1902 m., trejų metų kursą išklausęs per dvejus metus. 1904 m. išvyko į Peterburgą, įstojo į realinės gimnazijos ketvirtąją klasę. 19101913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete. 19101912 m. lankė Dailei skatinti draugijos piešimo mokyklą, mokėsi privačiose dailės studijose, dalyvavo pirmosiose Lietuvių dailės parodose, dirbo žurnale „Aušrinė“. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge rūpinosi Lietuvos kultūros paminklų registravimu ir grąžinimu į Lietuvą. Grįžęs iš Rusijos 19181919 m. dėstė Vilniaus gimnazijoje. [2]

1918 m. susipažino su Adele Nezabitauskaite, garsios Nezabitauskių-Zabičių giminės atžala. 1919 m. sausio 12 d., po kelių mėnesių draugystės, juos sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.[3] 1962 m. žmonai mirus 1967 m. vedė antrąkart, žmona Kazimiera Galaunienė.[4]

19191923 m. dirbo Valstybės muziejuje Kaune. Dėstė Aukštuosiuose piešimo kursuose. 1920 m. vienas Lietuvių kūrėjų meno draugijos įkūrėjų ir narys.

Muziejinė veika

1923–1924 m. gyveno Paryžiuje, studijavo Luvro mokykloje. Grįžęs į Lietuvą rūpinosi išlikusių meno kolekcijų rinkimu, išvežtų dailės ir kultūros vertybių grąžinimu Lietuvai, Čiurlionio galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba; 1924–1936 m. šios galerijos vedėjas, 19361944 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 19441949 m. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Antrojo pasaulinio karo metais rūpinosi Čiurlionio muziejaus vertybių išsaugojimu.

19191925 m. ir 19301935 m. Valstybės archeologijos komisijos narys. Teikė visokeriopą paramą Lietuvos kraštotyros muziejams, buvo jų mokslinių tarybų narys. 1930 m. vienas iš Knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų. 1935–1940 m. TSRS tautų kultūrai pažinti draugijos narys.

Surengė liaudies meno kūrinių parodas Italijoje (1925 m.), Prancūzijoje (1927 m.), Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje (1931 m.), rengė (su kitais) lietuvių profesionaliosios dailės ekspozicijas Paryžiaus (1937 m.), Niujorko (1939 m.) pasaulinėse parodose. Pirmasis inicijavo bažnytinio meno, ekslibrisų parodas Lietuvoje ir užsienyje (1928 m. Belgija). Rūpinosi istorijos, archeologijos, architektūros paminklų apsauga. Kaupė, tyrė, sistemino tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius. [5]

Pedagoginė veika

1925–1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas), 19401951 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas, 19401946 m. Meno istorijos, 19471949 m. Muzeologijos katedros vedėjas. 19451950 m. Vilniaus dailės instituto dėstytojas, nuo 1925 m. docentas.

Mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas.

Kūryba

P. Galaunė formavo nacionalinės dailės istorijos ir kritikos profesinius pagrindus. Sukūrė fantastinio turinio, secesijos bruožų grafikos kūrinių, knygų viršelių ir iliustracijų, vinječių, ekslibrisų, pašto ženklų, apipavidalino žurnalų ir knygų. 19101987 m. paskelbė 430 publicistinių, mokslinių straipsnių bei studijų įvairiais Lietuvos dailės ir kultūros klausimais.

Išleido M. K. Čiurlionio, Mečislovo Bulakos, Aleksejaus Kravčenkos, Adomo Galdiko kūrinių katalogų.

Bibliografija

Įvertinimas

Literatūra

Atminimo įamžinimas

  • 1976 m. LTSR Kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.
  • Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentins filmas „Paulius Galaunė“ (rež. Stasys Dargis).
  • 1990 m. sausio 27 d. minint P. Galaunės 100-ąsias gimimo metines, Pageležiuose, prie kelio Jonava-Ukmergė pastatytas tautodailininko Rimo Zinkevičiaus sukurtas stogastulpis.
  • 1990 m. ant namo Kaune (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta (skulpt. Stasys Žirgulis).
  • 1993 m. Aleksote jo vardu pavadinta gatvė.[6]
  • 1996 m. gruodžio 14 d. A. ir P. Galaunių namuose, pastatytuose 1934 m. (archit. Arnas Funkas), atidarytas muziejus. Šiuose namuose ilgą laiką gyveno Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas ir valstybės veikėjas Kazys Bizauskas (1892–1941).[7]

Šaltiniai


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 105% (+10280-82=10198 wiki spaudos ženklai).
  • Rimantas Lazdynas – redaktorius – 0% (+0-371=-371 wiki spaudos ženklai).