Penki geri imperatoriai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Penki geri imperatoriai arba įsūnyti imperatoriai yra penki paeiliui Romą valdę Nervų–Antoninų dinastijos imperatoriai (96–180 m): Nerva, Trajanas, Adrianas, Antonijus Pijus ir Markas Aurelijus. Jie žinomi dėl nuosaikios politikos lyginant su prieš ir po jų valdžiusiais tironiškesniais imperatoriais. Jų valdymas buvo imperijos klestėjimo viršūnė per Pax Romana.

Tarp Romos imperatorių, Penkių gerų imperatorių laikotarpis ypač pasižymėjo taikiu valdžios perėmimu. Kiekvienas imperatorius pasirinkdavo įsūnijimui gerai atrinktą, kompetetingą įpėdinį, kuris sudarydavo lygiaverčius ryšius kaip giminaitis ir taip praktiškai paremdavo dinastijos principą, išvengdamas politinės maišaties, lydėjusios naujo imperatoriaus atsiradimą prieš ir po to laikotarpio. Tačiau Markas Aurelijus įpėdiniu įvardijo savo sūnų Komodą, kuris paprastai nėra laikomas geru imperatoriumi. Daugelis istorikų (ypač E. Gibonas) tai laiko Romos nuosmukio pradžia.

Istorinis vertinimas

Edvardo Gibono „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“:

Jei žmogus būtų paprašytas nurodyti pasaulio istorijos laikotarpį, kurio metu žmonija buvo laimingiausia ir labiausiai klestinti, be dvejonės nurodytų laikotarpį trukusį nuo Domicijano mirties iki Komodo atėjimo į valdžią. Visą Romos imperiją valdė absoliuti valdža, vadovaujama dorybės ir išminties. Armijos buvo sutramdomos tvirtos, bet švelnios keturių vėliau valdžiusių imperatorių, kurių asmenybė ir valdžia kėlė pagarbą. Civilinio administravimo formos buvo atydžiai prižiūrimos Nervos, Trajano, Adriano ir Antoninų, kuriuos džiugino laisvės idėja ir kurie buvo patenkinti save laikydami atsakingais įstatymų pasiuntiniais. Šie valdovai, verti Romos respublikos atkūrimo garbės, padarė tų laikų romėnus galinčius džiaugtis racionalia laisve.

Tačiau dabartiniai istorikai ne visai sutinka su Gibono vertinimu. Šių imperatorių valdžioj buvo daugiau žmonių nei keletas turtingų žmonių, paminėtų istoriniuose įrašuose. Didžioji likusiųjų dalis buvo žemdirbiai ar nuo jų priklausantieji, kurie gyveno pagal valdžios pareigūnų užgaidas ar nesulaikomų plėšikų, kurių buvo ne mažiau nei kitais laikais. Ar tie žmonės buvo laimingi, ar kentėjo yra istorinių ginčų tema. Bet kokiu atveju ne tik pavergti žmonės, bet ir barbarų gentys (pvz.: germanai) arba patys trokšdavo tapti romėnais arba greitai tapdavo pusiau romėnais užkariavę byrančios imperijos dalį, o tai įrodymas, kad romėnų socialinis - ekonominis gyvenimas pagal to meto standartus buvo labai geras.

Taip pat skaitykite

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: