Paulius Jatulis
Paulius Jatulis | |
---|---|
| |
Gimė | 1912 m. sausio 31 d. Vabalninkas (Biržų raj.) |
Mirė | † 1995 m. balandžio 24 d. Bad Verishofene, Vokietija |
| |
Veikla | Kunigas prelatas, istorikas, teologas
|
Paulius Jatulis (Jatulevičius, 1912 m. sausio 31 d., Vabalninkas, Biržų raj. – 1995 m. balandžio 24 d. Bad Verishofene, Vokietija) – Kunigas prelatas, istorikas, teologas.
Biografija
Tėvai: Petras Jatulis (?–1914) – žemdirbys ūkininkas, mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir žuvęs fronte, ir Apolonija Baltrašūnaitė-Jatulienė – žemdirbė ūkininkė.
1923–1927 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1927–1934 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, įgijo teologijos licenciato laipsnį.
1934 m. spalio 7 d. Panevėžyje P. Jatulis buvo įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias 1934 m. spalio 14 d. jis aukojo gimtosios Vabalninko parapijos bažnyčioje.
1934–1938 m. jis tarnavo vikaru Leliūnuose (Utenos raj.). 1938 m. vasarį mirus Leliūnų klebonui Antanui Masaičiui, jis laikinai ėjo parapijos klebono pareigas.
1938–1939 m. P. Jatulis tarnavo vikaru Anykščiuose, talkino klebonui Juozapui Čepėnui ir dėstė tikybą Anykščių progimnazijoje, buvo progimnazijos kapelionas. Tarp anykštėnų inteligentų buvo žinomas kaip mėgėjas lošti kortomis.
1939 m. jis išvyko į Romą (Italija) studijuoti, 1939–1942 m. studijavo Romos Bibliniame institute, vėliau – Gregorianumo universitete. 1948 m. ten apsigynęs mokslinį darbą "De S. Cyprino animarum pastore", P. Jatulis gavo teologijos daktaro mokslinį laipsnį.
1945–1947 m. jis buvo lietuvių belaisvių ir pabėgėlių Italijoje kapelionas.
1949–1957 m. P. Jatulis gyveno Australijoje, dirbo lietuvių katalikų parapijose, buvo Pietų Australijos lietuvių kapelionas. 1957 m. jis grįžo į Italiją ir iki senatvės gyveno ir dirbo Romoje, buvo Lietuvių kolegijos vicerektorius.
P. Jatulis taip pat dirbo Vatikano radijo lietuvių laidų redakcijoje, Vatikano ir Italijos archyvuose rinko Lietuvos istorijos medžiagą. Jo parengti istoriniai straipsniai buvo publikuoti Lietuvių katalikų mokslo akademijos darbuose.
P. Jatulis bendradarbiavo, leidžiant "Lietuvių enciklopediją", parengė ir išleido prof. Zenono Ivinskio raštų 4 tomus. Jis paskelbė knygą apie misionierių nuotykius "Po tūkstančiais kaukių" (1952 m.), sudarė giesmynėlį su gaidomis "Mūsų giesmynės" (1954 m.), išleido mokslinį darbą "Lietuvos kelias į krikštą" (1987 m.).
Gyvendamas ir dirbdamas Romoje, jis 7-9 dešimtmečiais padėjo kardinolui Josifui Slipiui išleisti 12 iš 14-os tomų "Bažnyčios istorijos" – Ukrainos-Rytų apeigų katalikų bažnyčios šaltinius "Monumenta Ucrainae Historica". P. Jatulis redagavo tekstus, sutikslino ir sulygino su kitais šaltiniais istorijos faktus. Už pagalbą Ukrainos tikintiesiems P. Jatuliui buvo suteiktas Ukrainos katalikų bažnyčios prelato titulas.
Senatvėje P. Jatulis persikėlė į Vokietiją ir rezidavo vyskupo Antano Deksnio namuose Bad Verishofene (Bad Worishofen, Bavarija, Vokietija).
Mirė 1995 m. balandžio 24 d. Bad Verishofene (Vokietija). Palaidotas Bad Verishofeno kapinėse. Kapą ženklina paminklas.
Šaltiniai
Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |