Pavardė
- Apie kaimą Ukmergės rajone žr. Pavardė (viensėdis).
Pavardė - antrasis, paveldimas iš kartos į kartą asmenvardžio dėmuo. Pavardes turi visos indoeuropiečių tautos, išskyrus islandus, kurie vietoj pavardžių naudoja tėvavardžius. Indoeuropiečių tautose, išskyrus baltus ir slavus, vyriškos ir moteriškos pavardės niekuo nesiskiria.
Lietuvių pavardės
Lietuvių pavardės - antrieji asmenvardžių dėmenys naudojami lietuvių tautybės asmenų. Pavardes galima skirstyti į oficialias ir neoficialias. Oficialios pavardės naudojamos asmens tapatybės dokumentuose ir kituose įrašuose. Neoficialios - tai pavardės, kurios neįrašytos asmens dokumentuose, bet naudojamos šnekamojoje kalboje.
Pavardžių atsiradimas
Seniausiuose raštuose lietuviai įvardijami tik vienu vardu. Didėjant žmonių skaičiui atsirado daug žmonių su tuo pačiu vardu, todėl norint atskirti vienus žmonių nuo kitų, ypač raštuose, atsirado priedėlis, skiriamasis požymis. Tai būdavo giminystės laipsnis, profesija, pravardė. Šie prievardžiai nebuvo pastovūs. Iš šių prievardžių ir išsirutuliavo pavardės.
Vyrų pavardės
Oficialiai vyrų pripažįstamos su priesaga ir galūne -aitis bei galūne -as, -us, -ys, taip pat ir -a (pvz., Cvirka, Glemža), -ė (pvz., Kaladė, Lapė).
Moterų pavardės
Moterų pavardės lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, sudaromos pagal tėvo arba vyro pavardę. Daryba skiriasi priklausomai nuo to ar moteris yra ištekėjusi, ar ne.
Ištekėjusių moterų pavardės
Ištekėjusių moterų pavardės yra sudaromos prie vyro pavardės kamieno pridėjus moterišką priesagą -ienė. Jei vyro pavardė baigiasi galūne -us, tai žmonos pavardė bus sudaroma dar įterpiant priesagą -uv- tarp vyro pavardės kamieno ir priesagos -ienė.
Ši taisyklė negalioja Žemaitijoje, pvz., vyro kurio pavardė Jurkus, žmonos pavardė bus Jurkuvienė, o Žemaitijoje - Jurkienė. Šiuo metu oficialioje pavardžių daryboje yra leista moterų pavardes sudaryti be priesagos -ienė, t. y. vyro kurio pavardė Budrys, žmona gali turėti pavardę Budrė.
Neoficialioje, šnekamojoje kalboje dar vartojama pavardės daryba pagal vyro vardą, pvz., moteris vardu Antanina, kurios vyras Petras, gali būti įvardinta Antanina Petrienė, o moteris vardu Antanina kurios vyras vardu Jonas gali būti įvardinta Antanina Jonienė.
Mergaičių pavardės
Mergaičių pavardės sudaromos pagal tėvo pavardę prie pavardės kamieno pridedant priesagas us galūne -aitė, -ytė, -utė, -iūtė, pvz., Petrausko dukters pavardė bus Petrauskaitė, Grigonio dukters pavardė bus Grigonytė, Zebkaus dukters pavardė bus Zebkutė, Antanavičiaus dukters pavardė bus Antanavičiūtė. Šios priesagos yra mažybinio pobūdžio.
Netekėjusių moterų pavardės
Oficialiai netekėjusių moterų pavardės niekuo nesiskiria nuo mergaičių pavardžių. Tačiau šnekamojoje kalboje nuo seno yra įvardijamos pavarde su priesaga -yčia, arba galūne -ė, pvz., šnekamojoje kalboje Adomaitytė žmonių gali būti įvardijama kaip Adomyčia, arba netekėjusi Budreikaitė gali būti įvardijama kaip Budreikė. Ši daryba yra menkinančio pobūdžio. Todėl šiuolaikinė praktika leidžianti moteriai pasirinkti vyro pavardę be priesagos pakeičiant tik galūnę - kalbininkų buvo kritikuota.
Amerikos lietuvių pavardės
Niekas JAV neverčia žmogaus atsisakyti tikrojo vardo ar pavardės. Tačiau patogumo dėlei, nes amerikiečiams yra sunku ištart svetimas pavardes, daugelis JAV lietuvių savo pavardes yra vienaip ar kitaip adaptavę prie JAV aplinkos. Yra toks juokas, kad žmogus su ilga pavarde JAV yra arba užsienietis, arba bedarbis. Keitimo variantai:
- Dažniausias pakeitimas - pavardės sutrumpinimas, pvz., pavardė Adamkevičius sutrumpinta iki Adamkus, arba Olšauskas sutrumpino savo pavardę iki Olis.
- Populiaru būdavo perrašyti lietuviška pavardę pagal anglų kalbos fonetinius reikalavimus, pvz., Balčiūnas užsirašydavo kaip Balchunas, arba Šedys kaip Shaedes.
- Kitas pakeitimas - suteikiama svetima rašytinė išvaizda, pvz., Abraitis užsirašydavo kaip O'Britis. Kartais buvo atsisakoma galūnių, pvz., Vozbutas užsirašydavo Vozbutt.
- Kartais pavardė būdavo tiesiog išverčiama, pvz., Rudaitis užsirašydavo kaip Brown.
Lietuvių pavardžių kaita
Istoriniai ir filologiniai faktai, iš daugiausiai šioje srityje nuveikusių mokslininkų Zigmo Zinkevičiaus, Antano Salio, Valerijaus Čekmono, Aleksandro Vanago ir Vitalijos Maciejauskienės darbų bei išvadų.
- Iki pat XIX a. pabaigos pavardės niekada niekur nebuvo užrašomos lietuviškai. Dar prieš krikštą oficialioji rašto kalba buvo rusėnų, naudojusi kirilicos abėcėlę, po krikšto vartota lotynų, nuo Liublino unijos XVI a. – lenkų, o nuo III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. – rusų.
- Pavardžių formavimosi procesas Lietuvoje prasidėjo po krikščionybės įvedimo XIV-XV a., baigėsi XVII a. Specifinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų palikimas lietuvių antroponimijoje – pavardžių daryba su tėvavardiniais baigmenimis –owicz, -ewicz. Ši sistema taikyta visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kuria kalba jie šnekėjo ar kaip patys save vadino, todėl šios sistemos įtaka buvo lemiama formuojantis dabartinėms lietuvių, lenkų ir gudų pavardėms. Lenkams Lenkijoje buvo būdingi priesagos –ski vediniai (-owski, -ewski) iš vietovardžių.
- Vis labiau įsigalint lenkų kalbai, tėvavardinės priesagos –owicz, -ewicz, iš seno vartotos rusėnų raštų kalba rašytuose dokumentuose, imtos keisti lenkiškomis –ski tipo priesagomis: -owski, -ewski, -inski, -icki ir pan., kurios ilgainiui buvo sulietuvintos į –auskas (-iauskas), -inskas, -ickas, pvz., Petrauskas, Žilinskas, Judickas. Krikšto ir santuokų registracijos knygose šalia Adamowicz, Janowicz, Michałowicz, Romanowicz imtos vartoti ir Adamowski, Janowski, Michałowski, Romanowski, kartais dvejopai pavadinamas net tas pats asmuo.
- Pavardės su –ski ilgainiui Lietuvoje labai įsigalėjo, nes anuomet žmonėms atrodė kilnesnės nei turinčios priesagas –owicz, -ewicz. Dabar daugybė lietuvių turi „pagražintas“ pavardes, nes jos pailgintos –ski tipo priesaga: Kazlauskai (populiariausia pavardė Lietuvoje!), Paulauskai, Jankauskai, Žukauskai ir kt.
- Neretai pavardės būdavo verčiamos į slaviškas kalbas: taip iš Ožys, Vabalas atsirado Kazlas, Žukas ir pan., iš čia Kazlauskas, Žukauskas ir t. t. Taigi pavardės nuolat būdavo keičiamos, perdirbamos (neretai beraščiams jų savininkams nė nežinant), todėl ilgainiui pasidarė nebeįmanoma iš pavardės spręsti apie žmogaus tautybę.
- Pirmieji pasai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą 1861 m., jie buvo rusiški, išduodami tik išvykstantiems iš gyvenamosios vietos.
- 1864 m. užgriuvo spaudos draudimo metas – įsakyta visas bažnytines knygas su visomis pavardėmis perrašyti kirilica. Nors 1904 m. spaudos draudimas baigėsi, bet lietuviškos dokumentacijos dar nebuvo.
- Visuotinį paso naudojimą 1915–1918 m. įvedė okupacinė Vokietijos administracinė valdžia, jame įrašai buvo daromi vokiečių ir lietuvių arba jidiš, lenkų ar kita kalba. 1919–1922 m. vokiški pasai buvo keičiami į nepriklausomos Lietuvos pasus, kur įrašai buvo tik lietuviški.
- Visuotinai Lietuvoje dokumentuose pavardės lietuviškai pradėtos rašyti tik nuo 1922 m., kai lietuvių kalba tapo valstybine, o Vilniaus krašte, kuris nuo 1919 m. iki 1939 m. buvo okupuotas Lenkijos, – tik po antrojo pasaulinio karo.
- Tarpukario Lietuvoje 1934 m. Vidaus reikalų ministerijoje buvo sudaryta Pavardžių komisija, kuriai vadovavo Juozas Balčikonis, Seime buvo paruoštas Pavardžių įstatymas. Organizuota visos Lietuvos pavardžių registracija, o visas surinktas pavardes studentai, vadovaujami Antano Salio, važiavo ir patikrino vietoje, tikslino rašybą ir jas sukirčiavo.
- Buvo parengtas, bet nespėtas išleisti pavardžių žodynas ir pasiruošta naujam patikslintų lietuviškų pasų išdavimui, bet viską sutrukdė karas. Remiantis tarpukariu sudaryta pavardžių kartoteka, 1985-1989 m. Vilniuje buvo išleistas dvitomis Lietuvių pavardžių žodynas (ats. red. Aleksandras Vanagas), kurio pagrindu pastaraisiais metais šiek tiek papildžius sukurta e-Pavardžių duomenų bazė (https://lkiis.lki.lt/pavardziu-duomenu-baze).
- Sovietų okupacijos metais Lietuvoje pasuose įrašai buvo daromi dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, bet iki 1974 m. didelė dalis žemdirbių jų negaudavo į rankas – kad nepabėgtų į miestus. Lietuviškos pavardės formos užrašymas, kaip ir tautybės nurodymas, labai daug priklausė nuo vietinių rajono valdininkų, nes buvusiame okupuotame Vilniaus krašte lietuviški įrašai dažnu atveju būdavo daromi pirmą kartą istorijoje.
- Atsitikdavo ir taip, kad tos pačios šeimos dukterų pavardžių priesagos skirdavosi: viena būdavo –aitė, kita -ytė, trečia -ovna (skirtingais gimimo metais dokumentus galėdavo išduoti vis kitas valdininkas arba jiems buvo tas pat, ar –aitė, ar -ytė, ar –(i)ūtė, ar -utė). Bet tokia galėjo būti tik praktika, nes apskritai pavardės perteikimas lietuviškai buvo griežtai įstatymiškai reglamentuotas.
- Lietuviški pasai vėl atsirado atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. Netrukus buvo sukurti ir įsigaliojo visi su asmenvardžių užrašymu asmens dokumentuose susiję įstatymai ir teisiniai aktai.