Peliksas Bugailiškis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Peliksas Bugailiškis
Bugailiškis.jpg

Gimė 1883 m. gruodžio 30 d.
Juodžiūnai, Puponių valsčius, Vilkmergės apskritis
Mirė 1965 m. spalio 27 d. (81 m.)
Vilnius

Sutuoktinis(-ė) Ona Gruzdytė

Veikla
spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas
Pareigos Šiaulių miesto tarybos narys, Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas, Šiaulių apygardos teismo pirmininkas

Išsilavinimas teisininkas
Alma mater Peterburgo universitetas

Vikiteka Peliksas BugailiškisVikiteka
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
Pelikso Bugailiškio portretinė mozaika ant jo namo Šiauliuose

Peliksas Bugailiškis (1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnuose, Puponių valsčius, Vilkmergės apskritis – 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje) – Lietuvos teisininkas, spaudos darbuotojas, žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas.

Biografija

1902 m. baigė Liepojos gimnaziją, kurioje dalyvavo Jono Biliūno slapto būrelio veikloje, globojo slaptą biblioteką. 1902 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą, vėliau studijavo teisę, kurią baigė 1909 m.

1904 m. kartu su Antanu Purėnu redagavo pirmą legalų lietuvišką savaitraštį „Lietuvių laikraštis“. 19071909 m. Lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys. Ši draugija per dvejus metus įsteigė 39 bibliotekėles. 1906 m. „Naujoji Gadynė“, 1907 m. „Skardas“, 19071908 m. „Žarija“ bendradarbis, 1907 m. „Vilniaus žinių“ korespondentas Peterburge, Valstybės Dūmoje, „Dūmos darbai“ redaktorius. 19071908 m. Dūmos narių Vlado Požėlos, A. Keinio, Andriaus Bulotos sekretorius. 1907 m. areštuotas, kalintas Lukiškėse. 1908 m. kalintas Peterburge už bendradarbiavimą su Šiaulių socialdemokratais. Nuo 1909 m. advokato Stasio Lukauskio padėjėjas Šiauliuose.

1912 m. Šiauliuose įsteigė knygoms leisti bendrovę „Sietynas“. 19141915 m. Vilniuje dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. [1] 1915 m. gegužės mėn. su Jonu Vileišiu, Steponu Kairiu, Jonu Krikščiūnu, Mykolu Sleževičiumi, Felicija Bortkevičiene, Viktoru Ruokiu įsteigė Lietuvių agronominės ir teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo karo gyventojams draugiją, jos iždininkas, rūpinosi Suvalkų pafrontės gyventojų maitinimu, dirbo banke, „Lietuvos žinių“ redakcijoje. Vokiečiams užėmus Vilnių, grįžo į Šiaulius, dirbo advokatu. 19151916 m. išspausdino straipsnių kraštotyros, etnografijos, muziejininkystės, švietimo klausimais.

1917 m. rugsėjo mėn. atstovavo Šiaulių apygardą Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į konferencijos prezidiumą, rūpinosi protokolais, išspausdindavo juos ir išdalindavo dalyviams, kad jie kuo greičiau pasiektų atokiausius Lietuvos kampelius. 19171918 m. laikraščio „Darbo balsas“ techninis redaktorius. 1918 m. vasario pabaigoje grįžo į Šiaulius, 1918 m. gruodžio 5 d. paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos taikos teisėju. 1919 m. dalyvavo Lietuvos – Latvijos sienos nustatymo komisijoje, Vyriausiosios tardymo komisijos, tyrusios Jurgio Smalsčio-Smolskio, Felikso Valiuko ir jo žmonos nužudymo bylą, darbe.

1918 m. vedė Oną Gruzdytę. 1918 m. lapkričio 24 d. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi. 19191921 m. išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku. 19191922 m. Šiaulių srities vartotojų bendrovių leidžiamo žurnalo „Sietynas“ redaktorius. 1920 m. Šiauliuose vienas „Kultūros“ bendrovės steigėjų, 19231933 m. žurnalo „Kultūra“ redaktorius [2]. Bendrovę uždarius, kartu su kitais įsteigė Kultūros švietimo draugiją ir vadovavo jai.

Nuo 1923 m. Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas, vadovavo kriminaliniam, nuo 1929 m. civiliniam skyriui. 1923 m. „Aušros“ muziejaus steigėjas, 1927 m. vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. 19301938 m. unikalaus „Šiaulių metraščio“ sudarytojas, leidinio „Sodžiaus kalendorius“ redaktorius. 19341944 m. kraštotyros žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius. 1939 m. paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku, nuo 1940 m. birželio iki rugpjūčio mėn. vadovavo Šiaulių apygardos teismui, bet atsisakęs šių pareigų, tapo ką tik įsikūrusios Mokslų akademijos Etnologijos instituto ir „Aušros“ muziejaus direktoriumi.

19411944 m. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas. 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 m. areštuotas, tardytas Šiaulių saugume, bet, užtarus Antanui Ulpiui ir kitiems, paleistas. Draugams sužinojus, kad su juo rengiamasi susidoroti be teismo, paslėptas ligoninės automobilyje išvyko į Vilnių, kurį laiką slapstėsi Petro Vileišio namų, kuriuose įsikūrė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, palėpėje. Persekiojimui aprimus, 1945–1948 m. dirbo Mokslų akademijos Istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 m. Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi. 1953 m. vėl areštuotas ir 3 mėn. tardytas saugumo rūsiuose už 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ spausdintą miesto istorinę apžvalgą. Nuo tremties išgelbėjo Stalino mirtis [3].

Bibliografija

  • Aritmetikos uždavinynas, 2 d., 19151916 m.;
  • Gyvenimo vieškeliais, 1994 m.

Šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 76 psl.
  2. Peliksas Bugailiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. - 297 psl.
  3. Vacys Milius. Peliksas Bugailiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 569 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: